Žaidimas dujų sektoriaus lauke: kaip ES ir Rusija gina savo interesus

Siekdama sumažinti savo dujinę priklausomybę nuo Rusijos, Europos Sąjunga toliau aktyviai ieško naujų tiekėjų ir maršrutų. Maskva savo ruožtu ieško alternatyvų dujų tranzitui per Ukrainą.

Šių metų pradžioje tarp pagrindinio dujų į Europos Sąjungos šalis tiekėjo – Rusijos – ir pagrindinės dujų tranzito į ES valstybes – Ukrainos – įvyko naujas konfliktas, kuris dar stipriau įtikino Europos vartotojus būtinybe užsitikrinti didesnį angliavandenių importo saugumą. Tam, kad sumažintų energetinę priklausomybę nuo Maskvos, Briuselis aktyviai ieško būdų diversifikuoti dujų importą ir naujų jų transporto maršrutų.

Norvegija gali tapti lydere

„Aš manau, kad po įvykių Gruzijoje užduotis diversifikuoti tiekėjus ir tiekimo maršrutus tapo dar svarbesnė“, – iškart po Rusijos-Gruzijos karo pareiškė Europos Komisijos narys Andrisas Piebalgsas, kuruojantis energetikos klausimus. Juk Gruzija irgi, tegul ir nelabai svarbi, bet vis tik yra Kaspijos jūros baseino naftos tranzito į Europą šalis. O visai neseniai A. Piebalgsas pranešė, kad 2020 metais Norvegija gali užimti Rusijos, kaip pagrindinės dujų į ES tiekėjos, vietą. Šiandien Rusija tiekia į ES šalis 23 procentus visų joms reikiamų dujų, o Norvegija – 18 procentų.

Maskva ieško aplinkinių kelių

Maskva savo ruožtu toliau bando ieškoti būdų kaip tiekti dujas į ES ne per Ukrainą. Tačiau daryti tai ji kol kas sugeba tik Jamalo-Europos keliu, einančiu per Baltarusiją ir Lenkiją, ir dujotiekiu „Žydroji srovė“, kuris šiandien yra orientuotas tik į Turkiją ir eksploatuojamas tik dalinai. Tokiu atveju alternatyvų ukrainietiškam tranzitui „Gazpromas“ paprasčiausiai neturi, ir Ukraina liks pagrindine rusiškų dujų tranzito į Europą šalimi. Pastebimą rezultatą dujų importo stabilizavimo srityje ES pasiekė šių metų kovo pabaigoje, kuomet Briuselis ir Kijevas pasirašė deklaraciją dėl Ukrainos dujų transportavimo sistemos (DTS) modernizavimo. Šiam tikslui Europa nusprendė kredito pavidalu skirti „Ukrainos Naftogazui“ 2,5 milijardo dolerių. Šis kreditas atėmė iš „Gazpromo“ – kaip ir iš bet kokio Vakarų koncerno – galimybę kontroliuoti Ukrainos DTS.

„Šiaurės srovė“: brangus malonumas

Maskva „turi kišenėje“ du didelius projektus. Pirmas – „Šiaurės srovė“ (Nord Stream), kurį rusai jau vykdo kartu su vokiečių koncernais BASF ir E.ON. Pirma šio dujotiekio dalis turi būti pastatyta iki 2011 m. pabaigos, antra – metais vėliau. „Šiaurės srovė“, kurios tikslas yra dujų tiekimas į Šiaurės Vakarų Europos šalis – Vokietiją, Didžiąją Britaniją ir Beniliukso valstybes, bus nutiestas Baltijos jūros dugnu ir sujungs Rusijos Vyborgą su Vokietijos Greifswaldu. Oficiali statybų kaina – 7,4 mlrd. eurų, tačiau realiai ji gali viršyti 15 mlrd. Taip mano nepriklausomi ekspertai, jų tarpe ir buvęs Rusijos energetikos viceministras Vladimiras Milovas.

„Pietų srovė“ kol kas teka tik ant popieriaus

Antras projektas – „Pietų srovė“ (South Stream), iš Rusijos per Bulgariją į Italijos pietus aplink Ukrainą ir Turkiją – ligi šiol yra svarstomas ant popieriaus. Kovo pradžioje Rusijos Ministras Pirmininkas Vladimiras Putinas pareiškė, kad šio dujotiekio statyba kainuos 10 mlrd. eurų, tai yra dvigubai mažiau negu buvo prognozuota. Statyba turi prasidėti 2010 m. ir baigtis iki 2015 m.

Tačiau net po dujotiekio paleidimo jis geriausiu atveju galės atstoti 40 procentų „ukrainietiško“ tranzito. Na, o bendras „Šiaurės“ ir „Pietų“ srovių pajėgumas bus maždaug dvigubai mažesnis negu tranzitinių dujotiekių, einančių per Ukrainą ir Baltarusiją.

Varžovai ar „papildiniai“?

„Pietų srovė“ gali tapti savotiška alternatyva „Nabucco“ dujotiekiui – ambicingiausiam ES infrastruktūriniam projektui. Maskva mano, kad „Nabucco“ – tai „grynai politinis projektas, kadangi jame nėra ekonominio turinio“ (Rusijos dujų bendrijos prezidento Valerijaus Jazevo žodžiais tariant). Briuselis tikisi, kad šiuo vamzdynu, kurį planuojama nutiesti iš Turkijos į Austriją per Balkanus ir Centrinę Europą, ES valstybės gaus dujas iš Turkmėnijos, Irano ir Azerbaidžano.

ES labiau tenkintų situacija, jeigu „Pietų srovė“ ir „Nabucco“ nekonkuruotų tarpusavyje, o papildytų vienas kitą. Užimti būtent tokią poziciją Briuseliui rekomenduoja vokiečių ekspertė Claudia Kemfert, kuri pabrėžė, kad ES privalo turėti iškart keletą dujų importo kelių. Tačiau kai kurios ES valstybės vertina „Pietų srovę“ neigiamai, todėl ES, kaip mano C. Kemfert, teikia prioritetą „Nabucco“ projektui, kuriam jokia šalis neprieštarauja.

Parengta pagal Deutsche Welle