Gazos ruože įsiplieskus naujam Palestinos ir Izraelio konfliktui Jungtinėse Valstijose mirė vienas garsiausių šio amžiaus politologų Samuelis P.Huntingtonas, kuris praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje ir išpranašavo Vakarų ir islamo civilizacijų susidūrimą.
Tuo metu Amerikos išminčiai varžėsi vienas su kitu, kuris paskelbs šlovingesnę prognozę. Ekonomistai įtikinėjo, kad „Vašingtono konsensusas“ (Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir JAV iždo standartinių reformų paketas, siūlomas krizės ištiktoms šalims, - red.) išgrįs kelią į taiką ir klestėjimą visame pasaulyje. Politikai ginčijosi, ar „taikos dividendai“ bus panaudoti universaliai sveikatos sistemai sukurti ir ar jie papildys žmonių kišenes, o gal atsitiks dar geriau - įvyks ir viena, ir kita. 1992 metais ekonomistas S.Huntingtono mokinys Francis Fukuyama visas optimistines prognozes supynęs į vieną girliandą paskelbė „istorijos pabaigą“ ir visuotinį Vakarų liberalizmo triumfą.
Civilizacijų susidūrimas
Tuomet tik S.Huntingtonas manė, kad visos tos prognozės - tik gražios pasakėlės. Savo knygoje „Civilizacijų susidūrimas“ jis pateikė daug niūresnį pasaulio ateities paveikslą. Mąstytojas įrodinėjo, kad senąjį šaltojo karo laikų ideologinį pasidalijimą pakeis ne universali harmonija, bet daug senesnis civilizacijų kultūrinis pasidalijimas ir kad skirtingos kultūros, užuot kartu įsijungusios į bendrą globalizacijos procesą, bus įtrauktos į tarpusavio konfliktą.
S.Huntingtonas pridėjo dar vieną kandžią pastabą pareikšdamas, jog Vakarų civilizacijos laukia santykinis nuosmukis: Amerikos galingieji, laikantys save naujosios pasaulio tvarkos architektais, greičiausiai pasijus kultūrinių jėgų, apie kurių egzistavimą net nenutuokė, aukomis, o pasaulio ateitis labiau bus formuojama Teherano mečetėse ir Pekino planavimo komisijose nei Harvardo aikščių kavinėse.
Šis 1993 metais S.Huntingtono parašytas straipsnis buvo paskelbtas žurnale „Foreign Affaires“ ir išverstas į 26 kalbas, o netrukus virto ir viena geriausiai perkamų knygų.
„Civilizacijų susidūrimą“ imta laikyti geriausia iš sukurtų nesuskaičiuojamų ateities prognozių, nors dar 1991 metais knygoje „Trečioji banga: XX amžiaus pabaigos demokratizavimas“ S.Huntingtonas įrodinėjo, kas demokratizavimas turės daugiau bendra su Antruoju Vatikano suvažiavimu, skelbusiu, kad demokratizavimo banga apims visą katalikišką pasaulį ir ją lydės laisvosios rinkos plitimas. 2004 metais S.Huntingtonas jau manė kitaip ir savo veikale „Kas mes esame? Iššūkis Amerikos nacionaliniam identitetui“ metė iššūkį pasaulyje viešpataujančiai daugiakultūrei ortodoksijai, nurodydamas, kad Amerikos civilizacija yra anglo-saksų protestantiškos kultūros produktas, kurį didžiulis Lotynų Amerikos gyventojų antplūdis išraus su šaknimis.
Vieniems - reakcionierius, kitiems - didvyris
Ši paskutinė S.Huntingtono knyga jam pelnė sudžiūvusio seno reakcionieriaus reputaciją. Kairieji ėmė jo tiesiog nekęsti, nors daugybė konservatorių laikė didvyriu. Tačiau S.Huntingtono mintys iš tiesų buvo daug sudėtingesnės. Visą gyvenimą jis buvo įsitikinęs demokratas, liberalu likęs net per šaltąjį karą. XX amžiaus viduryje jis rašė kalbas JAV politikui Adlai Stevensonui, paskui dirbo JAV viceprezidento Huberto Humphrey patarėju užsienio politikos klausimais. Kurį laiką mąstytojas dirbo ir Lindono Johnsono bei Jimmy Carterio administracijose ir buvo ypač artimas Zbigniewo Brzezinskio, kuris vienas pirmųjų parėmė Baracką Obamą, draugas. Jis visada buvo griežtas neokonservatorių, svajojusių, kaip amerikietiškos vertybės bus įdiegtos Mesopotamijoje, oponentas.
