„Jaunystėje aktyviai sportavau, profesionaliai žaidžiau krepšinį, vėliau – tik formos palaikymui. Daug metų dirbau įmonėje „Palink“. Kadangi įmonė dirba su maistu, ten dažnai turėdavome sveikatos patikrinimų. Kartą gydytoja manęs paklausė, ar gerai jaučiuosi. Atsakiau, kad taip, bet gydytojai taip neatrodė – mano hemoglobino kiekis buvo labai mažas. Pradėjau vaikščioti pas skirtingus gydytojus, bet man iš pradžių nieko negalėjo rasti. Ir tikrai, aš nieko blogo nejutau, jaučiausi visiškai gerai – daug dirbdavau, daug keliaudavau.
Vėliau, apie 1999-2000 m. ėmiau jausti didelį nuovargį, tačiau tuomet viską dar nurašiau darbo krūviui. Po dar kelerių meatų viena Antakalnio gydytoja man pasakė savo įtarimus, kad kažkas negerai su inkstais, tačiau tai patvirtinti galėjo tik biopsija“, – kalbėjo Eleonora.
Po kelerių metų moteris išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, ten nuėjo į kliniką, pasidarė biopsiją ir jai patvirtino inkstų nepakankamumą. Tuomet Eleonorai pasakė, kad jai reikės nuolatos daryti hemodializes – pakaitinę inkstų terapiją, kuomet keturias valandas tavo kraujas valomas per dializatoriumi. Moteris sako, kad tokios procedūros apkrova organizmui prilygsta 15-20 kilometrų bėgimą.
„Kai sulaukiau tokios diagnozės, iš pradžių maniau, kad viskas praeis ir man nereikės darytis tų hemodializių. Tad dar kurį laiką pabuvau Amerikoje, pasidžiaugiau gyvenimu, o grįžus į Lietuvą po poros dienų atsidūriau Santariškėse, nes nebegalėjau paeiti. Taip prasidėjo nuolatinis hemodializės, kurias man buvo sunku atlaikyti – mane pykino, skaudėjo galvą, kilo kraujo spaudimas...“ – kalbėjo Eleonora.
Koma ir laidotuvės
Tuo metu jaunai moteriai buvo 29-eri. Ji grįžo dirbti į „Palink“ sistemą ir nelabai klausė gydytojų – šie jai liepė darytis hemodializes tris kartus per savaitę, tačiau Eleonoros jaunatviškas maksimalizmas į tai leido pažiūrėti pro pirštus. Pašnekovė išvažiuodavo į 10 dienų trunkančias keliones ir tokį laiko tarpą išvis nesidarydavo hemodializių.
„Nejaučiau baimės išvažiuodama tokiam ilgam laikui, tik mane ėmė kankinti galvos skausmai. Paskui išsiaiškinau, kad tie skausmai – šalutinis hemodializių poveikis. Na, o aš toliau dirbau, keliavau, o nuo galvos skausmo išgerdavau tabletę, kol vieną dieną, 2004-ųjų rugpjūtį, man ėmė viskas kristi iš rankų, akys aptemo. Pasiprašiau iš darbo namo. Kaip prisiekusi vairuotoja, sėdau į automobilį, pasakiau mamai, kad grįžtu namo, ir... atsibudau Santariškių reanimacijoje“, – prisimena moteris.
Vėliau Eleonorai papasakojo artimieji, kas nutiko iš tikrųjų. Ji kažkokiu būdu nuvairavo iki namų, kur mama ją rado sukniubusią ant grindų. Eleonorą nuvežė į reanimaciją – jai buvo koma.
„Kaip paskui paaiškėjo, mane ištiko hemoraginis insultas. Aš kelias dienas pravaikščiojau su trūkusia kraujagysle ir tik po to mane ištiko koma. Operuoti manęs nebuvo galima, koma buvo sunki ir gydytojai nesitikėjo, kad išgyvensiu.
Viskas jau buvo paruošta mano mirčiai, mama jau ėjo rašytis dokumentų, kad sutinka, jog man atjungtų aparatus ir būtų konstatuojama mano mirtis. Mano draugai iš Amerikos jau buvo atvykę į mano laidotuves. O atsitiko štai kas: tuo metu, kai mama rėmė rašiklį rašytis tuos dokumentus, aš atmerkiau akis“, – pasakoja moteris.
Grįžo iš „kaifo“
Eleonora sako, kad prabudo ji labai pikta. Ją užpuolę draugai ir psichologai su klausimais „ar matei tunelį, šviesą?“ moterį tik dar labiau erzino.
