Prieš kurį laiką virš Valdovų rūmų buvo iškeltas vainikas - baigtos statyti pagrindinės konstrukcijos, dalis jų ruošiama dengti stogu. Jau dabar matyti, kad iškilo didingas statinys, keičiantis Vilniaus veidą, prikeliantis svarbias mūsų istorijos prasmes ir sykiu urbanistiškai pažymintis mūsų atgautąją nepriklausomybę.
Valdovų rūmai stebėtinai greitai iš beveik neįtikėtino sumanymo virto tikrove. Bėgs metai ir amžiai, užsimirš ginčai dėl tų rūmų statybos reikalingumo (juk jau dabar Lietuvos neįsivaizduojame be atstatytosios Trakų pilies) – jie įaugs į žmonių kasdienybę, jų spalvą pakeis naujos istorijos nuosėdos, kurios pamažu įsismelks į senąją istoriją. Amžius gyvavęs įsitikinimas, kad „Vilnius – valdovų miestas“, įgavo aiškų regimą pavidalą.
Šios didžiulės statybos priešininkai aiškino atstatytus Valdovų rūmus būsiant muliažu, neautentiškomis dekoracijomis, iškreipiančiomis architektūrinį Vilniaus vaizdą. Suprantama, visi atstatyti namai yra muliažai, tačiau jų dirbtinumas išsivadėja laikui bėgant. Ir juo greičiau, juo labiau jie prikelia gyvenimui reikšmingus mūsų istorijos ir kultūros simbolius.
Galima sakyti, kad senamiestyje visa gyvenamoji aplinka yra muliažinė – tik pasižvalgykime ir pamatysime, kaip keičia senamiestį beatodairiškos renovacijos ir toks pat beatodairiškas gyvenamojo ploto dauginimas. Tačiau kol kas tenka su tuo taikstytis – greito pelno imperatyvas laužo visus kultūrinės apsaugos barjerus, naikina atsakomybės visuomenei ir istorijai nuostatą bei jausmą. Šitaip urbanistinėje erdvėje apsireiškia naujo gyvenimo dvasia. Todėl ypač svarbūs tampa tie senųjų pastatų atstatymo projektai, kurie suaktualina svarbius mūsų istorinės atminties klodus ir suteikia jiems regimą architektūrinę išraišką, taip pat sutvirtina erdvinę urbanistinę senamiesčio struktūrą.
Žmonės visais laikais statė, perstatinėjo ir pristatinėjo. Vilnius ne sykį kėlėsi iš pelenų. Didžiulė dalis išlikusių senųjų pastatų buvo nugriauta po karo, sovietiniams okupantams naikinant nacionalinę atmintį palaikančius simbolius ir juose glūdinčias kitokio gyvenimo formas. Sovietinis Vilnius turėjo netekti jokių sąsajų su „valdovų Vilniumi“. Nors sovietinio modernizmo išugdyti mūsų architektai dėjo daug pastangų paversti ir Vilniaus senamiestį plynu naujų statybų lauku – su žeme buvo lyginamos net išlikusios kapinės, – tačiau miestas ir jo gyventojai priešinosi. O juk nedaug trūko, kad visą senamiestį būtų perkirtusios į dabartinę Vokiečių gatvę panašios autostrados. Nebūtų likę net griuvėsių, kuriuos daugelis Valdovų rūmų atstatymo priešininkų laiko vieninteliu tikrai autentišku architektūriniu dariniu. Tik klausimas, kaip griuvėsiai stiprina mūsų istorinę atmintį, kaip jie savo simboliniu turiniu padeda mums kurti dabartį?
Dabartinės globalizuotos ekonomikos sąlygomis, kai statoma jau iš anksto numatytam nugriovimui, nes tik vis sparčiau besisukantis statymo-perstatymo ciklas laiduoja deramą kapitalo „sukimąsi“, ypač reikalinga tvirtinti istorinę miesto šerdį amžius išliekančiais mūrais. Svarbu ir kiti dalykai. Valdovų rūmų atstatymas yra daugelyje Europos šalių pastebimos tendencijos atkurti istorinius statinius ir urbanistinius darinius apraiška. Ta tendencija suvoktina kaip atsakas į nacionalines ir kultūrines apibrėžtis naikinančius globalizuotos ekonomikos iššūkius – atstatytais reikšmingais statiniais stengiamasi dabartį susieti su istorine praeitimi, vadinasi, puoselėti nacionalinio tapatumo šaknis. Bus atkurti ir kai kurie Vilniaus senamiesčio kvartalėliai, Sinagoga (beje, prieš jos atstatymą nepasisakė nė vienas Valdovų rūmų atkūrimo priešininkas). Tik palinkėtina, kad atstatinėjant buvusius rūmus rūmelius nebūtų apleidžiami iki šiol išlikę įspūdingi statiniai, kurie šiuo metu nyksta nesulaukdami nei supratingos visuomenės rūpestingos globos, nei norinčių įsiamžinti politikų ar oligarchų dėmesio.
