Jei politinis cinizmas būtų žmogus, o ne reiškinys, jis šiandien įstotų į Lietuvos socialdemokratų partiją. Niekas kitas per pastaruosius keletą mėnesių neprišnekėjo rimtais veidais tiek visokių niekų ir juokų kaip socialdemokratų šulai Vyriausybėje ir Seime. Jokia kita partija nesivadina vardu, kuris menkiau atitiktų jos įgyvendinamą politiką ir kuriuo ciniškiau būtų mulkinami rinkėjai.
Tiesa, dar yra liberaldemokratai ir Darbo partija. Sudėję į viena jų pavadinimus gauname kone "Demokratinę darbo partiją" - LDDP. "Darbas", "demokratija" ir sudurtinė šaknis "social-" Lietuvoje kažkodėl tapo raktiniais žodžiais, kuriuos renkasi politikos apsimetėliai.
Vis dėlto Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho vadovaujamos partijos, palyginti su socialdemokratais, tam tikrais atžvilgiais yra tiesiog politiškai nepakaltinamos. Viena iš jų po apkaltos neteko galvos, o iš begalvio kūno juk nereikalausi padorumo ir proto. Kita turi galvą, kuri keičia šukuosenas ir patinka rinkėjams, tačiau jos kūnas yra ne politiko - veikiau stambaus verslininko sudėjimo.
Darbo partija atvirai pripažįsta, kad politika jai nerūpi. Europos Parlamente, pasak Uspaskicho, jai atstovauja specialistai, o ne politikai. Šios partijos pirmininkas, jo paties žodžiais, "ne politikuoja, o tvarko reikalus". Ko norėti iš specialistų ir verslininkų, kurie politika neužsiima ir ja naudojasi viso labo "tvarkydami reikalus"?
Reikalus tvarkosi ir socialdemokratai. Ypač gerai jiems tai sekėsi 1992-1996 metais. Turtas privatizuotas - LDDP "reikalas" sutvarkytas. Tačiau reikalai - dar ne viskas. Ne tik privatizacijos "duona" gyva Socialdemokratų partija. Jai reikia ir "duonos", ir ideologinių "reginių".
Iškrėtę Lietuvai pokštą - pasivadinę "socialdemokratais", Brežnevo ir Černenkos laikų karjeristai smaginasi toliau. Per suvažiavimą šį pavasarį jie ketina aptarti socialdemokratines vertybes. Iš pradžių pašalino jas iš partijos, dabar nusprendė aptarti. O kam? Juk pelnytai tas vertybes pašalino. Už tai, kad jos šiurkščiai pažeidžia partijos interesus.
Apie kokią socialdemokratiją galima prasmingai kalbėti Algirdo Brazausko aplinkoje? Teisus profesorius Bronius Genzelis sakydamas, kad šios partijos vadovybėje įsitvirtino nomenklatūrininkai ir sukčiai - bolševikinio raugo kapitalistai. Tačiau vidaus kritikos jie negirdi ir nuo Genzelio žodžių tūžmingai atsiriboja - kaip vampyrai nuo švęsto vandens.
Visa Lietuva puikiai mato, kur link ritasi Socialdemokratų partija ir jos pirmininkas. Didžiausių Lietuvos dienraščių apžvalgose sudėti paskutiniai taškai ant "i". Rimvydas Valatka pernai rudenį rašė: "Socialdemokratai iki Seimo rinkimų galėjo sakyti, jog jie - europinių vertybių besilaikanti kairioji partija. Dabar jau ne. Po ciniškų ir greitų valdžios dalybų Lietuvos socialdemokratija mirė".
Brazausko politika stulbina ir Artūrą Račą. Jis primena sveiku protu nepaaiškinamą premjero blaškymąsi dėl mokesčių ir idiotiškus kaltinimus Genzeliui. "Klausaisi ir nesupranti, ar premjeras Algirdas jau pats pamiršo, kokias pareigas jis ėjo sovietmečiu, ar bando visus įtikinti, kad Komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi buvo galima tapti iš nekalto prasidėjimo", - svarsto Račas.
Ar socialdemokratai bent kiek įsiklauso į viešąją kritiką? Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad šios partijos vadovams nė motais visuomenės nuomonė apie juos. Jie sėdi ant septynių kėdžių Vyriausybėje, mėgaujasi premjero postu ir šiurpina Lietuvą tokiomis kalbomis, kokių negirdėjome net iš buvusio Europos reikalų komiteto pirmininko Alfredo Pekeliūno, iš pareigų pašalinto už kvailumą.
Antai vertindamas pokyčius Rusijoje Brazauskas šiomis dienomis pareiškė, kad ši valstybė "eina demokratėjimo keliu". O Vakaruose kaip tik didėja susirūpinimas dėl Rusijos nuokrypių nuo demokratijos kelio. Matyt, lyderiui partijos, prieš Seimo rinkimus raginusios nesukti dėl takelio iš kelio ir galiausiai vis tiek pasukusios takeliu, skirtumai tarp demokratijos kelio, populizmo takelio ir autoritarizmo akivarų paprasčiausiai nėra reikšmingi.
Po tokių Brazausko akibrokštų gerai matyti, kaip net po triuškinamo savo partijos pralaimėjimo valdžios įsitvėręs politikas įsivaizduoja, kas yra demokratija.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
Vladimiras Laučius yra naujienų agentūros ELTA redaktorius.
