„Ne tos silikoninės televizijos spingsulės, o ji yra tikroji Lietuvos elito žvaigždė, scenos aristokratė“ , – taip apie Žanetą Noreikienę internete parašė viena jos gerbėja. Galiu paliudyti, kad tai – tiesa. Neabejoju, kad su tuo sutiktų visi, balandžio pabaigoje susirinkę į šios moters koncertą sostinės rotušėje, skirtą jos 50-mečiui scenoje paminėti. Aplodismentai, peraugantys į ovacijas, šūksniai „Bravo!“ atsistojus, kalnas gėlių – ar tai nerodo aukšto, be to, gyvo reitingo?
Vietoj liaupsių – koncertas
Jubiliatė tą šventinį vakarą nesiklausė liaupsių sėdėdama fotelyje, rankas sudėjusi, nors artistei, pusę amžiaus atidavusiai scenai, tai labai tiktų. Atvirkščiai, publika klausėsi jos, sėdinčios ant nelabai patogaus suolelio prie fortepijono, mat kartu su soliste Lilija Gubaidulina ji surengė puikų net poros valandų koncertą. Dovanojo savo gerbėjams nepakartojamą vakarą, kuriame švietė dvi viena kitos vertos žvaigždės. Ž.Noreikienė – vienintelė Lietuvoje koncertmeisterė, sugebėjusi atskleisti šios solisto šešėlyje paprastai liekančios profesijos svarbą ir patrauklumą.
Tai pabrėžė ir žymus muzikas prof. Rimas Geniušas, kalbėdamas apie šios moters nuopelnus muzikinei šalies kultūrai. „Pianisto repetitoriaus vaidmuo, nors publikai ir nematomas, yra labai svarbus. Kai prof. Aldona Dvarionaitė 1960 m. rudenį paskambino man padėkoti, kad palaikiau jos mokinės Žanetos kandidatūrą į operos koncertmeisterio postą, atsakiau, jog tai teatras turi dėkoti, kad Žaneta sutiko šį postą užimti. Efektinga, reto grožio moteris, toks pat ir jos pianizmas: lengvas, malonus fortepijono garsas, greita orientacija, tokie svarbūs operos koncertmeisteriui, artimiausiam dirigento bendradarbiui“, – sakė R.Geniušas. Anot jo, repeticijos dalyvaujant poniai Žanetai, neretai tapdavo tikru meno įvykiu, ne mažiau įspūdingu nei pats spektaklis.
Ši moteris savo įvaizdžiu paneigė įprastą kukliai juodai apsirengusios akompaniatorės, sunkiai atskiriamos nuo fortepijono ir pastebimos nebent tik tada, kai verčia kitą natų lapą, stereotipą. Išvaizda ir manieromis ji nenusileisdavo žvaigždėms, su kuriomis koncertuodavo. Ir šventiniame vakare Vilniaus rotušėje jubiliatė su smaragdo spalvos suknele atrodė kaip primadona. Ne kiekviena net ir jauna koncertmeisterė išdrįstų segėti tokius įspūdingus auskarus. Tačiau Ž.Νoreikienei žaižaruoti neuždrausi!
Ji ne iš tų moterų, apie kurias sakoma: buvusi gražuolė, ją išgelbėjo artistokratiška laikysena, išmintis ir neblėstantis artistiškumas. Todėl apie šią moterį nepasakysi: tai ta, kuri akomponavo Virgilijui Noreikai ir Eugenijui Vasilevskiui. Priešingai, tai V.Noreikai ir E.Vasilevskiui teko laimė koncertuoti su Ž.Noreikiene.
O šiandien tuo nuoširdžiai džiaugiasi 2011 m. „Triumfo arkos“ konkurso nugalėtoja Lilija Gubaidulina, atvykusi į Vilnių iš Tatarstano sostinės Kazanės. Unikalus sopranas, prieš kurį veriasi žymiausių Europos teatrų, taip pat ir „La Scala“, durys. Matyt, Žanetos talentas – ne tik muzikinis, ji geba patraukti iš tikrųjų talentingus žmones, atliepti jų jauseną, tapti lygiaverte kūrybos dalyve.
„Ne su kiekvienu solistu galėčiau dirbti, tegu jis būtų ir labai žymus ar nuostabus. Man labai svarbu jį jausti, kvėpuoti su juo, be to jausmo nieko nebus“, – vakaro metu prisipažino pianistė.
Romanas su fortepijonu
Matyt, be jausmo šios temperamentingos moters gyvenime negalėjo būti nieko. Ir ankstyvas Žanetos romanas su fortepijonu prasidėjo nuo susižavėjimo ir vaikiško pavydo. „Turėjau šalia gyvenančią draugę, kuri skambino pianinu. Tada net nežinojau, kas gi tas pianinas ir ką su juo daryti. Draugė parodė man kažkokius kabliukus, rutuliukus ir, o stebukle, pagal juos ėmė ir groti. Susižavėjau, panorau išmokti skambinti taip pat, paprašiau tėtės, kad nupirktų man pianiną. Tėvelis ilgai ieškojo naudoto instrumento, mat naujas tuomet – tai buvo jau gerokai po karo – kainavo labai brangiai. Pagaliau jis surado pas vieną žmogų tvarte, vištų apdergtą... Užtat tai buvo Bernsteinas, vienos garsios pasaulyje firmos pianinas.
