Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Povilas Malakauskas ; eilinį kartą įžūliai atsisakė vykdyti Seimo reikalavimą nedelsiant pateikti jam dvylika pažymų, atskleidžiančių kai kurių Lietuvos politikų ir aukštų pareigūnų netoleruotinus ryšius su verslo struktūromis, galimai susijusiomis su Rusijos spec.tarnybomis.
Ta proga “Balsas.lt” kalbina buvusį ilgametį VSD operatyvinio padalinio vadovą, o dabar – politikos apžvalgininką Imantą Melianą.
- VSD vadovybė vėl šiurpina Lietuvą ir atvirai ignoruoja Tautos Atstovybės daugkartinius reikalavimus pateikti jai dvylika slepiamų pažymų. Kaip Jūs tai vertinate? Juk Jūsų likimas irgi buvo susijęs su šia skandalinga epopėja?
- Prieš beveik penkis metus į mano rankas atsitiktinai pateko dokumentai, iš kurių paaiškėjo, kad tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius, kuris neseniai buvo pakeitęs šiame poste Mečį Laurinkų, yra buvęs KGB patikėtinis, vėliau – KGB rezervo karininkas. Tada maniau, kad tai – slapčia Lietuvos priešų į mūsų saugumą infiltruotas žmogus, ir kad niekas iš kitų VSD vadovų, juolab pirmųjų valstybės asmenų, apie tai nieko nežino.
Kadangi jis buvo lyg ir tiesioginis mano viršininkas, nutariau veikti savo rizika, ir po kurio laiko prasidėjo pirmas (parlamentaro Skirmanto Pabedinsko vadovaujamas) parlamentinis “rezervistų” veiklos tyrimas. Tik tuomet, stebėdamas, kaip pradėjo veltis akivaizdžiausi dalykai, pradėjau suvokti, kad A.Pocius – viso labo apgailėtina marionetė, kuria manipuliavo kur kas galingesnės, bet “už kadro” esančios jėgos.
Neįtikėtina, bet net po to, kai A.Pocius ir jo kamarilja sužinojo, kas gi yra tas “išdavikas”, man pavyko išsilaikyti VSD dar beveik pusantrų metų. Tiesa, tuomet tarnyba pavirto į kažkokį nesibaigiantį košmarą.
- Tai ką Jūs galite pasakyti apie naują P.Malakausko “demaršą”?
- Galiu tik pakartoti tai, ką ir pernai, ir užpernai ne kartą esu išdėstęs daugybėje mano interviu ir straipsniuose, skirtuose šiai temai. Ar gali būti kitokia nuomonė žmonių, kurie turi nors kruopelytę padorumo? Tai - protu nesuvokiami dalykai, kurie įmanomi tik tokioje vis labiau vertybiškai degraduojančioje šalyje, kokia yra šiandienos Lietuva. Tai, kas vyksta, yra nusikaltimas, turintis Tėvynės išdavimo požymių. Arba maišto prieš tesėtą valdžią požymių, nes Lietuva yra parlamentinė respublika, ir nesuprantama, kaip parlamentui atskaitinga institucija gali metų metais, švelniai tariant, išsidirbinėti.
- Darbo departamente, mokėdami už principngumą, neteko daug žmonių, o pulkininkas V.Pociūnas – ir gyvybės. Ar Jūs derinote tarpusavyje savo veiksmus?
- Ne, šito nebuvo. Departamente nebuvo priimta šnekėtis tarpusavyje apie tokius dalykus. Tik prieš pačią pabaigą, kai dar buvo gyvas Vytautas Pociūnas, po formalių pasitarimų pas tą patį A.Pocių, išėję susižvalgydavome ir apsikeisdavome trumpomis replikomis, iš kurių suprasdavome, kad turime omenyje tuos pačius baisius dalykus.
Paradoksalu, bet panašiu metu ir V.Damulis (buvęs VSD Kontržvalgybos valdybos viršininkas – Balsas.lt), ir V.Pociūnas, ir aš su savo kolegomis, “kasdami” iš visai skirtingų pusių, su siaubu atradome, kad su priešiškomis Lietuvai jėgomis yra susiję ne tik mūsų departamento, bet ir visos valstybės kai kurie vadovai. Baisiausia yra tai, kad net po viską atskleidusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo, kurio išvadas patvirtino Lietuvos Seimas, niekas iš esmės nepasikeitė. Atleido (po tiek laiko!) porą odiozinių VSD vadovo pavaduotojų, kurie, atrodo, ir toliau neskursta, ir kas? Taigi naujoji Prezidentė pati prisipažino, kad tai buvo skirta tik “garui išleisti”…
- Kas, Jūsų nuomone, labiausiai kaltas dėl to, kas iki šiol vyksta Lietuvoje?
- Žinoma, galima išlieti pyktį vien tik ant vykdytojų ir statistų, bet tai būtų pavojingas savęs apgaudinėjimas. Prie visų nuoskaudų, patirtų, pavyzdžiui, iš A.Pociaus, aš visgi suprantu, kad pykti ant jo (ir tokių, kaip jis) – tai tas pat, kaip pykti ant tarakonų už tai, kad jie apgadino maisto atsargas – juk jie kitaip tiesiog negali. Mane daugiau domina valdančiųjų politikų tariama “impotencija”, kai nuolat randama pasiteisinimų neatlikti to, kas turėjo būti atlikta jau seniausiai. Vis kažko laukiama – tai Seimo, tai Prezidento rinkimų, tai dar kažko. Gal rusų? Atsiprašau, bet tai jau visai nejuokinga.
Tačiau galiu tvirtai pareikšti, kad naujus1940-uosius artinanti problema jau seniai peržengė Saugumo departamento ribas. Toks būtų mano atsakymas į Jūsų klausimą, nuskambėjusį mūsų pokalbio pradžioje.
