Socialinės inžinerijos projektas Lietuvoje pagimdė ne pilietinę visuomenę, bet padėjo pagrindus nomenklatūrinio „pilietiškumo“ tradicijai. Buvo išmokta, kaip šį reikalą paversti tikru verslu ir pragyvenimo šaltiniu. „Iš viršaus“ įkvepiamos ir finansiškai palaikomos „pilietinės iniciatyvos“ turi mažai ką bendro su tikro pilietiškumo apraiškomis.
„Pilietinė visuomenė“ Lietuvoje kryptingai ir nuosekliai kuriama jau kone du dešimtmečius. Atviros Lietuvos fondas (ALF) buvo pirmoji įstaiga, paskelbusi tokios visuomenės kūrimą savo programiniu tikslu. Jo veiklą tęsia Pilietinės visuomenės institutas.
Nepriklausomybės laikotarpiu susikūrė ir daug „pilietinėmis“ besivadinančių organizacijų. Tad pilietinės visuomenės „statybos“ darbas, atrodytų, virte verda.
Tačiau – ir tai didžiausias paradoksas – tų pačių „pilietininkų“ iniciatyva atliekami tyrimai nepaneigiamai rodo, kad taip ilgai ir uoliai diegta pilietiškumo dvasia mūsų visuomenėje vos rusena.
Aimanos ir pasigraudenimai, kad šalyje pilietinė visuomenė tebėra nebrandi ir silpna, girdimi nuolatos, o po paskutiniųjų „pilietininkų“ pralaimėtų mūšių dėl elektrinės „Liūto“ projekto jie greičiausiai skambės dar garsiau.
Net jeigu dejuojant kiek ir sutirštinamos spalvos, neabejotina viena: pilietinės visuomenės kūrimas Lietuvoje yra vienas iš labiausiai nepavykusių projektų lyginant jam įgyvendinti skirtas lėšas ir pastangas ir viso šio triūso galutinius rezultatus.
Tad pribrendo būtinybė ir laikas pagaliau atvirai pripažinti šią nesėkmę ir pradėti gvildenti jos priežastis.
SOCIALINĖS INŽINERIJOS EKSPERIMENTAS
Atrodo, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje iš pat pradžių pradėta statyti ant nesveikų ir netvirtų pamatų, nes ji buvo sumanyta ir įgyvendinama kaip socialinės inžinerijos projektas.
Pirmasis jo vykdytojas, žinia, buvo Atviros Lietuvos fondas. Jo indėlis į pilietinės visuomenės plėtrą ateityje greičiausiai bus išsamiai tyrinėjamas, bet jau dabar akivaizdu, kad įvertinti jį vienareikšmiškai nebus įmanoma.
Neabejotinai nuveikta gerų ir prasmingų darbų. Tačiau žvelgiant iš didėjančio laiko nuotolio vis labiau aiškėja iš pirmo žvilgsnio stulbinama aplinkybė, kad šie darbai savaime nelaiduoja, jog bus galima teigiamai vertinti ALF veiklos visumą.
Kitaip sakant, vis labiau tikėtina darosi išvada, kad ši veikla buvo daugiau žalinga negu naudinga.
Įminti šią tariamą mįslę nėra taip jau sunku. Už dosnaus rėmėjo pinigus vykdant inžinerinį pilietinės visuomenės kūrimo projektą buvo sukurta ne tokia visuomenė, o pirmiausia – profesionalių jos kūrėjų sluoksnelis.
„Iš viršaus“ įkvepiamos ir finansiškai palaikomos „pilietinės iniciatyvos“ turėjo ir tebeturi mažai ką bendro su savaimingo ir tikro pilietiškumo apraiškomis.
Šitaip gal ir nesąmoningai buvo suduotas kone mirtinas smūgis pilietinės visuomenės raidai Lietuvoje. Buvo pristabdyta ar veikiau sužlugdyta natūrali ir spontaniška „apačių“ pilietiškumo plėtra.
Todėl nereikia stebėtis, kad šio ilgo ir brangiai kainavusio eksperimento rezultatai tokie nedžiuginantys. Gerokai sumažėjus finansavimui netruko išsikvėpti ir subliūkšti iki tol dirbtinai skatinta ir palaikyta ALF veikla, nes dauguma profesionalių pilietinės visuomenės „statytojų“ tiesiog išsivaikščiojo savais keliais ir susirado kitus veiklos barus.
Tačiau apskritai ši „statyba“ išsikvėpė tik iš dalies. Ne vienam pilietinės visuomenės kūrėjui ji pasirodė gana naudingas ir patrauklus užsiėmimas, būdas užsidirbti pragyvenimui.
