Jei naujoji „Mokslo ir studijų institucijų mokslinės produkcijos formalioji vertinimo metodika“ bus patvirtinta, mokslininkai turėtų žinoti - Lietuvos leidykloje išspausdinta monografija 80-čia procentų bus niekinė.
Lietuvos humanitariniai ir socialiniai mokslai išgyvena ne geriausius laikus, nors dar visai neseniai atrodė, kad atgavus Nepriklausomybę jie turės suklestėti, kadangi iškilo nauji sudėtingi nacionalinės kultūros kūrimo, visuomenės reiškinių tyrimo, pilietinės visuomenės ir visuomeninės savimonės ugdymo klausimai. Deja, mokslo politikos formuotojams šie klausimai neatrodo nei svarbūs, nei reikalingi investicijų.
Tokią išvadą verčia daryti ne tik per kelis pastaruosius metus išryškėjusi tendencija mažinti šios srities mokslų finansavimą, nepaliaujamai keičiamos mokslinio darbo įvertinimo taisyklės ir jų taikymas atgaline data, tačiau ir naujoji „Mokslo ir studijų institucijų mokslinės produkcijos formalioji vertinimo metodika“, kurios projektas buvo pristatytas kovo 1 dieną Švietimo ir mokslo ministerijoje. Pažymėtina, kad projektas akademinei visuomenei nebuvo išsiuntinėtas, tad apsiribota gana paviršutiniškais pasvarstymais. Tačiau žinant mūsų biurokratijos įpročius, galima neabejoti, kad įvykęs susitikimas oficialiuose ministerijos dokumentuose bus apibūdintas kaip išsamus demokratinis projekto svarstymas, kuriam akademinė visuomenė esą pritarusi.
Pagrindinis „Metodikos“ rengėjų ir jiems talkinusių ekspertų, kuriems jau ne vienus metus vadovauja dr. Giedrius Viliūnas, deklaruojamas tikslas yra kuo greičiau pakelti šios srities mokslo darbų lygį ir priartinti jį prie pasaulinio. Tikslas gana pagrįstas, tik klausimas, kaip jis įgyvendinamas. Stengiamasi visokeriopai skatinti publikacijas solidžiuose užsienio žurnaluose ir tarptautinėse leidyklose, tad vertinant tokiems darbams (vadinamoji A lygio mokslinė produkcija) ir teikiama daug daugiau balų nei vietinei (B lygio) produkcijai. Tokiu principu buvo grindžiamos kelių pastarųjų metų metodikos. Mokslininkai reiškė nepasitenkinimą, kad pernelyg nuvertinami vietiniai mokslo darbai, tačiau dėl konkrečių įvertinimų buvo galima diskutuoti. Mokslo institucijos darbas buvo įvertinamas sudedant už A ir B lygio produkciją priskirtus balus, o nuo jų ir nuo institucijos vietos tarp kitų institucijų priklausė ir būsimas tyrimų finansavimas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad naujojoje „Metodikoje“ tik nuosekliai vertybinis svoris perkeliamas ant A lygio produkcijos. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Įsigilinus paaiškėja, kad naujoji „Metodika“ iš esmės nuvertina, paskelbia niekiniais ir neapskaitomais didžiąją dalį vietinės (B lygio) produkcijos, tad visos institucijos bus įvertintos ir surikiuotos pagal už A lygio produkciją gautus balus. Šis principas ganėtinai gerai užmaskuotas, nes pateikiama vertinimų lentelė, kurioje išsamiai klasifikuojami ir įvertinami įvairiausi mokslo darbai. Tad ne visi besigilinantys į mokslo darbų klasifikavimo ypatumus atkreips dėmesį į paskutinį (!) „Vertinimo principų“ skyriaus II. II. 15 punktą. Jame rašoma: „Vertinant 2005 produkciją nustatomas B lygio produkcijos slenkstis A?B, t.y. institucijai neįskaitoma ta už B lygio produkciją surinktų taškų dalis, kuri viršija dvigubą už A lygio produkciją gautų taškų sumą“. Vadinasi, institucijos dabar bus vertinamos tik pagal A lygio produkciją, nes iš B lygio įskaitoma tik 2A balų dalis. Norint geriau įsivaizduoti, ką tai reiškia, reikia žinoti, kad apskritai šios srities mokslo publikacijų A lygio dalis nesudaro nė 10 proc. B lygio. Tačiau tarkime, kad A lygio dalis yra 10 proc. B lygio. Vadinasi, iš visos B lygiu vertinamos produkcijos (100 proc.) bus įskaitoma tik 20 proc. balų, o 80 proc. nubraukiama. Tad vietinėje leidykloje spausdinantis savo monografiją mokslininkas turėtų žinoti, kad 80 proc. jo darbo yra niekinė naujosios mokslo politikos įgyvendintojų požiūriu. Kad geriau suprastume dalyko esmę, įsivaizduokime mokslo instituciją, kurios darbuotojai nepaskelbė nė vieno A lygiui priskirto darbo, tačiau vietinėse leidyklose išleido, na, kad ir 20 plačiai nuskambėjusių, mokslo bendruomenės pripažintų reikšmingų monografijų, kurių keletas įvertintos Mokslo ir kitokiomis premijomis, – tos institucijos mokslinės veiklos rezultatai bus įvertinti 0 balų su neišvengiamu finansavimo mažinimu, tą instituciją aplenks kita, kurios darbuotojai bus paskelbę, na, kad ir 1 straipsnį tarptautiniu laikomame žurnale.
„Metodika“ susiejama su nauja finansavimo strategija, kurios buvo pateikta trys variantai. Galima nujausti, kad bus pasirinktas drastiškiausias – leidžiantis metinį finansavimą sumažinti per pus. Mažinant mažiau, institucijos pernelyg ilgai gali išlikti „neįsiintegravusios“ į pasaulinį mokslo lygmenį. Ir visiškai nesvarbu, kokius darbus jose dirbantys mokslininkai skelbia, kokias tyrinėjimų kryptis plėtoja, kaip ruošia doktorantus, kokį poveikį daro Lietuvos kultūros plėtrai.
Naujosios „Metodikos“ kūrėjai skuba ją pritaikyti atgaline data – pagal naujuosius principus bus vertinama 2005 metų produkcija. Vertintojams atrodo, kad ankstesnė „Metodika“ nepakankamai parodo mūsų humanitarinių ir socialinių mokslų „atsilikimą“, nepakankamai skatina mokslininkus „integruotis“ į tarptautinį mokslą. Tiesa, kad padėtis neatrodytų tokia tragiška, vertintojai pasilieka sau teisę sudaryti vietinių mokslo žurnalų bei leidinių sąrašą, kuris juose spausdintiems straipsniams suteikia A lygį. Sukuriama puiki manipuliavimo mokslo bendruomene priemone, juolab kad ne visų institucijų tęstiniai leidiniai į tą sąrašą bus „priimti“. Pirmiausia bus tenkinami su vertinimo „Metodikos“ kūrėjais susijusių institucijų poreikiai. Tačiau tas sąrašas niekaip negalės tenkinti kelių šimtų mokslo institucijose dirbančių mokslininkų interesų, kadangi mokslininkai yra įsipareigoję per metus spausdinti vidutiniškai po 3 straipsnius, tad visiems „prestižinės“ vietos tikrai neužteks. Niekine taps ir didžiumos doktorantų mokslinė produkcija, nes tyrinėtojui reikia laiko subręsti tarptautiniams žurnalams.
