Sugrįžo Lietuvon du sūnūs palaidūnai, kurie nė vieno šioje šalyje nepalieka abejingo. Kol prokurorai ieško jiems antrankių, kol snūdi ir nenuovoki Temidė mėgina jiems surasti tinkamą paragrafą miglotuose, išlygų bei pateisinimų pilnuose baudžiamųjų teisynų foliantuose, trumpai konstatuokime, kad šios dvi figūros, be jokios abejonės, simbolizuoja dvi Lietuvas - vakarykštę ir šios dienos.
Karjeros šešėliai ir šviesos
Ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie tikrą vėžį, įsimetusį į Lietuvos kūną. Tykus, smailai besišypsantis vyras, panašus į meistro Vyšnios išdrožtą Pinokį, trejus metus trynęs Amerikos kalėjimo gultus, o prieš tai septynerius metus Los Andžele prekiavęs akiniais nuo saulės - Lietuvos karatė čempionas, buvęs garsiojo EBSW koncerno prezidentas Gintaras Petrikas. Tik galbūt jau užmiršome, kad ši už siūlelių traukiojama pliauska buvo įrankis, prieš keliolika metų labiau nei kas kitas lėmęs tai, kad Lietuva yra tokia, kokią matome dabar. Turiu omenyje ne 80 mln. litų Kauno holdingo kompanijos indėlininkams negrąžintų lėšų, net ne du nustekentus valstybinius bankus, ir net ne šimtamilijonines lėšas, iš valstybės išsiurbtas paskolų su valstybės garantijomis pavidalu. EBSW savo žinion pasiglemžė ir vienu karatisto smūgiu sunaikino 170, arba du trečdalius tuo metu pelningai veikusių Lietuvos įmonių. Jos taip niekada ir neatsikūrė. Tada užkirstas kelias tiesioginėms užsienio investicijoms taip ir neatsivėrė. Lietuva tapo prekybos, paslaugų, tarpininkavimo valstybe. Nesiimu spręsti, gerai tai ar blogai. Tačiau tiesa ta, kad buvo išardyta šimtai puikių ir darbščių kolektyvų, išsprogdinti aukštos kvalifikacijos kūrybiniai centrai. Nesakau, kad visi jie būtų išlikę iki šios dienos, tačiau, pelningai veikę 1994 m., galėjo dirbti ir toliau. Darbą prarado tūkstančiai žmonių, kurių didelei daliai neliko nieko kito - bedarbystė gerokai viršijo 10 proc., - kaip palikti šalį. Sniego lavina pajudėjo.
Nepaisant daugelio kalbų, EBSW skrydis į aukštumas, ryšiai, veiklos metodai lieka šešėlyje. Užtat apie kitą sugrįžusį bėglį, Viktorą Uspaskichą, žinome beveik viską. Tuo pat metu, kai 1995 m. EBSW vėžys dorojo Lietuvos įmones, Lietuvos likimas buvo sprendžiamas ir kitame žemės pusrutulyje - po amžina vasaros saule Mergelių salose, kur vienas suvirintojas, Plechanovo akademijos diplomo savininkas, įregistravo įmonę "Jangila". Tiesiai iš Kremliaus įmonės į gudraus statytinio kišenę buvo išpumpuota šimtai milijonų litų neapmokestintų dujinių pinigų. Netašytas gašlus personažas, lydekos paliepimu raitas ant krosnies atvažiavęs tiesiai iš nepraustaburniškų humoro laidų, lokiškomis kojomis užropojo į valdžios olimpą, kuris tuo metu kažkodėl vadinosi "Naujosios politikos" vardu.
Liūdna žiūrėti į Lietuvą, kurią įkūnija ši negudri, prasčiokiška figūra. Įkūnija Lietuvą, nes beveik visas politinis elitas su ja glaudžiai susijęs, o rinkėjų jai skiriami reitingai vis dar tokie, kad sveiku protu neįmanoma to suprasti. Ši Lietuva pripažįsta tik pinigų kalbą, panirusi į keistą nostalgiją, viena purvina ranka grūmoja korupcijai, kita - garbina neatremiamą jos spindesį.
Uspaskich visada laimi, nes puikiai žaidžia šachmatais. Tiesa, išmano tik vieną kombinaciją - "atkatą", arba nuomilžį. Tačiau prieš šią kombinaciją bejėgiai visi valdininkai, politikai, pati visuomenė.
Netesėtas pažadas
Tarp šių dviejų aptartų figūrų - mūsų praeitis ir dabartis, psichologinės nuostatos, veiklos stereotipai, visa sueižėjusi valstybės sistema, kurią būtina remontuoti iš pagrindų. Jei jau ko nors imtis pertvarkant valstybę, tai pradėti reikia būtent nuo tos kombinacijos, nuomilžio sistemos, korupcijos. Todėl mįslė lieka pragmatiškojo ministro pirmininko Gedimino Kirkilo principinė pozicija ignoruoti, neigti, menkinti korupcijos problemą. Naiviai ginčytis su mokslininkais ir tos srities profesionalais dėl korupcijos rodiklių metodologijos, nustumiant į šalį patį svarbiausią šios dienos visuomenės poreikį - skaidrinti sprendimų priėmimo mechanizmus nuo apačios iki viršaus, sukurti aiškiais principais pagrįstą tvarką. Tai bendras visų reformų vardiklis dedant modernios valstybės pagrindus - neišskiriant ir sveikatos, švietimo, mokslo. Jei šito nesiekiama, kyla klausimas, ar vyriausybė išvis turi kokių tikslų, ar tik nuobodžiaudama žymi kryželiais dienas iki raudonos rinkimų datos?
Niekas netempė už liežuvio ministro pirmininko prieš metus žadėti atsistatydinti, jei korupcijos rodiklis nepagerės. Ambicingas Gedimino Kirkilo pažadas tuomet nuskambėjo kaip veiklos programa ir deklaruojamas siekis įsiklausyti į šalies gyventojų lūkesčius. Įdomu štai kas: kokiu būdu ministras pirmininkas tikėjosi sumažinti korupciją, jei nebuvo imtasi absoliučiai jokių veiksmų?
Verta dėmesio ministro pirmininko mintis, kad korupcijos suvokimo indeksas - netikslus rodiklis, nes tai esąs viso labo "suvokimas". Kaip kitaip ministras pirmininkas siūlytų matuoti šį rodiklį - gal aukštiems politikams ir valdininkams iškeltomis bylomis, kurių Lietuvoje beveik nėra?
Gediminas Kirkilas žino kažkokią kitą korupcijos realybę, nei gyventojų suvokimas. Tai yra gili Lietuvos problema - arogantiški mūsų politikai ir valdininkai žino geriau, ko reikia gyventojams. Iš tikrųjų vykdant reformą būtų pravartu išsikelti tikslą pasiekti, kad visuomenė pradėtų palankiau vertinti vieną ar kitą sritį, kaip tai kartais daro Vakarų valstybių vadovai - pavyzdžiui, kad didesnis procentas studentų būtų patenkinti įgyjamu išsilavinimu, kad daugiau pacientų liktų patenkinti sveikatos priežiūros įstaigose suteikiamomis paslaugomis. Tai priverstų į vykdomas pertvarkas pažvelgti visai kitomis akimis. Tuo tarpu visos iki šiol Lietuvoje reformos buvo - ir vis labiau yra - vykdomos valdininkų ir pačių valdininkų labui.
