Algirdas Igorius, Jūratė Anilionytė, LRT Televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Lietuva tikrai turi ne vieną simbolį, reliktą, kuriuo gali didžiuotis arba pranešti apie save pasauliui, tačiau kažkodėl pats didžiausias ginčas šiuo metu kilęs ir jau ne vienus metus neįmanomas išspręsti – dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų.
Kai šią savaitę Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba ir vėl neapsisprendė, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė žiniasklaidai pareiškė, kad, nesiryždama priimti sprendimo, taryba ne tik „trypčioja vietoje“, bet ir nesilaiko kultūros ministro Šarūno Biručio pernai lapkritį pasirašyto įsakymo, kuriuo remiantis fašistine ar sovietine simbolika pažymėti objektai negali būti laikomi vertingais ir įrašomi į Kultūros vertybių registrą. Bet, kita vertus, dėl tų, kurie jau įtraukti turi spręsti tas pats Kultūros paveldo departamentas.
Tai, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dėl Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų likimo spręsti susirinko Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, pranašavo, kad pagaliau bus padėtas taškas 25 metus trunkančioje diskusijoje, dėl sostinės centre sustingusių sovietinės gerovės simbolių. Tądien įtemptai svarsčiusiems menininkams pagaliau palengvėjo radus priežastį, dėl kurios bent jau kol kas galėtų būti nepriimtas joks sprendimas: mat nežinia iš kokių medžiagų pagamintas tiltas, skulptūros, kas ir kada statė, jų nusidėvėjimas ir išliekamoji vertė.
„Šitų skulptūrų meninė vertė turbūt, kaip menotyrininkai sako, neabejotina, klausimas toks, jei jos šitaip bestovėdamos šitaip surūdys“, – sakė Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas dr. Romas Pakalnis.
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba išsamią ataskaitą apie tilto su skulptūromis praeitį ir dabartį parengti pavedė Kultūros paveldo centrui. Pasak centro direktoriaus, ataskaitos rengimas beprasmis, sprendimas jau buvo įmanomas ir be jos.
„Mes rengiame sprendimus, kada reikia patikslinti vertingąsias objekto savybes. Taip kad gerai, mes parengsime akto projektą, aprašysime skulptūras, kas autoriai, kokios medžiagos, kada kur padaryta, kokia istorinė seka, kada buvo rekonstruota, kada buvo keista, bet tas visiškai niekaip nepaveiks tos komisijos sprendimo. Nes sprendimas vis tiek bus arba palikti, arba nepalikt. Taip kad čia šiandien formalumas, kuris nieko nesprendžia“, – paaiškino Kultūros paveldo centro direktorius Virgilijus Kačinskas.
Apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas prisimena dėdės, žymaus skulptoriaus Konstantino Bogdano pasakojimą apie skulptūrų atsiradimą ant Žaliojo tilto. Jis sako, kad skulptūros buvo kuriamos LTSR, tai yra okupacijos dešimtmečiui, o jų autoriai – skulptoriai buvo priversti susimokėti už teisę likti, gyventi ir dirbti Lietuvoje.
„Mano dėde skulptorius Konstantinas Bogdanas, amžiną atilsį, man yra pasakojęs, kad šituos valstiečius yra sukūręs skulptorius Vaivada. Ir moteris valstietė, tai iš tikrųjų yra, aš dabar neatsimenu pavardės, nenoriu spėlioti, bet tai buvo Vilniaus inteligentė, labai graži moteris, kurią jis tuo metu buvo lyg įsimylėjęs, simpatija jo buvo. Tai jis nevažiavo į kaimą ieškoti lietuviško, tipinio valstietės vaizdo. Jis paėmė savo panelę tuometinę ir nulipdė. Tai buvo tam tikra ir pašaipa“, – pasakojo delfi.lt apžvalgininkas.
R. Bogdanas sako, kad tuometiniame Leningrade suprojektuotas tiltas pastatytas ketverius metus stovėjo be skulptūrų.
„Tiltą pastatė 1948 metais, 1952-aisiais – skulptūros. Ketverius metus iš Čiuvašijos kilęs Vilnių paskirtas tarybinti, sovietinti architektas Anykinas galvojo ketverius metus, ką čia užrioglinus. Galvojo vėliavas pergalės, dar kažką. Pasisuko šitos skulptūros, pastatė skulptūras. Dabar mes raudame, kad čia yra kažkokia neatsiejama Vilniaus vertybė“, – dėstė R. Bogdanas.
Istorikas Algimantas Kasparavičius teigia, kad šio relikto iš praeities likimas be didelių, o tuo labiau politinių diskusijų turėjo būti išspręstas per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį.
„Šiandien gyvenam 2014 metais, tarybų Lietuvos nebėra, geras ketvirtis amžiaus, šitas tiltas anaiptol, nebe Černechovskio ir gatvė nebe Dzeržinskio. Tai atsako daugeliu atveju į jūsų klausimą, kad tos skulptūros yra tam tikra prasme, jos yra užsilikusios iš tos buvusios epochos ir tai nėra kažkoks stebuklingas dalykas“, – sakė istorikas.
Lietuvoje uždraustas sovietų ir nacių simbolių naudojimas. Žurnalistas Vidas Rachlevičius stebisi, kaip iki šiol sostinės centre gali stovėti sovietų propagandos simboliai, įprasminantys okupaciją.
„Tai yra šimtaprocentiniai sovietiniai simboliai. Ar gali kas nors įsivaizduoti šauniam Vermachto kareiviui Paryžiuje, Belgijoje, Olandijoje ar tose šalyse, kurios buvo okupuotos. Taip, ir ten buvo pastatyta paminklų, bet jie visi buvo pašalinti iš viešosios erdvės ir jų, beje, yra muziejuose. O mes dabar okupacinius simbolius prilyginam kažkokiam menui“, – sakė eversus.lt redaktorius V. Rachlevičius.
„Man tai yra šizofreninė sąmonė, jeigu mes tai paliekame, čia yra šizofrenija. Mes esam NATO, ES nariai, žiūrime Europos link, o šitą šleifą pasikabinę ir įsivaizduojam, kad jis nekontrastuoja su mumis. Čia yra kompleksas idėjinis. Čia yra keturi stulpai. Keturi atraminiai stalinistinės visuomenės stulpai“, – kalbėjo E. Bogdanas.
Tačiau, pasirodo, akivaizdžius dalykus ne taip lengva įrodyti, bet paprasta paskandinti diskusijose.
„Aš galiu pasakyti simbolis, jūs galit pasakyti, bet nuo to niekas nesikeičia. Turi pasakyti tas, kas yra įgaliotas pasakyti. O to pasakymo nėra. O kas dabar įgaliotas? Vertinimo taryba“, – sakė V. Kačinskas.
Ta pati nekilnojamojo turto paveldo vertinimo taryba. Viena jos narė telefonu žadėjo, kad sprendimas – skulptūras išbraukti ar ne iš kultūros vertybių registro – bus priimtas iki kitos Lietuvai reikšmingos datos – vasario 16-osios.
„Visa tai priklauso tik nuo atminties klampumo, tik nuo sentimentų, o po to atrasti protinius argumentus, kodėl reikia saugoti viena, o ne kita, tai čia suras jų labai greitai. Čia klausimas yra pakankamai paprastas intelektualiai, jis sudėtingesnis psichologiškai, lygiai kaip ir visa sovietinės praeities atminimo zona: kas ką kaip prisimena“, – kalbėjo prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius.
