Skalūnų dujos įvardijamos kaip galima alternatyva gamtinėms dujoms iš šiuo metu dominuojančio tiekėjo, siekiant diversifikuoti Lietuvos energijos resursus, ir reali galimybė panaikinti priklausomybę nuo vienintelio tiekėjo ir mažinti dujų kainas, tačiau nutylima apie šio iškastinio kuro keliamas grėsmes – vandens užterštumą ir neatitaisomą pavojų žmonių sveikatai, teigė diskusijos „Kas svarbiau – Lietuva ar skalūnų dujos?“ dalyviai.
Pasak Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko Rimanto Braziulio, skalūnų dujos lietuviams dar naujiena, tačiau Vakaruose – jau nebe. Daugiausia praktikos išgaunant skalūnų dujas turi amerikiečiai ir kanadiečiai. Šiuo metu skalūnų dujos laikoma panacėja nuo visų ligų, tačiau jų išgavimo būdas kelia grėsmę gamtai ir žmonėms.
„Yra dvi pagrindinės skalūnų dujų išgavimo grėsmės, kad būtų aiškiau – jų išgavimo būdas kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Jos giliai, uolienose, todėl reikia gręžti apie 2–3 kilometrų gręžinius ir į juos pumpuoti vidutiniškai apie 250 geležinkelių cisternų vandens, sumaišyto su chemikalais, <...> susidaro milžiniškas spaudimas, kad chemizuotas vanduo sutraiškytų giliai esančias uolienas ir iš jų išsiskirtų skalūnų dujos. Neišvengiamai apie pusė to chemizuoto vandens grįžta į paviršių, o visi oponentai – gręžėjai ir išgavėjai – pripažįsta, kad jo nėra kur dėti“, – naujienų agentūroje ELTA trečiadienį surengtoje diskusijoje aiškino R. Braziulis.
Anot specialisto, Lietuvoje norint išgauti apčiuopiamą skalūnų dujų kiekį, reikėtų susprogdinti pusę Žemaitijos. Prie kiekvieno gręžinio telkšotų vandens telkiniai su chemizuotu vandeniu, būtų susiduriama su tokio vandens utilizavimo problema.
Žaliųjų judėjimo pirmininkas įvardijo dar vieną didelę grėsmę – Amerikoje skalūnų dujų išgavimo procesas realiai prasidėjo tik prieš gerą dešimtmetį, todėl pasekmės aiškėja tik dabar. Kaip pavyzdį jis pateikė Pitsburgo miestą Virdžinijoje, kur žmonėms patariama negerti chemikalais užteršto vandens.
„Ryškūs skalūnų dujų oponentai pasako, kad užteršimas – neišvengiamas, tik neaišku, kokiu mastu, kokiose vietose ir kiek tai bus padaryta“, – dėstė pašnekovas ir priminė, kad Prancūzija, Bulgarija ir Rumunija dėl grėsmės vandenims, taršai ir aplinkai Vyriausybės lygiu uždraudė net atlikti eksperimentus su skalūnų dujų paieška.
Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius pritarė žaliųjų atstovo teiginiams, tačiau sakė, kad kai kurie jų yra šiek tiek hiperbolizuoti ar nevisai teisingai interpretuojami.
Anot J. Mockevičiaus, skalūnų dujų tema Europoje atsirado tik paskutiniais metais, tai – mažai žinomas dalykas. Lietuvoje, geologų duomenimis, skalūnų dujų yra tik kai kuriose Žemaitijos dalyse. Direktoriaus teigimu, Lietuvoje skalūnų dujos bus išgaunamos ne sprogdinimo būdu, o trupinimu, spaudimu, į gelmes bus suleistas Europos Sąjungoje žinomas, o ne kaip priešingai teigia žalieji, cheminis mišinys.
„Tarp kitko, net yra juokaujama, kad tas chemikalų dėjimas yra šioks toks populizmas, siekiant iš to uždirbti. Praktiškai, tokiu slėgiu, net nepridėjus tų chemikalų, uolieną galima suplėšyti“, – sakė Lietuvos geologijos tarnybos vadovas.
Specialisto vertinimu, jeigu Lietuvoje būtų siekiama įgyvendinti komercinę skalūnų dujų gavybą ir įgyti pelno, reikėtų išgręžti labai daug gręžinių, taigi prireiktų didelio ploto. Problemų keltų ir panaudoto skysčio utilizavimas.
„Techniškai visa tai galima padaryti tvarkingai, <...> o šiaip, galima sakyti, kad bet kuri žmogaus veikla veikia gamtą, kelia problemų. Taigi, žinoma, kad yra grėsmių, baimių, bet tai dar tikrai nėra jokia panacėja Lietuvoje. Bet kuris atidžiai sekęs, sakykime, kad ir Lenkijos istoriją, matė didžiulius skaičius. Bvo sakoma, kad „perspjausime „Gazpromą“ ir vos neeksportuosime iš Lenkijos į visą Europą ir Rusiją. Dabar jau oficialiai Lenkijos vyriausybė pripažino, kad tie skaičiai, kurie buvo pateikti, yra 10 kartų mažesni“, – apie kaimynų lenkų patirtį su skalūnų dujomis kalbėjo J. Mockevičius. Anot specialisto, nė viena šalis Europoje nėra įvertinusi ir užbaigusi skalūnų dujų potencialo vertinimo.
Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Žemės gelmių naudojimo kontrolės poskyrio viršininkas Giedrius Giparas taip pat sutiko, kad skalūnų dujų gavybos technologija dar jauna, yra daug iššūkių aplinkos apsaugos sektoriuje ir pritaikant technologiją. Esą visoje ES šia kryptimi judama labai atsargiai, Europos Komisija yra įsteigusi specialią darbo grupę, kurioje dalyvauja ir Lietuvos atstovai. Daugelis šalių nesako, kad neplėtos skalūnų dujų gavybos, bet į tai žiūri atsargiai, teigė G. Giparas.
„Tie JAV Energetikos administracijos įvertinti skaičiai vis dėlto tikrai nepatikimi, kol nepadaryti tiesioginiai tyrimai, todėl ir Lietuvos potencialas gali būti daug mažesnis. Tačiau mes žiūrime iš tos pusės, kad taip, tai yra alternatyvus energijos šaltinis“, – sakė Geologijos tarnybos atstovas.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidentas Artūras Skardžius skalūnų dujų gavybos šalyje klausimą siūlė spręsti referendumu.
Geologų skaičiavimais, Lietuvoje yra 480 mlrd. kubinių metrų skalūnų dujų, iš kurių būtų galima išgauti 120 mlrd. kubinių metrų dujų.
Straipsnį apie galbūt slypinčius skalūnų dujų išteklius Lietuvos mokslininkai paskelbė dar 2004 metais, tačiau tik pernai gegužės pradžioje energetikos ministrui Arvydui Sekmokui nuvykus į Jungtines Valstijas apie tai pranešta kaip apie naujieną. Pasak ministro, anksčiau apie šių dujų gavybą nekalbėta, nes nebuvo tiek ištobulintų jų išgavimo technologijų.
Lietuvos skalūnų dujų išteklių šalies poreikiams patenkinti pakaktų 30–50 metų.
Galimi skalūnų dujų klodai glūdi Pietvakarių Lietuvoje, driekiasi iki Rusijos Kaliningrado srities ir Lenkijos, kur šių dujų telkiniai itin gausūs. Lietuva dujų gavybos patirties galėtų semtis iš lenkų.