Todėl nors per šiuos metus pati pilietinė visuomenė ir nesustiprėjo, užtat it grybai dygo dirbtiniai pilietiškumą imituojantys dariniai, pirmiausia – vadinamosios nevyriausybinės organizacijos.
Aistros jas kurti priežastis gana aiški: ALF projektas nejučia ne tik mokė abejotinos išminties, kad pilietiškumą galima įkvėpti pasitelkus pinigus, bet ir parodė, kaip šį reikalą paversti tikru verslu ir pragyvenimo šaltiniu. Būtina deramai įvertinti šio demoralizuojančio poveikio mastą ir reikšmę.
Iš valdžios nesidrovintys kaulyti pinigų „visuomenininkai“ ir „pilietininkai“ šiandien Lietuvoje yra įprastas reiškinys. Negana to, vis daugiau požymių rodo, kad augant jų patirčiai ir išminčiai susivokta, jog tų pinigų lygiai sėkmingai galima pelnyti ir vykdant stambaus verslo užsakomas tariamai „pilietines“ akcijas.
Tai yra ne vien moralinė, bet ir didžiulė socialinė bei politinė problema. Jau aiškėja, kad iš pirmo žvilgsnio gražus ir patrauklus ALF projektas nubrėžė iš esmės klaidingą pilietinės visuomenės kūrimo mūsų šalyje strategiją ir jos plėtros kryptį.
Iš tikrųjų jis padėjo pagrindus tam, ką reikia vadinti nomenklatūrinio „pilietiškumo“ tradicija.
NOMENKLATŪRINĖS SANTALKOS
Nomenklatūrinis „pilietiškumas“ šiandien yra be išlygų vyraujanti ir kone vienintelė pilietiškumo raiškos forma. Būtent tuo galima paaiškinti ir akivaizdų bei neguodžiantį faktą, kodėl Lietuvoje vis dar niekaip neatsiranda platus ir stiprus pilietinis frontas ar sąjūdis, galintis mesti rimtą iššūkį šalyje susiformavusiam ir įsitvirtinusiam nomenklatūriniam-oligarchiniam režimui.
Paskutinis ir turbūt ambicingiausias bandymas sukurti tokį frontą steigiant Piliečių santalką iš esmės žlugo. Šios nesėkmės padariniai pernelyg dideli ir skaudūs, kad būtų galima toliau nekalbėti apie jos priežastis.
Jų yra daug. Tačiau pirmiausia krenta į akis pačių pilietinių organizacijų vienybės ir sutarimo stoka.
Todėl natūralu, kad vienas iš dažniausiai keliamų klausimų yra šis: kodėl į Piliečių santalkos veiklą taip ir neįsitraukė kai kurios pilietinės organizacijos, tarp jų – „Kitas pasirinkimas“? Manytume, kad atėjo metas tiesiai ir aiškiai atsakyti į šį klausimą.
Neprasilenksime su tiesa pasakydami, kad idėją kurti platesnį pilietinį sambūrį „Kito pasirinkimo“ vadovybė sutiko ne tik palankiai, bet ir entuziastingai.
„Kito pasirinkimo“ atstovai dalyvavo parengiamuosiuose būsimosios Piliečių santalkos kūrimo darbuose, negana to – būtent jiems buvo patikėta parašyti šios organizacijos steigiamosios deklaracijos projektą.
Deja, kaip tik šiam projektui buvo lemta tapti neįveikiama kliūtimi, į kurią atsitrenkusios sudužo viltys bendradarbiauti. Kartais už visus svarstymus reikalo esmę geriau atskleidžia konkrečios detalės.
Neįveikiamų nesutarimų priežastimi tapo tai, kad du Santalkos kūrėjai – p. D.Kuolys ir p. R.Sakadolskis – vienašališkai, nepasivargindami net informuoti „Kito pasirinkimo“ atstovų, „paredagavo“ parengtąjį Deklaracijos projektą.
Iš jo dingo trys „Kito pasirinkimo“ požiūriu principinės ir svarbiausios nuostatos.
Pirma, rengdami dokumentą „Kito pasirinkimo“ atstovai vadovavosi įsitikinimu, kad veiksmingai pasipriešinti akivaizdžioms oligarchinės diktatūros apraiškoms gali tik aiškiai ir atvirai savo vertybes ir tikslus apibrėžiantis pilietinis sambūris.