Anot Žanetos, su tuo Bernsteinu nebuvo taip jau paprasta. „Nepasakyčiau, kad man labai patiko sėdėti prie jo it prikaltai, ypač kai už lango kieme žaidė mano bendraamžiai. Kartą neapsikentusi sudėjau tvarkingai natas į krūvą ir išrėžiau tėvams: „Nors užmuškite, bet daugiau nebegrosiu!“ – pasakojo moteris.
Laimei, tėvai pasielgė protingai. Tačiau buvo ir kitokių kliūčių romanui su pianinu. Jam pakenkti mėgino pedagogė Kuprevičienė, kuri Žanetą mokė groti keistokais metodais: jei ji ką nors paskambindavo ne taip, griebdavo mokinę už ausies ar pirštus sukdavo, matyt, norėdama įspėti, kokia žiauri yra meilė fortepijonui. „Bijodavau tos Kuprevičienės, tad po kelių pamokų, užuot kulniuodavusi pas ją – o gyveno ji netoliese, Žaliakalnyje, valandą pratūnodavau pasislėpusi po laiptais. Tai sužinoję, tėvai surado man kitą mokytoją, Mariją Alšlebėnaitę, garsėjusią kaip geriausia muzikos mokytoja Kaune. Ji turėjo daug mokinių, bet mane priėmė, pas ją baigiau aukštesniąją Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Ši pedagogė davė man puikiausius grojimo fortepijonu pagrindus“, – geru žodžiu minėjo Žaneta savo antrą mokytoją. Jubiliatė prisiminė, kaip kartu su M. Alšlebėnaite per baigiamąjį valstybinį egzaminą grojo Edvardo Grigo koncertą. Publika tokia proga susirenka, tačiau sėdi tyliai, mat per egzaminus ploti čia nepriimta. „O man kažkodėl plojo... Komisijos pirmininkė, garsi pedagogė Marieta Azizbekova, atvykusi iš Vilniaus, pareiškė: „Eto čiudnaja devočka, jej nado v Maskvu “, – prisiminė pianistė.
Tačiau tėvai dukters mokytis į Maskvą leisti nė negalvojo, net Vilnius jiems atrodė pernelyg toli. Beje, nei Žanetos sesuo, nei brolis netapo muzikais. Mergina įstojo į Valstybinę konservatoriją, į Aldonos Dvarionaitės klasę, ir jau studijuodama antrame kurse grojo solo su studentų orkestru – tokio atvejo konservatorijoje dar nebuvo. „Buvau nebloga studentė, ir tėveliai man labai padėjo, – pabrėžė jubiliatė. – Jie buvo pasiturintys, tad sudarė man geras sąlygas mokytis: išnuomojo kambarį netoli konservatorijos, atvežė iš Kauno pianiną, tad man nereikėdavo keltis 6-ą ryto, kad užimčiau klasę su instrumentu.“ Žanetos romanas su Bernsteinu , pirmas rimtas jos gyvenimo išbandymas, beje, truko iki pat studijų konservatorijoje pabaigos.
Amžių išduoda klavyrai
„Mano pirma ir paskutinė darbovietė buvo Operos ir baleto teatras“, – pareiškė Ž.Noreikienė be jokio apgailestavimo gaidelės. Retai sutiksi žmogų, kuris gali pasigirti visą gyvenimą dirbęs vienoje vietoje. Jeigu ta vieta nėra auksinė (o intrigų lizdą tokia nepavadinsi), tai, matyt, lemia paties žmogaus savybės, tokios kaip tvirtas stuburas, sveiki nervai ir atsidavimas darbui.
„Pabaigusi studijas, iškart pradėjau dirbti Operos ir baleto teatre, dirbau su begale šio teatro solistų ir kviestinių svečių. Paskaičiavau, kad esu sugrojusi maždaug 250 klavyrų“, – prisipažino Ž.Noreikienė (klavyru vadinama stambaus muzikinio kūrinio, tarkime, operos, fortepijoninė interpretacija – aut. past. ). Sutikite, retos moters amžių galima nusakyti klavyrais!
Žaneta liko ištikima klasikai, nors dar karjeros pradžioje galėjo pasukti lengvesniu keliu, būtų galėjusi greičiau, paprasčiau pelnyti populiarumą. „Man, dar studentei, siūlė darbą televizijoje ir labai gerą algą, tačiau nesusigundžiau. Populiarioji pramoginė muzika manęs nežavėjo, todėl klasikos ir neišdaviau. Teatras, kuriame dirbau, dabar kitoks. Man ten ne viskas priimtina. Bet kitaip ir būti negali, laikas keičia ne tik gyvenimą, bet ir teatrą, jo dvasią“, – ramiai pripažino pianistė.
