Pasiekti Žemės rutulio centrą gyvam, ko gero, įmanoma tik fantastiniuose filmuose. Tikrovėje – vargu. Juk Žemės branduolio temperatūra, kaip manoma, siekia maždaug +5000ºC – vadinasi, akimirksniu išgarintų bet kurį gyvą organizmą. Nereikėtų pamiršti ir kolosalaus slėgio – visai įmanoma, jog Žemės branduolyje atmosferos slėgis viršijamas maždaug 3 mln. sykių. Žodis „suspaustų“ šiuo atveju nenusako nė tūkstantosios procento dalies poveikio, kurį padarytų šitoks slėgis. Tačiau portalas „Popular Science“ pastebi, jog fizika Žemės centre gali būti išties įdomi.
Popscience.com kviečia panagrinėti situaciją Žemės branduolio centre gravitacijos aspektu. Gravitacija (traukos jėga) – jėga, kuria masę turintys kūnai traukia vienas kitą. Gravitacijos intensyvumą apsprendžia kūnų masė ir atstumas tarp jų (kuo didesnis bent vienas iš kūnų ir kuo mažesnis atstumas tarp kūnų, tuo gravitacija intensyvesnė). Vienintelę gravitacijos jėgą, kurią jaučiame tiesiogiai ir nuolat, sukuria Žemės masė – todėl mus ir kitus kūnus traukia prie Žemės paviršiaus.
Tačiau Žemės branduolio centre situacija būtų kiek kitokia. Kadangi mūsų planeta yra beveik sferinio pavidalo, Žemės centrą supančios masės traukos jėgos turėtų neutralizuoti vienos kitas. „Kitaip tariant, Žemės centre vienodai traukia iš visų pusių“ – aiškina Adlerio planetariumo Čikagoje (Ilinojus, JAV) astronomijos direktorius Geza Gijukas (Geza Gyuk). – Tai reiškia, kad ten būtumėte besvoris.“
O kas nutiktų, jei, įsivaizduokim, pabandytumėte iš Žemės centro be galo ilgomis kopėčiomis užlipti kad ir iki Palangos? (Kad būtų aiškiau, priimkime prielaidą, jog Žemės rutulys yra vienodo tankio, o temperatūrinės, slėgio, medžiagų agregatinių būsenų ir kitos sąlygos Žemės viduje leidžia laipioti kopėčiomis. Žinoma, nutildyti racionalaus proto balsą ir duoti šitokią nežabotą laisvę vaizduotei gali būti nelengva, bet pamėginkim).
Žemės centre po jūsų pėdomis esančios masės gravitacija trauks jus „žemyn“, maždaug Ramiojo vandenyno link. O virš galvos esančios masės gravitacija trauks „aukštyn“, link Palangos, į kurią buvome susiruošę.
Hipotetinėmis kopėčiomis pasilypėjus per keletą pakopų, trauka Ramiojo vandenyno kryptimi vis dar būtų artima nuliui, ir kopiantysis vis dar jaustųsi beveik besvoris. Kopiant aukštyn, masės virš galvos būtų vis mažiau, o po kojomis – vis daugiau. Vadinasi, palaipsniui išnyktų nesvarumas ir vis intensyviau imtų traukti Žemės centras. Galiausiai, pasiekęs Žemės paviršių Palangoje, tokio eksperimento dalyvis teoriškai atgautų visą savo svorį.
Nors... Kelis tūkstančius kilometrų įveikus kopėčiomis... Kilogramo ar kito, tikriausiai, turėtų pasigesti :)
Saulius Žukauskas
