Prieš kelerius metus iš Lietuvos išvykusi rašytoja ir žurnalistė Zita Čepaitė teigia, kad emigrantai yra dviejų kategorijų: vieni į svetimas šalis važiuoja dirbti ir užsidirbti, kiti – tik todėl, kad „reikia išvažiuoti“.
Emigrantų motyvai skiriasi
„Prieš 4-5 metus, maždaug tuo metu, kai ir aš išvažiavau, maniau, kad žinome, kodėl žmonės išvyksta iš Lietuvos. Man tada atrodė, kad yra dvi pagrindinės priežastys – ekonominė ir tam tikra prasme visuomeninė. Vieni išvykstantys neturėjo darbo, kiti manė, kad užsienyje galima daugiau užsidirbti. Kitas išvykusiųjų motyvas – šioks toks nepasitenkinimas visuomeninių procesų Lietuvoje lėtumu“, – sakė ji Balsas.lt.
„Kai kalbėdavausi su išvykusiais žmonėmis, jie irgi nurodydavo vieną iš šių priežasčių. Bet kiek vėliau ekonominė situacija tapo jau ne pagrindiniu lietuvių motyvu. Augo nepasitenkinimas procesais, vykstančiais Lietuvoje“, – trumpam sugrįžusi į Lietuvą kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės XIV Seimo, šiomis dienomis posėdžiaujančio Vilniuje, dalyvė, kalbėjo žinoma rašytoja.
Į Lietuvą atvykusi jau kaip Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė, Z. Čepaitė sako, kad ilgainiui emigrantų motyvai pasikeitė: važiuojama dėl to, kad išvažiuotų.
„Tai jau emocinis dalykas, kurio pagrindas buvo spjauti į viską. Taip nusiteikusių žmonių pastaruoju metu privažiavo nemažai – nelabai suvokiančių arba net nesigilinančių, ką jie kitoje šalyje darys. Jie turbūt galvoja: „Jeigu kitiems pavyko ten apsigyventi, jeigu tokia Čepaitė ten nepražuvo, tai jau niekas nepražus. Visi važiuoja“. Atsirado toks pamišimas – be pasiruošimo, be mąstymo, ką veikti. Svarbu išvažiuoti. Ir šis reiškinys, atrodo, tęsiasi, nes kai viskas pasiekia tam tikrą „pamišimo stadiją“, sustabdyti tai labai sunku, nes neveikia jokie argumentai, aiškinimai. Esmė – išvažiuoti ir viskas“.
Grįžta prakeikę visą pasalį
Tarp grįžtančių į Lietuvą Z. Čepaitė taip pat linkusi išskirti dvi kategorijas.
„Grįžta dalis jau ilgiau, net 10 metų kitoje šalyje pragyvenusių. Jie apsisprendžia, su kuria šalimi sieja savo tolimesnį gyvenimą, ateitį. Jie sugrįžta užsidirbę, padarę neblogą karjerą, bet tokių nėra daug. Kita grupė grįžtančiųjų tie, kurie išvažiavo, kad išvažiuotų – išlėkė, nes buvo į viską spjauti. Bet pamatė, kad ten irgi nelabai gerai, nėra taip paprasta įsitverti į bet ką. Jie „pasisvilinę“, turbūt prakeikę visą pasaulį“, – mintimis dalijosi Z. Čepaitė.
Jos teigimu, kai kurie iš nepritapusiųjų Jungtinėje Karalystėje „dar pabando į Norvegiją, bando į Švediją važiuoti, nes galvoja, kad ten daug geriau“.
„Bet tai paklaikęs blaškymasis, labai neracionalus“, – aiškino Z. Čepaitė.
Paklausta, kas skatina kai kuriuos lietuvaičius važiuoti į užsienį nė dorai nežinant, kur gyvens ir ar susiras darbą, ji sakė, kad taip elgtis skatina vadinamosios „sėkmės istorijos“.
„Galbūt vienam kitam pasiseka įsitvirtinti ir tos sėkmės istorijos vilioja kitus. Tų „sėkmės istorijų“ nedaug, bet jos garsiai pasakojamos ir užgožia tiesą. Bet viena kita sėkmė neatskleidžia, kokia yra tikroji padėtis. Tokių, kuriems nepasisekė – labai daug“, – sakė Z. Čepaitė.
Apgauna ir savi, ir svetimi
Pasak Z. Čepaitės, dažniausiai pasitaikančios apgavystės – atvykę dirbti žmonės sužino, kad jokio darbo nėra.
„Dabar jau nėra tiek daug tokių skelbimų, kuriuose darbo agentūros tikina, kad suranda darbą užsienyje. Lietuvoje paimdavo už tai pinigus ir net jokios sutarties neduodavo. Vėliau, kai žmonėms buvo paaiškinta, kad reikia ne tik sutartį skaityti, bet ir su būsimu darbdaviu susisiekti, atsirado fiktyvios „firmelės“, kurie prisistato esantys darbdaviai. Daugybė tokių istorijų – atveža žmones ir palieka geležinkelio stotyje ar dar kur nors“, – pasakojo ji apie tautiečių patiriamus nemalonumus.
Kita problema, anot Z. Čepaitės – nemalonumai, kuriuos atvykėliai patiria ištikus kokiai nors nelaimei.
„Dirba nelabai legaliai, arba neišsiaiškina, koks tas legalumo laipsnis turi būti. Jiems pasako, kad viskas sutvarkyta, bet, pavyzdžiui, susižalojus paaiškėja, kad tu nieko negali, tau niekas nepriklauso“.
Trečioji dažnai pasitaikanti problema – netekęs darbo atvykėlis išspiriamas iš nuomojamo būsto. Jei darbo netenka oficialiai būstą išsinuomojęs žmogus, jis gali tikėtis pagalbos – skiriama socialinė parama, kad nebūtum išmestas į gatvę. Bet jeigu nuomojaisi nelegaliai – jokios pagalbos tikėtis neverta.
„Lietuviai dažnai apsigyvena pas kitus lietuvius, kurie jau nuomojasi namą. Bet jie gyvena nelegaliai, nes nuomininkas gali į tą namą legaliai priimti tik tuos žmones, kurie įrašyti nuomos sutartyje. Kai jie taupydami priima gyventi kitus, šie naujieji gyventojai yra nelegalūs ir neturi jokių teisių“, – aiškino Z.Čepaitė.
Tada, anot jos, „prasideda benamystės kelias, kuris nuveda į patvorius ir tunelius“.
„Esu sutikusi nemažai tokių žmonių labdaros valgyklose: pavagia degtinės butelį iš kokios parduotuvės, pamiega kur nors požeminėje perėjoje arba po kokiu tuneliu, ir taip stumia dieną po dienos“, – pasakojo Z. Čepaitė.
Anot jos, ypač daug tokių varguolių prieš Londono olimpines žaidynes surinko tarnybos, besirūpinančios benamiais.