Gaila, raštu neperteiksi nepakartojamos Žanetos kalbėsenos ir manierų: nuoširdų paprastumą netikėtai keičia ironija, rimtą dalykiškumą – šelmiškas naivumas. Tačiau saiką ir taktas ji jaučia visada: visiškai kaip muzikoje! Vakarą vedęs Vytenis Pauliukaitis priminė jubiliatei vieną unikalų jos apdovanojimą, gautą iš nepažįstamos moters rankų. Nutiko tai Australijoje, Adelaidėje, kur pianistė koncertavo su savo vyru Virgilijumi Noreika: salėje buvusi garsi solistė, sužavėta pianistės iš Lietuvos akompanavimo, po pasirodymo nusisegė savo brangų vėrinį ir juo papuošė Ž.Noreikienės kaklą.
Moteris nepaneigė to fakto, tačiau kukliai paaiškino, kad buvo „kaltas“ puikiai skambėjęs instrumentas, klausęs jos vos pirštais palietus jo klavišus. „O štai šitą fortepijoną turėjau daužyti iš visos sveikatos. Zuokas žadėjo jį pakeisti geresniu, bet nepakeitė. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad jums groju prastai“, – patikino jubiliatė.
Juodų akių galia
Ši moteris niekada nebuvo fortepijono priedėlis ar puošmena, scenoje ji visada tapdavo lygiaverte solisto partnere. Ne tik užduodavo jam toną, bet kartais išgelbėdavo visą pasirodymą. „Niekada nepamiršiu, kaip kartą vienas dainininkas, kai mudu jau užlipome į sceną ir nusilenkėme publikai, staiga man šnibžtelėjo netikėtai praradęs balsą... Ką aš dariau? Ogi tik pažvelgiau į jį ir lyg niekur nieko pradėjau groti įžangą... Ir ką gi, balsas, dėkuidie, atsirado laiku!“ – pasakojo pianistė.
Juodos Žanetos akys, matyt, smarkiai, nors ir skirtingai, veikdavo vyrus. Jas išvydę kai kurie, užuot nusiraminę, prarasdavo galvą ir amą. Toks buvo Stasys Santvaras, lietuvių išeivijos poetas. Žaneta sakė neprisimenanti, kad jis būtų kalbėjęs jai apie savo jausmus, užtat yra išsaugojusi jai skirtą ugningą eilėraštį.
Graži moteris, juolab artistė, niekaip neišvengs klausimų apie savo gyvenimo vyrus, juolab kai visa tauta matė juos kartu ant scenos ir puikiai suprato, kaip svariai ši moteris prisidėjo prie kai kurių iškilių mūsų dainininkų šlovės. Žanetos gyvenime meilė ir muzika visada būdavo neatskiriamos. Ir šiandien Ž.Noreikienė savo apie gyvenimo ir scenos partnerius kalbėjo oriai, taktiškai be menkiausio kartėlio. „Virgilijus Noreika – didelis menininkas, su juo esame koncertavę begalėje valstybių. Daug metų kūrėme kartu, galvodavome, ginčydavomės. Labai ilgai dirbau su Eugenijumi Vasilevskiu ir, manau, sėkmingai – tai liudija jo gauti aukšti apdovanojimai. Man teko garbė akompanuoti tokioms solistėms kaip Irena Milkevičiūtė, Gražina Apanavičiūtė. O dabar esu labai laiminga, sutikusi Liliją Gubaiduliną. Tai unikali moteris, su kaupu turinti visa, ko reikia solistei: puikų balsą, muzikinę klausą, atmintį ir temperamentą. Tai atradimas ne tik Lietuvai“, – sakė jubiliatė. Iš tikrųjų būtent Ž.Noreikienė paskatino totorę iš Kazanės, profesionalią dainininkę, teisingai pasirinkti ir svetimame krašte, kur ji atsidūrė kaip meilės tremtinė, nemesti to, kas pradėta. Ar meilė gali trukdyti muzikai?
Bet labiausiai Žanetai įtikinti žmones padeda humoras ir muzikinė klausa. Vakaro kaltininkei kartais pakakdavo išraiškingo gesto, žvilgsnio ar pauzės – juk pokštui pauzė svarbi taip pat kaip ir muzikos kūriniui, o jos replikų viražai būdavo nenuspėjami. Į netaktišką V.Pauliukaičio, šiaip inteligentiško vyriškio, klausimą, ar ji pati nėkart nepanorėjusi atsidurti solistės vietoje, Ž.Noreikienė atsakė atvirai: „Turėjau gerą balsą, pats prof. Zenonas Paulauskas, dainavimo katedros vedėjas, kvietė mane, kai pabaigiau fortepijono studijas, žadėjo atleisti nuo tokių disciplinų, kaip marksizmas ir solfedžio... Kažkodėl atsisakiau, dabar manau, kad be reikalo... O juk būčiau dabar dar mandresnė , galėčiau dar kiečiau mokyti solistus!“