Bet S.Huntingtonas tikėjo, kad yra labai produktyvu sumaišyti liberalų idealizmą su konservatyvaus istorijos traktavimo pesimizmu. Jis atmetė ekonominį redukcionizmą (valstybių kišimosi į ekonomiką mažinimą - red.), privedusį prie Vašingtono konsensuso ir reikalavo žmoniją laikyti civilizacijos produktu, o ne pelną ir nuostolius skaičiuojančia mašina. Jis taip pat atmetė žaviai skambančią mintį, kad visi geri dalykai linkę vykti kartu - kad laisvoji rinka eina išvien su pliuralizmu, demokratija ir Amerikos propaguojamu keliu. S.Huntingtonas jautė, kad Amerika - gyvas paradoksas: nors Amerikos kultūra virto universalia civilizacija, iš tiesų jos vertybės išsirutuliojo iš unikalaus aplinkybių junginio.
Daugybė teiginių pasitvirtino
Nors per savo ilgą karjerą stebuklinga energija pasižymėjęs S.Huntingtonas išbuvo Harvardo universitete net 54 metus ir per tą laiką parašė 17 knygų pačiomis įvairiausiomis temomis, jo vardas visada buvo siejamas su fraze „civilizacijų susidūrimas“. Pažvelkime, kaip ši jo pranašystė atrodo po 15 metų?
Ir gerai, ir blogai vienu metu. S.Huntingtonas geriau nei kas kitas numatė rugsėjo 11-ąją, karą su terorizmu ir islamo išpažinėjų liejamą kraują. Jis geriau nei kas kitas numatė Amerikos agoniją Irake nurodydamas, kad demokratija yra tik labai specifinis kultūrinių procesų darinys. Jo teiginys, kad modernizacija nebūtinai reiškia vesternizaciją taip pat vis labiau pasitvirtina: kodėl kinai turėtų priimti Amerikos ekonominį modelį, kai šiandien jis sukėlė tokią ekonominę sumaištį? Arba kodėl Artimųjų Rytų autoritariniai režimai turėtų linkti į demokratiją, nes tai reikštų valdžios perdavimą islamistams?
S.Huntingtonas gynė savo pomėgį kurti bendrą pasaulio vaizdą nekreipiant dėmesio į detales, bet priminė, kad kaip dar XX amžiaus pradžioje sakė psichologas ir filosofas Williamas Jamesas, žmogus dėl viso to „žydėjimo ir zirzimo tik pasijunta labiau pasimetęs“.
Tačiau kai kurios S.Huntingtono pranašystės labiau iškraipė realybę, nei suteikė jai tvarkos. S.Huntingtonas tarsi nepastebėjo fakto, kad daugybė kruviniausių susidūrimų dažniausiai vyksta ne tarp civilizacijų, o toje pačioje civilizacijoje - juk daugiau musulmonų žūsta nuo pačių musulmonų rankos, nei jų nužudo taip jų nekenčiami „žydai ir kryžiuočiai“, o ir europiečiai XX amžiuje buvo įsitraukę į patį kruviniausią tarpusavio konfliktą.
S.Huntingtonas taip pat nepakankamai įvertino Amerikos modelį, kuris traukia viso pasaulio žmones - šiandien net Kinijos verslo elitas daug labiau domisi JAV esančiu Silicio slėniu, nei Konfucijaus palikimu. Kartais S.Huntingtono teiginiai atrodo naivesni nei tie, kuriuos jis pats smarkiai kritikuoja, jais paremta politika gali greičiau sutelkti musulmonus į vieną įsiutusią minią, nei juos suskaldyti.
Vis dėlto S.Huntingtonas visais atžvilgiais buvo išskirtinė asmenybė. Bet svarbiausia yra tai, kad jis suabejojo paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje klestėjusiu nepamatuotu liberaliu optimizmu. Todėl šiandien žmonija jam parodytų didžiausią pagarbą neleisdama, kad jo vietą užimtų nepamatuotas S.Huntingtono pesimizmas.
