Dar šį pavasarį Leonidas Michelsonas buvo pats turtingiausias rusas – labiausiai dėka pelningoms sutartims su Kinija: praėjusių metų gruodį jis pardavė kinų „Sinopec“ 10 proc. didžiausio Rusijos naftos chemijos koncerno „Sibur“ akcijų už 1,3 mlrd. dolerių.
Maža to, kinų „Šilko kelio fondas“ įsigijo 9,9 proc. L. Michelsonui priklausančio projekto „Janal SPG“. Ir Kremlius labai norėtų, kad L. Michelsono pavyzdys būtų visos šalies verslo atspindys, juk dėl aneksuoto Krymo ir konflikto Ukrainos rytuose įvaryto pleišto su Vakarais, Rusijos valdžia nusprendė pasukti į Azijos pusę ir, ypatingai, Kiniją, teigiama straipsnyje. Tačiau praėjus dviem metams galima užtikrintai teigti: projektas „Kinija“ baigėsi nesėkme.
Tiesa, straipsnio autorius Eduardas Steineris pripažįsta, kad pačių rusų, kurie ko tik nebandė daryti, kad priglustų prie Kinijos, kaltės čia nedaug. Problemos kilo dėl kinų, pasirodžiusių pernelyg sudėtingais derybiniais partneriais.
„Rusai labai emocingai sureagavo į pareiškimus apie tai, kad mes krypstame į Rytus, – pareiškė Rusijos-Kinijos technikos ir inovacijų produkcijos prekybos rūmų sekretorė Irina Sorokina. – Kinijoje reakcija į tai buvo daug santūresnė ir vėsi“.
Net ir dvišalėje prekyboje, kurioje vyrauja abipusiai interesai, viskas vyksta ne taip sklandžiai. Praėjusiais metais bendros prekybos apimtys smuko 28 proc. – iki 63,6 mlrd. dolerių. Aišku, tai gali būti aiškinama ne tiek vangiu bendradarbiavimu, kiek susitraukusiomis abiejų šalių ekonomikomis: 2015 metais Kinijos BVP pirmą sykį per pastaruosius 25 metus augo mažiau 7 proc., o rusų ir išvis smuko 3,7 proc.
Tačiau viena yra prekyba, o visai kita – investicijos, pažymi autorius. Tuo labiau, kad dėl nusilpusio rublio, o tuo pačiu ir atpigusios darbo jėgos ir nekilnojamo turto, momentas tam turėtų būti itin palankus. „Akivaizdu, kad Rusija nebuvo kinų dėmesio centre, – pažymi pagrindinis Eurazijos vystymosi banko ekonomistas Jaroslavas Lisovolikas. – Iš 27 mlrd. tiesioginių Kinijos investicijų NVS šalyse 2015 metais Rusijai teko vos 3,4 mlrd. – palyginti 23,6 mlrd. skirtų Kazachstanui“. Kazachstanas kinus domina visų pirma dėl gamtos išteklių ir sukurtos vietos infrastruktūros. Gamtiniai ištekliai domina ir Rusijoje, tačiau verslo sandoriai dažnai užstringa.
Kremlius žada naują ekonominę sąjungą ir „Rosnet“ pardavimą
Rusijos prezidentas, rodos, norėtų paneigti du metus sunkiai besivystančiam „šuoliui į rytus“ ir pirmadienį paskelbė apie naujos – išplėstinės Eurazijos ekonominės sąjungos kūrimą.
Jo žodžiais, šios derybos su Kinija bus pirmas žingsnis formuojant plačiąją Eurazijos ekonominę partnerystę, kuriai pritaria visos dabartinės Eurazijos ekonominės sąjungos narės – Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Armėnija. Prie jos gali prisijungti Kinija, Indija, Pakistanas, Iranas.
„Bloomberg“ taip pat pranešė apie Rusijos svarstymus parduoti didžiausios savo naftos pramonės grupės „Rosneft“ 19,5 proc. akcijų paketą Kinijos ir Indijos valstybės įmonėms.
Toks sandoris leistų Rusijai ne tik sumažinti valstybės iždo deficitą, bet ir įgyti daugiau geopolitinės galios. Už šias akcijas Rusija norėtų gauti mažiausiai 700 mlrd. rublių.
Ekonomikos ministras Aleksejus Uliukajevas praėjusią savaitę vykusio Sankt Peterburgo ekonomikos forumo kuluaruose pareiškė, jog nedidelio „Rosneft“ akcijų paketo pardavimas per biržą teoriškai įmanomas, bet gerokai patrauklesnis būtų 19,5 proc. akcijų pardavimas strateginiams investuotojams.
Kinijos CNPC ir Indijos ONGC jau yra patvirtinusios, jog svarstytų „Rosneft“ akcijų pirkimo galimybes.
Liūdnas „Sibiro galios“ likimas
Tačiau kol kas tai tik spekuliacijos, kurios, be jokių didesnių rezultatų, tęsiasi jau kelerius metus.
Iki Rusijos ir Europos santykių griūties Ukrainos krizės metu, Kinija bemaž dešimt metų pralaikė rusus neapibrėžtoje situacijoje, ir pačiame karo įkarštyje – 2014-ųjų kovą, „Gazprom“ triumfuodama pasirašo sutartį dėl naujo dujotekio ir gamtinių išteklių eksporto už 400 mlrd. dolerių. Ekspertai išsyk skeptiškai vertino šį sandorį, tačiau Rusijos valdžia išdidžiai mojavo šimtais milijardų ir rūsčiai grūmojo galimomis „nusisukimo“ pasekmėmis Europai derybų dėl dujų kainų metu.
„Tačiau, galų gale visi grasinimai pasirodo buvo blefas“, – teigia Eduardas Steineris. Be pačios gamtinės žaliavos importo, kinai nėra nusiteikę investuoti nieko daugiau, todėl už dujotekio statybas, net ir pačios Kinijos teritorijoje, liko atsakingi patys rusai. Triukšmingai prasidėjęs projektas taip ir liko stalčiuose, nes pinigų naujo dujotekio statybai Kremlius neturi, susiderėtos dujų kainos jau nebeatitinka realybės, o kinams jis nėra reikalingas tiek, kad investuotų į jį savo lėšas.
Kinija mielai investuoja į technologiškai išsivysčiusias šalis, iš kurių vėliau galėtų perimti „know-how“ ir pačias technologijas, arba trečiojo pasaulio šalis, kurios savo resursus ir žemes atiduoda pusvelčiui ir be pasipriešinimo. „Rusija neįsipaišo nei prie pirmosios, nei prie antrosios kategorijų“, – rašoma „Die Welt“.