Piliečių santalkos organizatoriai šitaip nurodyti savo veiklos principų ir programinių tikslų akivaizdžiai nebuvo linkę. Deklaracijos projekto „tobulintojų“ pastangomis dokumente liko tik aptakios frazės apie būtinumą priešintis nomenklatūrinės valdžios savivalei ir tokie pat migloti siekiai stiprinti piliečių vaidmenį valstybės gyvenime.
Pati „pilietiškumo“ samprata liko neapibrėžta – matyt, kad prireikus būtų galima ją „lanksčiai“ interpretuoti ir lengvai suteikti norimą prasmę.
Antra, „Kitas pasirinkimas“ iš pat pradžių manė, kad kuriama Santalka galės efektyviai veikti tik tuo atveju, jeigu ji bus gerai organizuotas ir drausmingas asmeniškai angažuotų ir įsipareigojusių siekti jos tikslų piliečių sambūris. Deja, suredaguotame dokumento tekste ji virto palaidu ir amorfišku niekam, išskyrus abstraktų „pilietiškumą“, neįsipareigojančių asmenų bei anonimiškų pilietinių organizacijų „tinklu“.
Trečia, „Kito pasirinkimo“ atstovų parengtame projekte buvo numatyta, kad Santalka bendradarbiaus su valdžios atstovais tiek, kiek toks bendradarbiavimas neprieštaraus jos vertybinėms nuostatoms ir programiniams tikslams.
Dokumento „tobulintojai“ pasistengė šią itin svarbią išlygą pašalinti, tad jame liko tiesiog noras „konstruktyviai“ bendradarbiauti su valdžia.
Būtina aiškiai suvokti šių „paredagavimų“ ir „patobulinimų“ mastą bei padarinius. Jie reiškia tai, kad iš taip apkarpyto projekto buvo pašalinta jo esmė, o dar negimusi pilietinė organizacija buvo subtiliai ir daug kam net nepastebint paversta visai kitos prigimties dariniu.
Kitaip sakant, šiais „patobulinimais“ buvo iš anksto užprogramuoti trys svarbiausi dabar jau visiškai išryškėję ir abejonių nekeliantys Santalkos veiklos bruožai.
Pirma, neturinti aiškių vertybinių tikslų ir neužsibrėžusi savo veiklos tikslų organizacija iš principo negali būti realaus pilietinio pasipriešinimo nomenklatūrinei - oligarchinei santvarkai židinys. Ji gali būti tik tokios santvarkos „gerintoja“ ir „humanizuotoja“, siekianti padėties iš esmės nekeičiančių smulkių ir dalinių tikslų.
Antra, amorfiškas niekam konkrečiai neįsipareigojusių asmenų ir organizacijų „tinklas“ lygiai taip pat iš principo negali sutelkti piliečių jokiems didesniems sutelktiems veiksmams, ką jau kalbėti apie tai, kad jis taptų veiksmingu masinio pilietinio pasipriešinimo frontu ar sąjūdžiu.
Trečia, jokiomis sąlygomis ir išlygomis neapibrėžta ir neribojama galimybė „konstruktyviai“ bendradarbiauti su valdžia atveria kelią „dalykiškiems“ ir „pragmatiškiems“ asmeniniams „reikalingų žmonių“ ryšiams, niekaip nepadedantiems siekti viešai skelbiamų organizacijos tikslų.
Taigi kuriant Santalką ir šitaip „patobulinus“ jos deklaraciją pilietinio pasipriešinimo fronto mintis buvo sužlugdyta dar nespėjusi prasiskleisti. Iš pat pradžių buvo akivaizdu, kad lipdomas amorfiškas, miglotais ir „lanksčiais“ principais grindžiamas, pasmerktas likti bejėgis ir neveiksnus tarsi pilietinis darinys.
Tačiau reikia pripažinti – jis yra nuostabiai patogus įrankis jo vardu kalbančios ir veikiančios saujelės profesionalių „piliečių“ rankose, nes atveria galimybes vykdyti tik jiems vieniems suprantamas, uždaruose politikų ir verslininkų kabinetuose suplanuotas tariamai „pilietines“ akcijas.
Jos organizuojamos instrumentiškai manipuliuojant pilietine frazeologija ir lozungais. Tai reiškia viena – Santalka iš pat pradžių buvo paversta nomenklatūriniu-imitaciniu kvazipilietiniu dariniu.
DĖL „TRUPINIO AUKSO...“?
Tolesnė jo veikla su kaupu patvirtino visas prognozes ir būgštavimus. Kaip ir buvo galima laukti, pagrindine Santalkos veiklos forma tapo būtent šviečiamoji veikla.
