Pasibaigus VII tarptautiniam Thomo Manno festivaliui Nidoje ir prisimenant praeitą savaitę jau trumpai aptartas tris pirmąsias renginio dienas http://www.omni.lt/?rask$9359_16017$z_113220, norėtųsi pridurti dar keletą štrichų, tradiciškai lydinčių šią menų šventę. Juk dažnai stebimasi, kuo šis savaitę aprėpiantis festivalis taip traukia publiką? Kokios priežastys lemia festivalio sėkmę?
Bandydami atsakyti į šiuos klausimus anaiptol negalėtume visos kaltės “suversti” neva galingam biudžetui ar ypatingoms techninėms sąlygoms. Akivaizdu, kad pinigų stoka šįmet paragino kiek sutrumpinti renginį, jo užmojus. Be to, čia atvykstantys koncertuoti pianistai kaskart priversti galynėtis su itin kuklių galimybių fortepijonu. Taigi, kodėl taip dažnai, besibaigiant festivaliui, išgirstame nuoširdžius bei žaviai kategoriškus klausytojų pažadus būtinai ir kitąmet čia atvykti, kodėl nuo sausio mėnesio T. Manno kultūros centras jau atakuojamas klausimais dėl būsimo festivalio datos, jo programos?
Priežastis, ko gero, būtų nesunku įvardyti. Pirmiausia tai organizatorių ir meninių programų sudarytojų žinojimas, kaip šią intensyvią savaitę paversti nedideliu sezonu, kurio visi komponentai sąveikautų, būtų protingai, nemonotoniškai pateikti ir išdėstyti. Kompozicija sudaroma taip, kad kiekvienas renginys, ypač koncertas, kurių čia daugiausiai, susikoncentruotų vis į kitą vertinimo metmenį - kompozitorių ar atlikėją, premjerą ar skirtingų epochų muzikos derinį. Šis festivalis gali tapti gera “pamoka”, įrodančia, kiek daug įmanoma pasakyti per neilgą laiko tarpsnį, kai aiškiai suformuluoji temą, jos plėtros vingius, kai akiratis aprėpia didžiulį kultūrinį palikimą.
Tad grįžkime prie likusių T. Manno festivalio koncertų, kuriuos mums šįmet vėl pasiūlė muzikinės programos sudarytoja Ona Narbutienė, komentavusi didžiąją dalį jų. Liepos 15 d. vakaras publiką masino dviejų pamečiui sukurtų opusų interpretacijomis, specialiai rengtomis šiam festivaliui. Pirmą kartą skambėjo A. Schoenbergo ciklas “Mėnulio Pjero” (1912), kurį “pažaboti” jau ankščiau kirbėjo ne vienam lietuvių atlikėjui, bet kuris tik dabar pagaliau įgijo subrandintą koncertinį pavidalą. Verta pridurti, kad tokių sudėtingų partitūrų parengimas neįgyvendinamas be toliaregiško atkaklumo, iniciatyvos, kurios šįkart ėmėsi dainininkė Skaidra Jančaitė, keletą metų studijavusi specifinį šio opuso vokalinį stilių sprechgesangą bei subūrusi šešių instrumentininkų grupę, diriguojamą R. Šerveniko. Ilgas kūrybinis ir techninis darbas (per 30 repeticijų) davė skalsių vaisių - kūrinio interpretacija buvo puikiai sutikta publikos ir pelnė reikšmingo įvykio statusą ne tik šio festivalio ribose.
Ne mažiau ryškų pėdsaką savai epochai palikusi I. Stravinskio baleto “Petruška” partitūra (1911) šįkart skambėjo fortepijonine “keturių rankų” versija, sukurta paties autoriaus. R. ir Z. Ibelhauptai vėlgi tik šiam festivaliui ryžosi parengti devynis kūrinio fragmentus, atkleidusius rafinuotos muzikinės materijos ir rusiško kolorito sąveiką. O visas koncertas, skirtas dviejų didžiųjų XX a. pradžios autoritetų muzikai, paliudijo akivaizdų šių skirtingų laikmečio pasaulėjautų gyvybingumą.
Liepos 16 d. renginiai tradiciškai festivalyje plėtoja literatūrinę liniją ir tai susiję su šios datos reikšme - būtent 1930 m. liepos 16 d. Nobelio premijos laureatas T. Mannas su šeima įsikėlė į savo naują vasarnamį Nidoje. Tradiciškai terasoje 17 val. rengiamas T. Manno kultūros centro bičiulių susitikimas įprasminamas pranešimu, pluošteliu muzikos ir diskusijomis. Šįmet jo ašimi tapo prof. Viktorijos Daujotytės apmąstymai tema “Europa pokarinės Lietuvos kultūrinėse refleksijose”, kuriuose nagrinėtos kai kurių Europos bei Lietuvos pokario menininkų išgyvenimų, patirties paralelės bei dramatiškų likimų akivaizdoje gimusi jų kūryba, “kaip paskutinis žmogaus dvasios prieglobstis”. Vakarinio koncerto dominante vėlgi tapo literatūra: protarpiais skambant arfos muzikai (Florence Sitruk,Vokietija), klausėmės rašytojo vaikaičio Frido Manno skaitomų ištraukų iš Julios, Thommo, Klauso ir Frido Mannų kūrybos, persmelktos muzikiniais įspūdžiais.
