Suirutė Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje privertė atkreipti dėmesį į politinės įtampos ir įsikišimo pasekmes. Ypač aktualios šiame kontekste pasidarė energijos importo kainos ir jos prieinamumas. Vartotojai bijo dujų kainų šuolių, o energetinis saugumas užima svarbią vietą daugelio Vakarų vyriausybių politikos darbotvarkėse. Tai nėra naujas fenomenas.
Jau nuo 1960 m. Europa mėgino sukurti savo energijos atsargas. Sumažinti priklausomybę nuo užsienio naftos taip pat bandė ir kiekvienas Jungtinių Valstijų prezidentas nuo Ričardo Niksono. Tokios tendencijos prasidėjo nuo 1970 m. Nauja kryptis ta, kad politika, vos prieš kelerius metus reklamavusi kovą su klimato kaita, dabar ypač didelį dėmesį skiria energetinio saugumo padidinimui. Finansinės krizės fone viešoji parama klimato kaitos politikai mažėja daugelyje išsivysčiusių šalių ir iš jų lyderių vis rečiau išgirstame apie visuotinio atšilimo grėsmę. Tokias temas pakeitė klimato politikos ekonominė nauda.
Šis pokytis pernelyg nestebina, nes daugėja analizių, kad dabartinė vienašališka klimato politika nepaveiks visuotinės temperatūros kilimo. Europos Sąjunga (ES) šiuo atveju pateikia klasikinę iliustraciją. Jos „20-20-20“ klimato planas (išsami klimato kaitos politika) siekė sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą 20 proc. iki 2020 metų; užtikrinti, kad atsinaujinančios energijos tiekimas sudarytų 20 proc. energijos vartojimo.
Be to, pirminės energijos naudojimas būtų sumažintas 20 proc. Neišgąsdinti labai mažo tokios politikos poveikio visuotiniam atšilimui, politikai pareiškė, kad šios gairės bent jau padidins ES energetinį saugumą. Energetinio saugumo sąvoka ES yra miglota, taip iki galo dar ir neapibrėžta.
Būtent dėl to apibrėžimo ir išmatuojamumo stokos politikai naudoja energetinio saugumo argumentą, kad pateisintų daugybę priemonių, pvz., kai kurių lempučių ir šildytuvų draudimus, taip pat mokesčių lengvatas turintiems dviratį, padangų slėgio standartus.
Nė vienas iš čia išvardytų dalykų neturi įtakos naftos importui iš Rusijos bei Artimųjų Rytų. Juk ES „20-20-20“ planas siekia ne tik sumažinti dujų išsiskyrimą, bet ir padidinti atsinaujinančios energijos vartojimą ir apskritai sumažinti energijos suvartojimą. Tyrėjai mano, kad toks planas padidintų ir energijos importą, ir kainas. Tai, kas turėtų padidinti energetinį saugumą, gali sukelti kainų šuolius ir atvesti prie dar didesnės priklausomybės nuo energijos importo iš užsienio.
Verta pažymėti, kad tokia politika ES gali daug kainuoti. Daugelyje Vakarų šalių tokios politikos gairės yra apipintos geresnio energetinio saugumo pažadais, o apie klimato katastrofų grėsmę kalbama nedaug, nes energetinis saugumas yra tokia neapibrėžta sąvoka, kad politikai gali ja lengvai manipuliuoti. Kaip rodo naujausi tyrimai, reikėtų skirti ypatingą dėmesį politikų retorikai, susijusiai su klimato kaita, ir kurti naujus energetinio saugumo pagrindus.