Tai gana dviprasmiškas užsiėmimas, nes kai kurie autoritetingi tokios veiklos žinovai ir teoretikai ją apibrėžia tiesiog kaip poveikio apskaičiavimo, gaminimo ir platinimo techniką. Kalbant paprasčiau – tai yra tiesiog „smegenų plovimas“.
Didžiulis tokios „šviečiamosios veiklos“ trūkumas neabejotinai yra tas, kad ji numato bene vienintelę piliečių organizacijos formą – „diskusijų klubus“.
Savaime jie nėra blogis, tačiau dabartinėmis Lietuvos sąlygomis pirmiausia atlieka psichoterapinį vaidmenį: į tokius klubus susirinkę žmonės gali pasiklausyti iš toli ir retkarčiais atvykstančių paskaitininkų išminties.
Bet tokios organizacijos nepakanka, kad jie galėtų veiksmingai pasipriešinti naują vergiją visuose šalies kampeliuose diegiančių vietinių „didžiūnų“ savivalei. Kalbant dar aiškiau – toks abstraktus „pilietinis švietimas“ tik dar labiau demoralizuoja ir sėja bejėgiškumo ir nevilties jausmą.
Dar vienas spėjęs išryškėti Santalkos bruožas – milžiniškas atotrūkis tarp žodžių ir veiksmų. Žodžiais skelbiamos griežtos ir iš principo teisingos valstybės padėties diagnozės.
Santalkos vadovai nevengia kritikuoti nomenklatūrinės-oligarchinės santvarkos, griausmingai smerkia valdomą demokratiją ir svaidosi žaibais dėl valstybės užvaldymo. Tačiau – ir tai keista – kažkodėl siūlomi švelnūs vaistai, aiškiai netinkami tokioms ligoms gydyti.
Štai per praėjusius savivaldos rinkimus, kurie, pasak ir pačių santalkininkų, tebuvo valdomos demokratijos spektaklis, jie ragino ne aktyviai protestuoti prieš rinkimų parodiją, bet rengė diskusijas, kaip derėtų „rimtai pasirinkti“.
Tokio akivaizdaus blaškymosi ir nenuoseklumo priežastis galutinai paaiškėjo visai neseniai. Iškilūs Santalkos veikėjai dalyvavo Dešiniosios koalicijos steigiamajame renginyje.
Savaime čia nebūtų nieko blogo, jie tokią teisę turi. Tačiau žengdama tokį žingsnį sąžininga ir atvira pilietinė organizacija turėtų paaiškinti savo apsisprendimo kriterijus ir motyvus. Pavyzdžiui, atsakyti, kokiomis pilietinėmis dorybėmis pasižymi tolesniu tautos girdymu uoliai besirūpinantys Liberalų sąjūdžio atstovai.
Šitaip aiškėja tikroji – deja, toli gražu ne pilietinė – ir minėtos akcijos „rinkis rimtai“ potekstė. Iš tikrųjų dangstantis šios akcijos šūkiu ir užsidėjus „pilietinio neutralumo“ partijų atžvilgiu kaukę buvo subtiliai agituojama už dešiniąsias politines partijas.
Nežinia, kiek ši agitacija buvo naudinga toms partijoms, tačiau neabejotina, kad šitaip slapukaujant ir primityviai gudraujant buvo toliau kompromituojama pati pilietiškumo idėja.
Logiška Santalkos praktikuojamo nomenklatūrinio pilietiškumo baigtis – faktinė sąjunga su radikaliomis ir antivalstybinėmis jėgomis.
Atominės elektrinės „Liūtas“ iš tiesų kelia daugybę klausimų. Matyt, reikia ir pilietiškai protestuoti prieš tokius savavališkus ir neskaidrius valdžios sprendimus. Galbūt derėtų paremti ir protesto akcijas.
Tačiau protestuotojų gretos pasirodė gana retos. Ir nesunku suprasti, kodėl.
Matydamas petys į petį darniai žengiančius santalkininkus, paksininkus ir net murzininkus nors kiek nuovokus šalies pilietis yra priverstas savęs paklausti, ką jis iš tikrųjų šiuo atveju paremtų. „Achemos“, „MG Baltic“ ar dar kažkokią kitą „Santalką“?
Tokiam piliečiui tikrai nepatinka platūs „VP Market“ užmojai, bet guldyti galvos už tokių „santalkų“ interesus jis taip pat nemato prasmės. Tad ar nėra taip, kad pilietiškumas Lietuvoje merdi todėl, kad daugumai jo diegėjų jis rūpi tik „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto...“?
„Baltijos kelias“
