Praeitose dalyse pristatėme „žaidimų“ sąvoką bei keletą populiarių žaidimų. Šiandien pristatysime dar kelis bei apibendrinsime „žaidimų“ reikšmę.
Atskirą grupę sudaro, vadinamieji, geri – tik konstruktyviąją funkciją turintys „žaidimai“.
Dar viena, ne tokia dažna „žaidimų“ kategorija – „geri žaidimai“. Anksčiau aptarti „žaidimai“ paprastai pridaro problemų, įneša nemalonios sumaišties į gyvenimą, kuri suteikia malonų pasitenkinimą. Kiek labiau ištirti geri „žaidimai“ yra šie – „Darbas per atostogas“, „Galantiškasis“, „Džiaugiuosi galėdamas padėti“, „Vietos išminčius“, „Jie džiaugsis su manimi susipažinę“. Geruose žaidimuose nebūna pralaimėtojų – visi dalyviai psichologiškai patenkinti.
Gero „žaidimo“ pavyzdys galėtų būti „žaidimas“ – „Galantiškasis“. Šį „žaidimą“ paprastai žaidžia savo seksualiniu gyvenimu patenkinti vyrai, arba viengungiai, susitaikę su savo dalia.
Žaidėjas, sutikęs patinkančią moterį, nesistengia jos suvilioti. Jis labai elegantiškai ima pabrėžti gerąsias moters savybes, ją liaupsinti tarsi poetas, tačiau niekados neperžengia padorumo ribų. Labai daug kas priklauso nuo partnerės. Jei moteris vyro palankumą palaikys priekabiavimu, tada „žaidimas“ „Galantiškasis“ sugrius ir moteris neteks daugybės puikių emocijų.
Viskas ko trokšta žaidžiantis vyras yra, kad moteris įvertintu ne jį, kaip vyrą, o jo entuziazmą, kūrybiškumą, originalumą ir imtų juo žavėtis. Moteris supratusi „žaidimo“ struktūrą ir įsivėlusi į „žaidimą“ jaus pasitenkinimą iš vyro rafinuotumo ir pagyrų, kurias išgirs. Šis „žaidimas“ naudingas abiems pusėms ir jame nėra pralaimėjusių.
Kitas gerų „žaidimų“ kategorijai skiriamas žaidimas – „Vietos išminčius“. Šį „žaidimą“ paprastai žaidžia kiek pagyvenęs, pensijon išėjęs žmogus. Per savo gyvenimą jis labai daug mokėsi, gilinosi ne tik į savo profesinę sritį, bet ir į daugelį kitų.
Gyvenimas žaidėjui susiklosto taip, kad iš didelio miesto jis patenka, tarkim, į kaimą. Kaimiečiai greitai pastebi, kad šis žmogus daug žino ir gali padėti išspręsti daugelį kasdienių problemų, duoti patarimų. Ir svarbiausia, kad jis neprašo jokio atlygio už tai. Dažniausiai šį „žaidimą“ ima žaisti žmonės, patys turėję didelių problemų. „Žaidimas“ „vietos išminčius“ jiems yra būdas mokytis iš savo klaidų ir stengtis padėti kitiems.
„Žaidimų“ reikšmė
„Žaidimus“ paprastai žaidžia žmonės, nesugebantys būti savarankiškais ir išlaisvinti trijų svarbiausių gebėjimų: būti sąmoningam, spontaniškam ir artimam.
Sąmoningumas - tai sugebėjimas matyti daiktus čia ir dabar, būti čia ir dabar. Dauguma žmonių to nesugeba. Žmogus laikomas sąmoningu tuomet, kai jo kūnas ir sąmonė būna vienoje vietoje. Važiuodamas automobiliu į darbą žmogus savo sąmone paprastai būna prie kontoros durų ir galvoja, kaip pasiteisins vadovui, kodėl vėluoja. Sąmoningas žmogus važiuodamas matys ir jaus visą aplinką ir nuvykęs į kontorą galės tiksliai nupasakoti, ką matė ar girdėjo tam tikru kelionės metu.
„Žaidimai“ padeda išvengti artimumo. Įbauginta vaiko ego būsena bijo artimumo. Šių dienų visuomenėje apskritai pavojinga rodyti artimumą, tad žmogaus Vaikai (vaiko ego būsena) renkasi „žaidimus“, užuot atvirą artimumą.
Trečioji dalis – tai nesugebėjimas spontaniškai elgtis, taip kaip nori jausti būtent dabar, būtent tą akimirką. Toks elgesys pavojingas ir pražūtingas ir tik labai stiprios psichikos žmonės gali atlaikyti tokio elgesio pasekmes.
Žmonių, gebančių nežaisti „žaidimų“, yra vienetai. Visi kiti turi nedidelį šansą išsivaduoti iš šių struktūrų ir tapti savarankiškais, išlaisvinę spontaniškumą, artimumą ir sąmoningumą, arba palikti viską kaip yra.
Vėl reikia pradėti nuo kūdikystės, kada žmogus dar nebuvo įpratęs matyti, girdėti, jausti. Mokslininkai yra nustatę, kad kūdikiai visai kitaip suvokia pasaulį. Jie mato tyrą, tikrą pasaulio vaizdą. Taigi, mums reikia grįžti prie šaknų, prie kūdikystės, o tai padaryti galima tik supratus ir išanalizavus „žaidimus“, kuriuos žaidžia žmonės.
Šio teksto autorius daugelį minčių pavartojo iš į lietuvių kalbą išverstos, 2009 metais leidyklos „VAGA“ išleistos knygos Eric Berne „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“.