Vokiečių arfininkė F. Sitruk, jau antrą kartą lankiusis T. Manno festivalyje (praeitais metais pasirodžiusi su Čiurlionio kvartetu), šįkart panoro surengti dar ir solinį koncertą, o tuo tikslu atsigabeno ir puikią savo arfą. Tvankią, karštą liepos 17 d. popietę Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje susirinkusiai publikai ji pagrojo pluoštą įvairių epochų muzikos, daugiausiai aranžuočių, išryškinusių norą praturtinti negausų arfos repertuarą. Vis dėlto šią popietę lydėjo patrauklesnis praėjusio vakaro prisiminimas, kur literatūros ir muzikos sambūvyje arfos tembras skleidėsi intymiau, vaizdingiau ir meniškiau.
Viena vertingiausių T. Manno festivalio tradicijų - lietuviškos muzikos pristatymas, ne tik autorinio koncerto, bet ir festivalio užsakytos premjeros forma. Šįmet Algirdui Martinaičiui teko komponuoti naują kompoziciją, pasirenkant temą iš “Daktaro Fausto”. Beje, minėtame romane, kaip savotiškame vedlyje per muzikos istoriją, minima apie 80 kompozitorių pavardžių, kurių dalis pasirinkta ir viso festivalio muzikinei programai. Liepos 17 d. vakare girdėjome dviejų dabarties autorių kūrinius, plėtojančius “Daktaro Fausto” tekstus ir idėjas.
Vienas jų - jau minėtas A. Martinaitis, o kitas - lenkų kompozitorius Ryszardas Gabryšas. Įdomu, kad abu autoriai savo kompozicijoms pasirinko tą patį 47, paskutinį romano skyrių, tačiau, savaime aišku, skirtingomis muzikinėmis priemonėmis pasiekė ir visiškai skirtingą raišką, kurią nebent šiek tiek vienijo praeities muzikos atgarsiai ir pati vokalo partija, atliekama lenkų baritono Benono Maliszewskio. R. Gabryšo kompozicija “Wachet mit mir” baritonui tarytum augo iš viduramžių monodijos pamato, o A. Martinaitis “Hetaera Esmeralda” (balsui ir fortepijoniniam trio) muzikinį audinį formavo atsigręždamas į romantinę tradiciją, kabaretą. Beje, koncertą vienijantis “atlikėjas” buvo fortepijoninis trio “Kaskados”, debiutavęs T. Manno festivalyje ir šiuolaikinius opusus papildęs trio klasika - P. Čaikovskio, J. Haydno bei F. Schuberto kūriniais.
Jeigu kalbėtume apie šio festivalio kulminaciją, tektų pripažinti, kad tokio įvardijimo paprastai nusipelno ne vienas koncertas. Kitaip tariant, keletas vakarų, vertintinų skirtingais kriterijais, festivalio dramaturginiame reljefe išsidėsto kaip ryškūs akcentai, o tai liudija ir parduotų bilietų skaičius. Ko gero, priverstų suklusti pastaba, kad tarptautinė publika ypač noriai ir gausiai rinkosi į S. Vainiūno kūrybos vakarą bei į liepos 18 d. koncertą. O koncertas išties buvo sėkmingas įvairiais požiūriais.
Dainininkė Asta Krikščiūnaitė ir pianistė Audronė Kisieliūtė pradžiai atliko keturias F. Schuberto kanconas pagal J. Vittorelli ir P. Metastasio žodžius, po kurių P. Geniušas skambino vieną vėlyviausių šio kompozitoriaus kūrinių - Sonatą B-dur, išryškėjusią šįsyk dar erdvesniu, meniškesniu vaizdų pločiu. Koncerto programa spontaniškai buvo papildyta E. Griego Keturiais norvegų šokiais, keturiomis rankomis paskambintais P. Geniušo ir jo sūnaus Luko. Nuslūgus ovacijų audrai, į sceną vėl sugrįžo A. Krikščiūnaitė ir A. Kisieliūtė su pluoštu R. Strausso dainų. Šis duetas netruko ir vėl pavergti publiką, sužavėtą lyrikos ir patetikos, intymumo ir koncertiškumo sinteze.
Baigiamuosiuose festivalio koncertuose visada būna ir šventiška, ir šiek tiek liūdna. Tokia dvilype nuotaika alsavo ir R. Šerveniko diriguojamo Lietuvos muzikos akademijos kamerinio orkestro bei B. Maliszewskio atliekami E. Griego, E. Elgaro, W. A. Mozarto, A. Schoenbergo ir F. Schuberto opusai liepos 19 d. koncerte. Po jo gausi, kone šeimyniškai visą savaitę bendravusi, T. Manno idėjų pasaulyje gyvenusi publika vis dėlto vieni su kitais atsisveikino labai optimistiškai ir konkrečiai: “Iki kitų metų festivalio!”.
