Ūkinė stagnacija realiojoje ekonomikoje ir intriguojantys įvykiai tarptautinių finansų scenoje išeksponavo finansinę ekonomikos pusę tiek, kad jau ima atrodyti, jog finansų inžinerija (chemija, fizika) ir lemia mūsų materialųjį gyvenimą.
Nelemia, o tik modifikuoja, ir daugiausia tiek ir todėl, kiek imame finansus mistifikuoti arba juos tretiruoti. Reta valstybė elgiasi su jais adekvačiai. Tarp tų retųjų – Estija.
Ką tik Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO, angliškai OECD), įsikūrusi Paryžiuje, nusprendė priimti narėmis dar tris valstybes – Izraelį, Slovėniją ir Estiją. Taigi, labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių (ar šiaip nesuvalstybinto, rinkos ūkio ir demokratijos valstybių – tokių kaip Turkija ar Meksika, arba šiaip politiškai „reikalingų“ – tokių kaip Rusija, kuri kiek vėluodama turėtų užbaigti savo stojimą į OECD) valstybių draugija prasiplės iki 34 narių.
Būti OECD organizacijoje – prestižiška ir naudinga. Nors tai reiškia papildomas įmokas ir biurokratų pagausėjimą, bet atsiperka tuo, kad OECD narė pagrįstai susilauks dažnesnio ir rimtesnio užsienio investuotojų dėmesio ir pati kapitalo rinkose, jei panorės ten kreiptis, bus traktuojama palankiau.
Kita žinia - Europos komisija Estiją įvertino kaip įvykdančią visus konvergencijos kriterijus, lemiančius priėmimą į euro erdvę. Birželį jos kandidatūrai turėtų pritarti Europos vadovų taryba (EVT), o liepą - juridiškai aprobuoti ES taryba.
Taigi, panašu, kad Estija tikrai atskils nuo monolitinės Baltijos valstybių trijulės, nors niekas dar nepasakys, kiek toli ir kurlink ji atitols nuo Lietuvos ir Latvijos per artimiausius porą dešimtmečių – ar tikrai taps nauja, šeštąja, Šiaurės tarybos šalimi (formaliai ar bent neformaliai), ar virs tokiu didėlesniu antruoju ES „liuksemburgu“, o gal ir toliau tęs kelionę Baltijos trijulėje, kai visos trys susidoros su laikinomis bėdomis.
Estijos dabartinį kiek ryškesnį spurtą Rytų Baltijos valstybių būrelyje lėmė jos kur kas pragmatiškesnis, sveikesnis požiūris į ją supantį pasaulį.
Su valstybės finansais tvarkėmės, mes su latviais, visiškai skirtingai nei estai. Estijos valdžios sektorius su perviršiu balansavo savo įplaukas ir išlaidas jau nuo 2003 m. Ir tik 2008 m., kai ekonomika (kaip ir Latvijoje) nėrė žemyn (3,6 proc.), Estijos biudžetas natūraliai tapo deficitinis. Beje, ir tada estų reakcija buvo tiesiog kaip suerzinto buliaus: nors deficitas siekė tik 2,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), jie net smukusioje ir tebesmunkančioje ekonomikoje jau 2009 metais sumažino jį iki 1,7 proc. BVP.
Lietuvoje ir Latvijoje nieko panašaus nebūta. Nors ekonomistai ir čia labai anksti perspėjo savo vyriausybes apie deficitinio biudžeto iracionalumą spartaus ūkio augimo metu (vien prociklinis poveikis ekonomikai ką reiškia!), politikams (valdžioje ir opozicijoje) tai buvo nė motais. Latvija kasmet smaginosi deficitiniu išlaidavimu nuo 1999 metų, Lietuva nuo pat 1993 metų nėra turėjusi subalansuoto biudžeto!
„Bajoriška“ valstybė, ar ne ?
