Kartkartėmis per Lietuvą nubanguoja kalbos apie kovą su korupcija - apie būtinumą sutramdyti šią daugiagalvę hidrą ir didžiules pastangas ruošiant teisinį teisuolių žygio placdarmą. Dažniausiai tas kalbas sukelia naujas politinis korupcinis skandalas ar skandalėlis, o pastaruoju metu ir tarptautinės organizacijos „Transparency International“ vietinių atstovų tyrimai bei pasisakymai.
Tačiau ne taip jau retai kalbas apie kovą su korupcija paskatina kai kurių politikų iniciatyvos, kuriose glūdi paprastam stebėtojui nelabai įžvelgiami tikslai. Apie tokius numanomus tikslus ir pasvarstykime pasitelkę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko antikorupcinę programą. Įtakingas seimūnas, artimas Seimo pirmininko Artūro Paulausko bendražygis buvo pateikęs Seimui svarstyti nutarimo projektą, pagal kurį korupcijos faktai pavedami tirti ir kitoms institucijoms - Valstybės saugumo departamentui, Muitinės departamentui ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai.
Kodėl prireikė menkinti ir taip jau varganos „kovotojos“ su korupcija Specialiųjų tyrimų tarnybos vaidmenį? Aiškinama, kad būtina sutelkti jėgas ir į „kovą“ pasitelkti daugiau specialistų. Tačiau juk daug paprasčiau būtų stiprinti STT. Šitai visiems aišku. Tik kad stipri STT kaip tik ir nereikalinga - politikai baiminasi, kad sukūrus stiprią tokio pobūdžio tarnybą ji gali tapti nevaldoma. STT veikla per didžiuosius skandalus parodė du dalykus: organizacija galėtų gana kvalifikuotai atlikti savo darbą, jei politinis elitas leistų jai veikti; jokiai specialiajai tarnybai nebuvo tekę patirti tokio sutelktinio politinio elito pasipriešinimo ir patyčių.
Kokių tikslų siekta šia įstatymine iniciatyva, kuri, drįsčiau manyti, buvo suderinta su įtakingais partijos draugais, taip pat Seimo vadovais? Pirmiausia suteikdami kitoms tarnyboms vykdyti tokią ypatingą funkciją - kovoti su korupcija - nepaprastai išplečiame politinio manipuliavimo galimybes. Juk nesunku numanyti, kad tokių įstatymų rengėjai jau yra paruošę savus žmones naujoms funkcijoms atlikti. Tad tam tikra politinė grupuotė, tiksliau - būrelis, išplečia duomenų rinkimo lauką, vadinasi, susikuria naujų galimybių veikti ne tik dabartinius politikus, bet ir į politiką eisiančius verslininkus. Tos galimybės labai praverstų ne tik artėjančiuose savivaldybių, bet ir būsimuose Seimo rinkimuose.
Kitas svarbus dalykas, kad apsidraudžiama tuo atveju, jei STT vadovu tampa ne „savas“, o politinių priešininkų ar sąskaitas suvesti nutarusių draugų atstovas. Tada STT tektų visas jėgas mesti kovai su kitose tarnybose susikūrusiais tokio pobūdžio padaliniais, kuriems vadovautų „savieji“. Lietuvos aukštieji politikai puikiai įvaldė meną specialiąsias tarnybas panaudoti politinėje kovoje. Be to, STT surinkta informacija ir išvadomis apie vieną ar kitą „savąjį“ korumpuotą politiką visada galėtų suabejoti kitoje tarnyboje suburtas „savųjų“ padalinys. Tad „kova“ su korupcija virsta pačia tikriausia korupcijos apsauga.
STT vadovas Povilas Malakauskas, puikiai suvokdamas šios iniciatyvos padarinius savo tarnybai, nuskubėjo pas prezidentą aiškintis ir pagrasino atsistatydinsiąs. Valdas Adamkus nepritarė A. Sadecko sumanymui. Projektas grąžintas tobulinti. Atrodytų, viskas baigėsi laimingai, kitaip tariant, niekaip. Nebent prezidento nepritarimą laikytume rimta pergale prieš korupcininkus. Tačiau neskubėkime. Tokie planai paprastai visapusiškai parengiami, numatant įvairius jų „prastūmimo“ būdus, tad galima tikėtis, kad nutarimo projektas išties bus tobulinamas. Projektas pernelyg geras, kad rengėjai jo atsisakytų.