Europinę istorinių pastatų atkūrimo tendenciją lemia ne tik noras prikelti istoriją ir kultūrą, kuri teikia nacionalinio tapatumo kūrimo bei palaikymo „medžiagą“, nepaprastai reikalingą šiais visuotinės ir vis spartėjančios globalinės kaitos laikais. Prikeltoji kultūra ir jos atkurtoji architektūrinė raiška gausina turizmo ir kultūros industrijoms svarbų miestų simbolinį kapitalą, tad ir didina jų investicinį patrauklumą. Vilnius su Valdovų rūmais kultūrinio turizmo industrijos požiūriu – tai jau daug reikšmingesnis lankytinas miestas nei Vilnius su tų rūmų griuvėsiais, papuoštais ultramoderniu belyčiu apdangalu. Belyčių, kūrybinės dvasios nepaženklintų, visiems urbanizuotiems kraštams būdingų vadinamojo „tarptautinio stiliaus“ statinių gausu jau ir Vilniuje. Tik pas mus tas stilius akivaizdžiai susisieja su „chruščiovinėse“ statybose užgrūdintu sovietinių architektų mentalitetu ir jį aktualizuoja.
Tikėtina, kad po kurio laiko atkurtieji Valdovų rūmai bus vadinami dar ir Brazausko rūmais. Net jei ir nebus taip vadinami, Algirdo Brazausko vardas bus glaudžiai susijęs su Valdovų rūmais – jie jau dabar yra nelyg jo gyvenimo simbolis. Tad A. Brazauskas išmintingai pasirūpino ilgam būti ne tik prisimenamas, bet ir regimas. Galima nujausti, kad ir A. Brazausko energingą grįžimą aktyvion politikon – premjerauti – iš dalies nulėmė didingas Valdovų rūmų atstatymo sumanymas – tik premjero postas laiduoja deramą ir savalaikį šio projekto įgyvendinimą. Vadinasi, premjero kėdėje jam reikėtų laikytis visą kadenciją, kad rūmų atidarymo garbe nereikėtų su niekuo dalytis.
Prie premjero kaip rūmų atstatytojas turėjo galimybę prisijungti ir prezidentas Valdas Adamkus, tačiau galima įtarti, kad pastarasis pasidavė netoliaregiškiems savo patarėjų įtikinėjimams, esą Valdovų rūmų atstatymas – nieko vertas ar net kultūros bei istorijos atžvilgiu žalingas darbas. Tačiau ir istorijos, ir kultūros atžvilgiu naudingiau būtų buvę neatiduoti atstatymo vienam veikėjui, buvusiam Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui. Šito V. Adamkaus patarėjai niekaip negalėjo suvokti.
Šio projekto priešininkai ir dabar stengiasi sumenkinti statinio reikšmę. Jų poziciją dėstantis Architektų sąjungos pirmininkas Vytautas Dičius nepaliauja aiškinęs, esą Valdovų rūmai sudarką Katedros aplinką ir užgožią Gedimino pilį. Tačiau juk visi matome, kokius šiuolaikinius „chruščiovinės“ architektūros analogus kepa senamiesčio prieigose mūsų architektūros lyderiai, neskoninga stiklo kvadratų siena sugebėję nustelbti žavią Architektų sąjungos būstinę Kalvarijų gatvės pradžioje. O ir pilių pašonėje prie Mindaugo tilto dygstantis primityvus daugiabutis rodo mūsų architektų kūrybinės fantazijos, taip pat istorinės ir kultūrinės atsakomybės stoką. Tą stoką kaip tik ir paryškina didingas nevienadienis statinys – Valdovų rūmai, kuriuos pavyko apsaugoti nuo dabartinei mūsų architektūrai būdingų primityvių „stiklinių“ fantazijų.
O čia (http://www.omni.lt/?base/klausimas_309967) galite pažiūrėti, ką apie naująsias statybas mano „Omni.lt“ skaitytojai.
