Konkursą laimėjęs Andriaus Labašausko projektas, numatantis aikštėje žole apželdintą kalvelę su medžius imituojančia siena, anot paveldosaugininkų, negali atsirasti aikštėje, kadangi jis pažeistų anksčiau patvirtintas nacionalinę reikšmę turinčios aikštės vertingąsias savybes, t.y. reikalavimą, jog aikštės reljefas turi būti lygus. Vyriausybės ir savivaldybės atstovai piktinasi, kad paveldosaugininkai pasiryžę išsaugoti sovietmečio elementus reprezentacinėje aikštėje, kurioje įamžinami ir nuo sovietų valdžios žuvę Lietuvos piliečiai.
„Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto rengimo metu ne buvo diskutuojama apie minimą vertingąją savybę – lygų reljefą. Visiems ji visą laiką buvo žinoma, nors lyg bandoma pasakyti, kad tai naujiena. Bet tai netiesa (...). Mūsų manymu, ši vertingoji savybė neįvertinta, tad projektas su tuo prasilenkia“, – BNS sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė.
Anot jos, svarstant aikštės sutvarkymo koncepcijas su savivaldybe būtent ir buvo atsisakyta tų, kurios keistų aikštės reljefą.
D. Varnaitė pabrėžia, kad vertinimo taryba nepavaldi KPD ir joje dirba „ekspertai, kurie atsako už savo sprendimą“. KPD vadovė taip pat atkreipia dėmesį, kad į memorialo atrankos komisiją paveldosaugininkai nebuvo kviesti.
Paskutinį kartą Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba Lukiškių aikštės vertingąsias savybes tvirtino pernai liepą. Paveldosaugininkai yra patvirtinę, jog vertingosios aikštės savybės, kurių negalima keisti, yra lygus aikštės reljefas, kultūrinis beveik 3 metrų grunto sluoksnis su archeologiniais radiniais, liepų eilės greta Vasario 16-osios ir J. Tumo – Vaižganto gatvių, taip pat 6 mediniai suolai su atramomis, ketaus kojomis, 10 dekoratyvinių raudono granito ir ketaus šviestuvų. Pažymima, kad šviestuvai ir suoliukai buvo sovietmečiu, t.y. „1949-1952 metais suplanuotos aikštės visuminio sprendinio dalis“.
D. Varnaitė sako, kad visos likusios aikštės vertingosios savybės „netrukdo dabartiniam aikštės sutvarkymo projektui“ – anot jos, visus minimus elementus, t.y. šviestuvus, suolelius, savivaldybė yra įsipareigojusi grąžinti į aikštę. Jos pavaduotojas Algimantas Degutis patvirtina, kad minimus elementus ketinama pastatyti alėjoje priešais Užsienio reikalų ministeriją. Tvarkant aikštę, buvo kasamas ir gruntas, išpjauta dalis medžių. A. Degutis tikino, kad taip vertingosios savybės nepažeistos, kadangi saugomi yra ne medžiai, o „jų eilės“ – jos po rekonstrukcijos išlaikytos, tuo metu pats gruntas, anot jo, savaime taip pat nesaugomas, reikalavimai taikomi tik archeologiniams radiniams.
„Mano supratimu, tas projektas ir yra statinys, nes ten yra tvora trijų metrų aukščio. Tad tas pasakymas, kad erdvę atveria, mano supratimu kaip tik erdvę uždaro. Tad tai truputėlį kliūna“, – sakė A. Degutis.
Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis patvirtina, kad sovietiniai suoliukai bus grąžinti, šiuo metu dar svarstoma dėl šviestuvų restauravimo – tai, anot jo, kainuoja „labai daug ir mes nežinome, kada sugebėsime tą padaryti“.
Jis pabrėžia, kad Lukiškės nebėra turgaus XIX amžiaus aikštė. 1999-aisiais Seimo nutarimu ji patvirtinta kaip pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė su Laisvės kovų memorialiniais akcentais.
„Ir ką reiškia – aikštė turi būti plokščia? Lenino aikštė nebuvo plokščia niekada, ji buvo per du lygius išskaidyta, ten laiptų ir atraminių sienų buvo. Kodėl jie taip parašė – nežinau“, – dėstė A. Pakalnis.
„Keistai atrodo bandymai išsaugoti seną stilistiką visiškai pasikeitus ideologijai. Ta aikštė buvo orientuota kaip centrinė imperinės valstybės aikštė, su aiškia kompozicine ašimi. Dabar viskas pakeista, kompozicija padaryta demokratiškesnė, „išmuštas“ jos klasikiškumas. Ir situacija yra visiškai kita. Be to, tos savybės vertingosios ne kartą keistos. Yra ekspertų komisija, galima jai pristatyti, paaiškinti, jie elgiasi juk racionaliai, galima ir tos idėjos pasekoje vertinti“, – teigė jis.
Memorialas laisvės kovotojams rekonstruotoje Lukiškių aikštėje turi būti pastatytas iki kitų metų gruodžio 1-osios, jam įrengti Kultūros ministerija skirs iki 500 tūkst. eurų, darbus vykdys Vilniaus savivaldybė.
Diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Partizaninis judėjimas prieš sovietų okupaciją Lietuvoje vyko 1944-1953 metais.
