Nenuorama iš Vingrių gatvės
Veikiau pavadinčiau jus ne televizijos laidų vedėju, o drumstėju. Iššokate tarsi Pilypas iš kanapių, nejučia priverčiate žiūrovą nudžiugti... Nebijote atrodyti juokingas?
Dažniausiai būna juokingi tie, kurie bijo tokiais pasirodyti. Į mokyklą vaikščiodavau užsivožęs skrybėlę su plunksna. Visi mane pažinojo, jaučiausi saugus, o jeigu kas ir rodydavo į mane pirštu arba stuksendavo sau į smilkinį, man nerūpėjo. Niekada specialiai nesiruošiu jokiai laidai. Jei tai darau, viskas išeina dirbtinai, tad iš manęs nebereikalauja laidos plano. Viskas vyksta ekspromtu, tačiau, kaip ir dera laidos vedėjui, rankose visada laikau aplanką. Tačiau jame, patikėkit, nieko nėra.
Tokį žmogų baisoka išleisti į tiesioginį eterį. Įsivaizduoju, kaip pristatytumėte orus be žemėlapio ir teksto – gal lietuviai pagaliau suprastų, kad gera nuotaika svarbiau už gerą orą. Jūsų tartis, beje, išduoda esant vilnietį ...
Taip, esu grynas vilnietis, užaugau Vilniaus senamiestyje, Vingrių gatvėje, baigiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, turinčią gilias tradicijas. Dabar tai keturmetė gimnazija, tad viskas joje sukasi sparčiau, tarsi kokiame fabrikėlyje – gaila. Laikinas buvimas neleidžia susipažinti su tradicijomis ir jas puoselėti. Tačiau kiekvienas metais S.Nėries mokykloje vis dar rengiamas krepšinio turnyras, kuriame dalyvauju kartu su buvusiais jos auklėtiniais. Įvairioms sporto šakoms buvau gabus: gerai žaidžiau krepšinį, futbolą, netgi kvadratą... Dabar dažniausiai sportuoju priešais televizorių, mat esu gavęs rimtą kojos traumą.
Augote nenuorama?
Švelniai pasakyta. Apie mano vaikystės eibes reikėtų klausti mano mamos, ji su manim tai jau turėjo vargo. Į mokslus nelinkau, prie knygų nekiurksodavau. Ne, nesu nei maištininkas, nei sūnus palaidūnas, veikiau – trečias brolis, kaip pasakose. Turiu vyresnius brolį ir sesę, tie buvo griežčiau auklėjami, o man gimus tėvai atleido vadeles. Mano tėvas – chemikas, mama – matematikė, tačiau jie anaiptol ne sausi, o su polėkiu.
Kurdamas laidą moksleiviams, lankėte Lietuvos mokyklas, tad apie mūsų švietimo sistemą žinote bene daugiau nei G.Steponavičius. Kokios jūs nuomonės apie pertvarką joje?
Jei atvirai, nenoriu anksčiau laiko į tai gilintis. Kai mano sūnus pradės kulniuoti į mokyklą, tada ir susirūpinsiu. Pasakysiu tik, kad mokyklose sutikau labai daug gabių vaikų. Vargu ar pats dabar įveikčiau klausimus, į kuriuos atsakė „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ konkursantai. Žinoma, dabar jaunoji karta turi kur kas daugiau galimybių nei turėjome mes. Prisimenu, kaip „Ąžuoliuko“ choro vasaros stovyklose po repeticijų būriu bėgdavome į paštą, kiurksodavome eilėje, kol telefonininkė sujungs pasikalbėti su mama ar tėčiu... Viskas dabar priartėjo, tapo ranka pasiekiama, vaikai šiandien ginkluoti kompiuteriais, išmaniais mobiliaisiais. Nuo naujų technologijų niekur nedingsi, taigi ir nereikėtų bėgti, kaip kartais siūloma.
Apdovanotas dviem sūnumis
Kaip jums pavysta sutarti su vaikais? Šalia jūsų jie atsipalaiduoja, tampa savimi.