Dera prisiminti, kad greito Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslo pertvarkymo planų būta ir anksčiau, tačiau nė vienas jų nebuvo grindžiamas plačiose akademinės visuomenės diskusijose išsirutuliojusiu suvokimu, kokį gyvybiškai svarbių mūsų visuomenei problemų lauką turėtų ši mokslų sritis aprėpti, kaip stiprinti humanitarinių mokslų poveikį kultūros ir nacionalinio tapatumo savikūrai. Prieš kelerius metus mokslo bendruomenė buvo verčiama susigyventi su mintimi, kad netrukus ekspertai užskaitys tik anglų kalba išspausdintus straipsnius ir veikalus. Prireikė nemenkų pastangų tokią idėją atstumti. Atrodė, kad Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų suanglinimo propaguotoja ir nacionalinę kultūrą, ir lietuvių kalbą laiko atgyvenomis, trukdančiomis siekti tarptautinio lygio. Tačiau visų civilizuotų kraštų humanitariniai ir socialiniai mokslai pirmiausia tenkina vietinių bendruomenių ir vietinių kultūrų interesus, o vienas svarbiausių – palaikyti ir plėtoti gimtąją kalbą, ir kaip tik tenkindamos tuos interesus įsilieja į tarptautinių tyrinėjimų lauką.
Kodėl vis dėlto mokslo politikos įgyvendintojai, pasitelkę mokslo bendruomenės atstovų būrelį, stengiasi taip nuvertinti vietinių mokslininkų darbus, o sykiu ir gerokai apnaikinti humanitarinių ir socialinių mokslų sritį? Galima nujausti, kad esama esmingesnių priežasčių nei vien noras pasipuikuoti prieš užsieniečius tokiais metodiniais triukais pasiektu tarptautinių lygiu. Šios srities tyrinėjimai nukreipti į visuomeninius ir socialinius santykius, valdžios veikimo ypatumus ir kitus aktualius dalykus. Kaip tik tokie tyrinėjimai ir nereikalingi mūsų valdžiai, kuri sėkmingai perrašo savo biografiją, vengdama komunistiškumo ar sovietiškumo užuominų. Beje, jie nereikalingi ir daliai akademinės „aukštuomenės“, sugebėjusios sėkmingai padidinti sovietmečiu sukauptą simbolinį kapitalą. Valdžios pastangas riboti humanitarinių ir socialinių tyrinėjimų lauką liudija ir neseniai priimtas Archyvų įstatymas, drastiškai suvaržęs istorikų galimybes tyrinėti sovietmečio istoriją. Deja, mokslo bendruomenė tam niekingam įstatymui taip ir nesugebėjo pasipriešinti.
Valdžia savo rankose laiko pinigus, kitaip tariant, mokslo bendruomenę valdo finansavimo apynasriu. Kad ir kaip augtų BVP, mokslo bendruomenė jau įpratinta gyventi nesiliaujančio lėšų mažėjimo sąlygomis. Šios srities mokslo bendruomenė yra ganėtinai susiskaldžiusi, vyrauja grupiniai instituciniai interesai. Kai kurios institucijos tiesiog tikisi išpešti naudos perskirstant iš kitų institucijų atimtas ar likusias tas institucijas sunaikinant lėšas. Tokiais norais ir grupiniais interesais, juolab kai kurių tarptautiniam lygmeniui save priskiriančių mokslininkų ambicijomis lengva manipuliuoti. Tad nepavykus vienu moju suanglinti visos mūsų humanitarinių ir socialinių mokslų srities ir šitaip ją susiaurinti bei atsieti nuo vietinės bendruomenės, imamasi „Metodikos“ priemonių. Vaizduojamosios demokratijos sąlygomis politiniam elitui visiškai nereikalingi išsamūs, įvairiapusiai visuomenės ir kultūros tyrinėjimai, nes pakanka kelių mokslo krypčių, kuriuos galima „parodyti“ užsieniečiams. „Metodika“ labai priimtina vadinamiesiems valdžios pragmatikams, tarp kurių įsitvirtinusi nuostata, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai neduoda jokios apčiuopiamos naudos, tad apskritai nėra reikalingi sveikai visuomenei. Šitaip nuvertinus Lietuvos mokslininkų darbus ir apnaikinus mokslo institucijas randasi galimybė įgyvendinti „Metodikos“ rengėjų ir ekspertų būrelio (15-20 žmonių) svajonę – įkurti savą vadinamąjį Priešakinių humanitarinių tyrinėjimų institutą, kuris ir atliktų valdžiai reikalingas parodomąsias funkcijas.