„Draugai su manimi negalėjo susišnekėti kokį mėnesį. Aš buvau labai pikta, nes jaučiausi kaip išėjusi iš kažkur, kur šilta, gera, ir šviesu. Nieko neprisiminiau, ką patyriau komoje, tiesiog buvo toks jausmas lyg iš kažkokios šiltos ir malonios vietos grįžus ten, kur tave ragina kažką daryti. Draugams, klaususiems, kodėl buvau tokia pikta, atsakau: o kaip tu jaustumeisi, grįžęs iš „kaifo“?“ – pasakoja Eleonora.
Moteris džiaugiasi, kad jos mama, kol ji buvo komoje, su ja kalbėjusis, kaip patarę ir daktarai – nors Eleonora nieko nepamena, tai, jos nuomone, irgi galėjo padėti.
Nesibaigiančios operacijos ir trupantys kaulai
Atsibudus iš komos, Eleonoros laukė didelės problemos. Beveik dvejus metus ji praleido ligoninėje. Moteriai prasidėjo bėdos su žarnynu, sutriko medžiagų apykaita, ėmė trupėti kaulai, nes organizmas nepasisavindavo fosforo. Taip pat merginai buvo trūkęs raumuo kojoje, ką gydytojai pamatė tik po trijų mėnesių – štai kodėl Eleonora negalėjo paeiti.
„Prasidėjo nesibaigiantis operacijų maratonas: mane išoperuodavo, išleisdavo namo, o po kelių savaičių vėl turėdavau grįžti į ligoninę su ta pačia diagnoze. Vėliau prasidėjo problemos su kaulais, aš nebegalėjau vaikščioti, o kaulai man būdavo tokie trapūs, kad lūždavo vos atsirėmus į stalą. Lūžusioje vietoje pradėjo augti ataugos. Baisiausia, kad man ant stuburo susidarė fosforo sankaupos, kurios pradėjo spausti nervą“, – kalbėjo moteris.
Eleonorai reikėjo operuoti klubo sąnarį, kad galėtų vaikščioti, tačiau joks gydytojas su tokiomis moters komplikacijoms ir tokia ligos istorija nenorėjo rizikuoti ir pasiryžti operacijai. Moteris turėjo atsisėsti į neįgalioji vežimėlį. Gydytojai jai sakė, kad Eleonora niekada nebevaikščios. Pašnekovė jautėsi visiškai viena, nesavarankiška ir dar apkraunanti namiškius papildomu darbu.
„Kai man pasakė, kad niekada negalėsiu vaikščioti, aš pasakiau „ne“. Buvau labai užsispyrusi ir galop suradome gydytoją, kuris ryžosi mane operuoti. Gydytojas sakė, kad tokio tipo operaciją daro pirmą kartą ir negali garantuoti dėl sėkmės, tačiau, laimei, viskas praėjo sklandžiai ir aš vėl galėjau vaikščioti. Taip, to daryti reikėjo mokytis iš naujo, bijojau žengti kiekvieną žingsnį. Buvo nelengva, tačiau išgyvenau tai“, – kalba moteris.
Įsidarbino socialinėje įmonėje
Eleonora pasakoja, kad net ir sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje ji dirbo tai pačiai įmonei „Palink“. Vėliau, įmonę restruktūrizavus, moteris susirado kitą darbą – „Itališkoje kavoje“ ji dirbo telemarketingo specialiste. Vėliau moteris perėjo dirbti į kitą socialinę įmonę – „Eurotela“.
„Čia dirbu personalo atrankų vadybininke. Oficialiai dirbu 4 val. per dieną, tačiau mes esame susitarę su darbdaviu, kad dirbu tiek, kiek man leidžia sveikata. Tris kartus per savaitę einu į ligoninę darytis hemodializių, kas užima maždaug pusę dienos.
Aš labai džiaugiuosi, kad yra tokios socialinės įmonės ir aš galiu čia save realizuoti. Socialinės įmonės padeda tokiems žmonėms kaip aš integruotis į visuomenę ir džiaugtis gyvenimu. Kai bandžiau darbintis kitose įmonėse, visi darbdaviai, sužinoję, kad turiu neįgalumą ir reikės mane išleisti darytis dializių, sakydavo griežtą „ne“. Dėl to socialinėmis įmonėmis aš esu be galo patenkinta“, – kalbėjo 41-erių metų moteris.
Eleonora sako niekada nesijautusi kitokia. Ji sako, kad visa problema yra galvoje, kad neįgalieji dažnai užsisklendžia savyje, jaučiasi nereikalingi.
„Aš visada sakydavau, kad turiu ligotas kojas, tačiau mano galva sveika ir pas mane viskas gerai. Aš esu laiminga, kad galiu dirbti augančiame kolektyve ir vystytis kartu su jais. Džiaugiuosi, kad galiu padėti tokiems kaip aš džiaugtis gyvenimu“, – kalbėjo moteris.