Iš tiesų, sunku įžiūrėti bent kiek didesnius skirtumus Baltijos trijulėje beveik visais ekonomikos augimo ir panašiais aspektais. Kartu smukom 1990-1993 metais, kartu kluptelėjom 1998-1999 m., kartu įsukom augimo tempus 2000-2007 m. iki ūkio užkaitimo ir dviženklės infliacijos, kartu po to susprogdinom nekilnojamojo turto burbulą ir pasaulinės krizės metu nėrėm stačia galva žemyn kiekviena su visa savo ekonomika.
Eurostato duomenimis 1999 m. Estijos BVP vienam gyventojui (pagal perkamąją galią) sudarė 42,5 proc. ES-27 vidurkio, Lietuvos – 38,9 proc. 2008 metais tie skaičiai buvo atitinkamai 67,4 ir 61,9 proc.
Taigi, 1999 m. pagal šį svarbiausią ekonomikos lygio rodiklį mus nuo estų skyrė 3,6 procentiniai punkto, o 2008 m. – jau 5,5 proc. punkto.
Kita vertus, skaičiuojant santykinai Estijos pirmavimas netgi truputį sumažėjo: 1999 m. estai buvo mus aplenkę 9,3 proc., o 2008 m. – 8,9 proc.
Kiekybinis mūsų atsilikimas nuo estų ekonomikos šiek tiek didėja, bet kokybiškai matomo skirtumo vis dar nėra.
Biudžeto deficitas ir valstybės skola nėra gyvybiškai lemtingi. Jie apsunkina biudžetą, taigi – sumažina valstybės vykdomas investicijas, nes daugiau lėšų tenka skirti skolos aptarnavimui, tačiau viską galop lemia pokyčiai realiojoje ekonomikoje, jos dinamika.
Graikijos valdžios sektoriaus finansai laikotarpiu nuo 2000 iki 2009 m. tikrai atrodė prastai, ji niekad neišbrido iš deficito. Pamečiui skaičiai atrodo taip: -3,7, -4,5, -4,8, -5,6, -7,5. -5,2, -3,6, -5,1, -7,7 ir -13,6 proc. BVP. Su tokiais deficitais valstybės skola sparčiai auga, lygiai kaip ir jos aptarnavimo išlaidos ir problemos.
Bet – pažvelkime į lyderius (krizės laikotarpiu). Lenkijos ekonomika vienintelė Sąjungoje net 2009 metais sugebėjo kažkiek padidėti. Gi jos viešieji finansai balansavosi ne ką geriau nei Graikijos: -3,0, -5,1, -5,0, -6,3, -5,7, -4,1, -3,6, -1,9, -3,7 ir -7,1 proc. BVP. Dar prasčiau balansavosi valdžios pajamos ir išlaidos Vengrijoje ir Maltoje.
Todėl galop, ypač ilgu laikotarpiu, ir Lietuvoje, ir visoje ES viską nulems realiosios ekonomikos raida. Jei ta tikroji ekonomika ras kitų veiksnių, paskatų, ir jėgų, stumiančių ją aukštyn (jų bendras vardas - technologinės naujovės bei infrastruktūros tobulinimas), tai finansų apvalkalas taisysis pats savaime. Antai, puikūs Estijos viešieji finansai negarantuoja nei ekonomikos spartesnio atsigavimo, nei tempia iš kolosališko nedarbo (jos ekonomika 2009 m. smuko 14,1 proc., nedarbo lygis šių metų pirmą ketvirtį pasiekė net 19,8 proc.), tuo tarpu su viešaisiais finansais nesusitvarkanti Lenkija vienintelė ES pernai nepatyrė ekonomikos nuosmūkio (BVP padidėjo 1,7 proc., o nedarbas kovo mėn. buvo 9,1 proc.).
Ekonomikos augimas gali išpirkti finansų disbalansus lygiai taip pat, kaip jis užtikrina tautų saugumą, sprendžia socialines problemas ir padeda iškilti į aplinkosaugos lyderius. Esmė tik ta, kad nesubalansavus viešojo sektoriaus lėšų ekonomikos augimui užtikrinti reikia gerokai daugiau pastangų ir kur kas daugiau laiko.
