Dviejų naujų eksperimentų rezultatai byloja, kad užkrėsti Marsą žemiškais mikrobais būtų labai nesudėtinga.
Pasirodo, ištvermingų, įvairiausioms aplinkos negandoms atsparių ir net Marse išgyventi galinčių bakterijų apstu visur – pradedant žmogaus oda, baigiant augalų šaknų sistemomis.
Šis atradimas sustiprina nežemiškos gyvybės teorijas, tačiau galbūt dar svarbesnis jis yra kitu – planetų apsaugos nuo žemiškųjų mikrobų – aspektu.
Ar galėtų mikroorganizmai į Marsą nukeliauti „zuikiu“ – pavyzdžiui, įsitaisę marsaeigyje „Curiosity“ ar kuriame nors iš jo pirmtakų ar įpėdinių? Ar nuskridę į Marsą mikrobai galėtų ten pradėti naują savo gyvenimo etapą ir galbūt net pakloti pamatus gyvybės bastionams Raudonojoje planetoje? Panašu, kad taip.
Astrobiologai su malonumu ir didžiuliu susidomėjimu tyrinėja ekstremofilus – bakterijas ir kitus gyvus sutvėrimus, kurie gyvena pasibaisėtinai atšiauriose temperatūros, slėgio ir kt. sąlygose todėl, kad šie padarai, tikėtina, galėtų išgyventi ir atšiauriose kitų planetų sąlygose.
O daugeliui ekstremofilų nosis nušluosčiusiu tikru tamsiuoju arkliuku galima pavadinti bakteriją Serratia liquefaciens. Kaip manoma, ji išsivystė jūros lygyje ir gyvena augaluose, gyvūnuose, vandenyje. Kad geriau suprastų, kaip nesunkiai būsimosios žmonių misijos į Marsą (į kurias jau pradėto atrankos) gali užkrėsti Marsą baisiomis gyvybės formomis, Floridos universiteto (JAV) mikrobiologas Andrew Schuergeris išsikėlė tikslą ištyrinėti, kaip viena dažniausiai sutinkamų Žemės bakterijų išgyventų marsietiškoje aplinkoje. Anot autoriaus, kurio tyrimo rezultatus pristatantis straipsnis šią savaitę buvo publikuotas žurnale „Astrobiology“, informacijos šia tema iki šiol surinkta stebėtinai mažai.
Tyrėjų kolektyvas dirbo su 22 bakterijos tipų 26 atmainomis, kurios buvo paimtos iš erdvėlaivių ir atgaivintos – būtent todėl jos laikomos labiausiai linkusiomis įsimesti į Marso misijos erdvėlaivį ir atlaikyti kosminę kelionę į Marsą. Svarbu yra tai, kad, mokslininkų teigimu, paaiškėjo, esą šios bakterijos yra atsparios žalingai spinduliuotei, o tokios kelyje į Marsą tikrai netrūks. Tiesa, tyrėjai padarė ir dar keletą svarbių atradimų.
Eksperimento autoriai bakterijų kolonijas augino specialiuose induose, kuriuos paskui iškaitino, paveikė pakitusiu slėgiu ir deguonimi. Barokamerose atmosferos slėgis buvo sumažintas iki 7 milibarų. Prastėjant sąlygoms, daugelis mikrobų atmainų žūdavo (Žemės atmosferos slėgis palei planetos paviršių yra apie 1 tūks. milibarų). O štai Serratia liquefaciens ištvėrė ir 7 milibarų slėgį, ir beprotišką speigą, ir deguonies stygių, ir anglies dvideginio perteklių – būtent tokie dalykai dedasi Marse. Įdomu ir tai, kad tokių sąlygų neatlaikė dvi labai gerai žinomos ir itin atspariomis pripažintos ekstremofilų rūšys.
Kitame tyrime A. Schuergeris su kolegomis stebėjo tūkstančius atmainų bakterijos, kuri buvo rasta Sibiro amžino įšalo žemėje, 12–21 metro gylyje. Buvo suformuluota hipotezė, kad tokios bakterijos galėjo išgyventi Marso sąlygomis ir galėtų būti įdomus paieškų ir tyrimų objektas būsimoms gyvybės paieškų Marse misijoms. Net šešios eksperimente dalyvavusių bakterijų rūšys (visos jos – iš šaltį labai mėgstančios Carnobacterium padermės) ne tik išgyveno Marso sąlygomis, bet ir nepaliovė augusios. Šio tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo „Proceedings of the National Academy of Sciences“ gruodžio 24 d. numeryje.
Straipsnių autoriai pabrėžia, jog, žinoma, šie tyrimai dar neįrodo, kad gyvybė Marse galėtų egzistuoti. Vienas iš esminių faktorių, kuris galėtų gana patikimai apsaugoti Marsą nuo žemiškųjų bakterijų užteršimo, yra spinduliuotės grėsmė keliaujant į Marsą. Vis dėlto šių bakterijų atsparumas – ypač tos rūšies, kuri iki šiol nebuvo laikoma ekstremofiliška – yra akivaizdus požymis, kad šia tema reikia daugiau tyrimų.