Esu nuoširdus, gal tai ir padeda. Tačiau prakalbinti tylenius kartais būna nelengva. Niekad nepervaidinu, esu savimi, net nevaidinu: tai reikštų, jog netikiu tuo, ką darau. Man nereikia dėmesio kaip oro, bet dėmesys manęs nevaržo. Ne, nei pedagogo pašaukimo, nei gyslelės neturiu. Mokyti vaikus man trūktų kantrybės. Mokytoju, manau, reikia gimti, negali staiga sumanęs juo tapti.
O kuo gi jūs, Žygi, esate gimęs? Pažįstami paaugliai labai susidomėję žiūrėjo jūsų vedamas laidas „Ateities profesija“, ir visos jiems pasirodė patrauklios, o vienas protingas vaikis apibendrino: „Visos tos profesijos krūtos , o Žygio – kiečiausia.“
Dar nežinau, kuo esu gimęs, tikiuosi, kad kada nors tai išaiškės...Ten, kur norėjau, kadaise neįstojau – turiu galvoje žurnalistiką. Vėliau pasirinkau kolegiją, kuri buvo arčiausiai namų, kad rytais galėčiau išsimiegoti. Turiu kultūrinės veiklos administravimo bakalauro diplomą, pabaigęs mokslus įsidarbinau Lietuvos televizijoje laidų redaktoriumi, ilgokai dirbau už kadro.
O po penkerių metų buvęs miegalius gavo „Bitinuko“ apdovanojimą kaip darbščiausias ir geriausias LRT laidų vedėjas. Kas jums, Žygi, nutiko – ar anksti vedęs įpratote ir anksti keltis? Kokių dar esate gavęs apdovanojimų?
Du sūnus. Ant kaklo kabo du medaliai: vienam septyneri, kitam – treji. Tai rimčiausias apdovanojimas mano gyvenime. Sakot, tai dar tiktai žiedeliai? Nežinau, nežinau... Juokinga, kai tavo vaikus giria, kai kitiems jie atrodo gyvenimo gėlės... Baisiausia, kad turi išmokyti juos to, ko pats nemoki. Nors antrą sūnų auginti kur kas lengviau, esu jau patyręs tėvas.
Markas Tvenas yra rašęs, kad dvidešimties sulaukęs stebėjosi pažanga, kurią padarė jo tėvas, iš riboto žmogaus tapęs kantriu ir protingu.
Vaikai tai jau įkrečia ir proto, ir kantrybės. Tėvystė vyrui yra rimčiausias išbandymas. Imi kitaip vertinti gyvenimą. Nesu ir nebuvau knygų graužikas, kompiuteris man artimesnis, bet nuvažiavęs į tėvų sodybą paprašiau mamos, kad neišmestų senų knygų – Karlo Majaus istorijų apie indėnus ar Žiulio Verno romanų. Kažkodėl traukia antrąkart perskaityti tai, ką mėgau vaikystėje.
Galiu jus įspėti, kad taip nesąmoningai ruošiatės sunkiausiam tėvystės išbandymui – sūnų paauglystei... Kas jums gyvenime yra padaręs didžiausią įtaką?
Prie gero mano gyvenimo daugiausia prisidėjo mano tėvas ir „Ąžuoliukas“ Šį chorą lankiau 13 metų, tai buvo ne tik muzikos, bet ir gyvenimo mokykla. Mums vadovavo Vytautas Miškinis, H.Perelšteinas, jo mokytojas, buvo jau legenda. Netapau dainininku ar muzikantu, tačiau gavau rimtą muzikinį įšventimą, o tai niekur neprapuls. Ir savo vyresnėlį neseniai išleidau dainuoti į „Ąžuoliuką“. Kol kas jis nerodo didelio užsidegimo, tačiau užsispyręs vežioju jį repeticijas. Nes žinau, kad vėliau jis man už tai padėkos. O mano tėvas – plačių polėkių žmogus. Buvo žiauriai liūdna, kai niekur neįstojau po mokyklos baigimo. Aš taip jį nuvyliau. Vaikščiojau vienas po miestą lietui lyjant ir per ausines klausiausi muzikos...
Ar pats kuriate dainas?
Buvo tokių minčių, tačiau klausytojai turėtų džiaugtis, kad to nesiėmiau. Jei negali nekurti muzikos, nekurk! Panašiai yra su mokytojo pašaukimu: turi jį pajausti, todėl sprendimas „dabar pradėsiu kurti muziką“ iš anksto pasmerktas.
