Turim du sluoksnius – per dvidešimt metų skubiai susformavusią turčių ir tokiu pat skubumu nuskurdintų vargšų.
Turim dvigubus standartus – vieni turtus ir galią turintiems, kiti – ujamiems ir niekinamiems.
Turim dvigubą dozę kvailo pasipūtimo ir susireikšminimo, ypač tarp tų, kurie iš mėšlo į aukštumas per trumpą laiką iškopė.
Turim dvigubą moralę – vieną gyvenimo būdo žurnalams, siekiant pasirodyti, kokie labdaringi ir gražūs besą, kitą – privačiame gyvenime, kur smurtaujama psichologiškai ir fiziškai, kur riebūs rusiški keiksmažodžiai - tik nekalti žiedeliai, ir kur brangiai apmokamų interjero bei mados dizainerių užglaistytas mužikiškumas kyšo iš visų kampų ir kišenių.
Tiesą į akis sakyti nebijantys (tokių vis mažiau) pabrėžia, kad net Lietuvos yra dvi. Viena įsikūrusi aptvertose paežerėse ir prestižinėse Vilniaus vietose, kita – varganai besiverčianti provincijoje arba į užsienius išsibėgiojusi.
Tad nenuostabu, kad šiuo metu peršama mintis, jog reikia dviejų vėliavų. Kaip gali elitas ir tie, runkeliais ir patvoriniais vadinami, tenkintis ta pačia? Atrodo, kad iš mėšlo į “elitus" įšokusiems tiesiog būtina bandyti prisišlieti prie ko nors kilmingo, o tam Didžiosios Lietuvos Kunigaištystės vėliava labai tinka.
Anksčiau naujieji turčiai kilmingumo sau pridėti stengdavosi savo turtingas atžalas sutuokdami su aukštakilmių, bet nuskurdusių giminių atstovais. Kadangi Lietuvoje tokių atžalų nelabai belikę, o ir mada dabar kitokia: jeigu žmona – tai modelis, jei vyras – tai pinigais aptekęs - tad susirūpinta, kaip kitaip pabrėžti savo išskirtinumą. Tad reikia vėliavos. Tos feodalinės. Tos su Vyčiu raudoname fone. Tos, kuri kabėtų ne tik prie Prezidentūros, bet ir prie Seimo, prie Vyriausybės, prie ambasadų ir kitų išskirtinių, elito pasisavintų vietų.
O ta geltonai-žaliai-raudonai dryžuota tegu lieka varguoliams. Tegu vaikšto su ja į mitingus, tegu ją iškėlę protestuoja prieš valdžios savivalę, galiausiai tegu Lady Gaga į ją susipusi maivosi. Kam rūpi? Kažkada dėl trispalvės žmonės buvo sodinami į kalėjimus? Kam rūpi? Nes ne tie sėdėjusieji kalėjimuose dabar viską valdo, viską valdo jų tiesioginiai ar netiesioginiai sodintojai.
Himnų irgi reikia dviejų. Vieno patrumpinto (arba pagreitinto, kaip siūlo M.Mikutavičius) elitui, kad neišvargintų jų opių prie bumčikų pripratusių ausų. O tas ilgesnis - viską ištveriančiai liaudžiai, tegu sau užsiliūliuoja lėtai traukdami, kad “šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi".
Himno trumpinimo iniciatoriai rėkauja – Olimpiadoje viso himno nedainavo, todėl, kad jis per ilgas ir per lėtas. O per ankstesnes olimpiadas visas himnas buvo atliekamas? O kitų šalių visas himnas atliekamas? Pasipūtęs lietuviškas susireikšminimas, ir tiek.
Tas pats susireikšminimas ir dėl vėliavos su Vyčiu. Kadangi neseniai grįžau į Londoną ir, tiesą sakant, pasijutau jo pasiilgusi, perėjau vakar Regent Street, nukabinta visų Olimpiadoje dalyvavusių šalių vėliavomis. Trispalvė irgi ten. Pabandžiau vietoj jos įsivaizduoti Vytį raudoname fone, o pati pasijusti apie Lietuvą ne ką težinančio praeivio vietoje. Ir ką aš pamanyčiau apie tautą, kurios vėliavoje raitelis su aukštyn iškeltu kardu? Ką pamanyčiau tokią vėliavą pamačiusi virš ambasados? Pamanyčiau labai blogai. Priešiška, nedraugiška tauta, akivaizdžiai demonstruojanti, kad jos devizas – kieno jėga, to ir valdžia.
Bet gal iš tikrųjų Lietuva būtent tokia šalimi ir virto. Gal tik tiek ir tereikia – akivaizdaus ženklo, jog taip jau yra atsitikę.