Be akmens kišenėje
Sakėte, kad jums būtų sunku vesti žinias apie plėšimus ir žmogžudystes. O kiti, atrodo, tiktai tuo ir gyvena.
Matot, aš nepastebiu blogų dalykų. Ne, ne taip pasakiau: pastebiu, bet pirštu nerodau, nesureikšminu. Man labiau į akis krinta geri dalykai. Žinau, kad yra žmonių ir šeimų, kuriems Lietuvoje – ne pyragai, yra ir labai vargstančių, bet ar padėsi jiems, garsiai dėl to piktindamasis?
Jūs tarsi ne lietuvis. Ko čia džiūgaujate? Gal bėdų neturite? O gal Lietuvos bėdos jums nerūpi: emigracija, žvėriškos šilumos kainos, galop klimatas? O gal jūs net lietuvišku lietumi džiaugiatės lyg koks juodaodis?
Smagu, kad palyginote mane su juodaodžiu! Taip, man patinka gyventi Lietuvoje, išvažiuoti norėčiau tik laikinai – pakeliauti, pamatyti pasaulio.
Ar jums niekas nėra pasakęs: „Žygi, tau jau trisdešimt, laikas surimtėti“?
Bet juk nesu „nuplaukęs“, pragyvenu būtent iš to „nerimto“ darbo. Ne, humoristu netapsiu, tai pernelyg rimta. Nevertinsiu lietuviško humoro ir kolegų triūso televizijoje, tik pasakysiu: jei negali padaryti humoro gerai, nedaryk! Man autoritetas yra Rolandas Kazlas, deja, jis paliko televiziją. Labai gerbiu Rolandą kaip žmogų ir kaip komiką, nors galbūt jis ir nėra humoristas. Tragiški personažai dažniausiai save vadina humoristais.
Šią vasarą su bendraminčiais organizavote vaikams „TV ir kino stovyklą“ , supažindinote juos su vizualine kultūra.
Tai buvo ypatinga stovykla, su paskaitomis apie kiną, režisūrą, vaidybą. Buvau vienas iš jos vadovų, turėjau 6 vaikų būrį. Kūrėme meninį siaubo filmą, o sumontavus išėjo siaubo komedija, pelniusi publikos simpatijų prizą. Su kinu mano santykiai artimi. Mano sesuo studijavo kino meną Sorbonos universitete, dabar ji dirba su lietuvišku kinu, rengia „Kino pavasario festivalį“, verčia filmus ir knygas iš prancūzų kalbos. Ir aš nekart esu jai talkinęs, rengęs Klaipėdos kino festivalį „Tinklai“.
Kaip vertinate lietuvišką kiną?
Susilaikau nuo vertinimų. Vertindamas galiu ką nors be reikalo įžeisti. Svarbu, kad jis yra!
Kai vesite LNK televizijoje „Karamelines naujienas“, norom nenorom gali tekti įžeisti žmones.
Vargu. Šios naujienos bus teigiamos, apie gerą gyvenimą Lietuvoje.
Būtent tai pavyduoliai ir priims kaip asmeninį įžeidimą ! Vis girdžiu iš jūsų - „nenoriu nieko įžeisti“... Nejau neturite kokio akmenėlio kišenėje? Nagi ką pasakytumėt apie savo uošvius?
Labai myliu savo uošvius! Prisipažinsiu, pas juos mėgstu svečiuotis labiau nei pas tėvus. Štai dabar sėdžiu uošvių balkone Marijampolėje ir pasišvilpaudamas žvelgiu į Suvalkijos lygumas, sotus ir laimingas... Maitina mane čia puikiai, patikėkit.
Jums, kaip tam trečiam broliui, pasisekė ir su žmona, ir su uošviais. Anot žymios pasakų tyrinėtojos A.M.Franz, kvailelis, iš kurio visi juokiasi, pagaliau laimi, nes yra apdovanotas didžiausiu talentu: gera širdimi. Jaučiu, kad tokią turite, bet jūsų pasaka dar nesibaigė. Sėkmės.
Rūta Klišytė
