Vieni įsitikinę, kad skiepai – išsigelbėjimas, o kiti tvirtina, jog jie tik sargdina sveikus žmones. Kaip yra iš tikrųjų?
Technologijoms sparčiai tobulėjant, keičiasi ir įvairių ligų gydymo metodai, atsiranda naujų vakcinų bei vaistų. Tai – šiuolaikinio pasaulio būtinybė. Todėl kai kuriems farmacija tapo itin geru pasipelnymo šaltiniu. Paprastų žmonių manymu, pasitikėjimas gydytojais „šlubuoja“, tačiau susirgus nėra pasirinkimo ir reikia kreiptis į juos. Ir nors suvokiame, kad be vaistų ir skiepų gyventi būtų daug kebliau, abejonių pilna, ypač kalbant apie skiepus. Šią abejonę išsklaidyti pabandė infekcinių ligų gydytoja, Vilniaus universiteto docentė Ligita Jančorienė ir Vilniaus Naujininkų poliklinikos pediatrė Janina Zupkauskienė.
Amžina kova su virusais
Nors per pastarąjį šimtmetį vakcinacijos srityje gerokai pažengta į priekį ir kai kurios anksčiau žmones gąsdinusios ligos pasitraukė į užmarštį, kova su įvairiais virusais turbūt niekada nesibaigs. Keičiantis gyvenimo būdui, sąlygoms, evoliucionuoja ir ligas sukeliantys virusai. Be to, vakcinų nuo kai kurių ligų jau keletą dešimtmečių nesiseka sukurti.
„Dabar yra priešvėžinių vakcinų kūrimo era. Taip pat kol kas niekam nepasisekė sukurti patikimos vakcinos nuo ŽIV infekcijos. Nors įvairūs bandymai vyksta jau daugiau nei 30 metų, patikimų rezultatų neturime. Panašiai yra ir su hepatitu C. Šis virusas yra labai heterogeniškas, todėl sudėtinga jį pažaboti. Iki šiol kasmet nuo maliarijos miršta apie 5 mln. žmonių, daugiausia vaikų, tad intensyviai dirbama ir šioje srityje. Vakcinų dar nėra ir nuo kai kurių infekcijų bei Dengė karštligės, kuria serga šimtai tūkstančių žmonių Azijos ir Pietų Amerikos regionuose“, – sakė infekcinių ligų gydytoja L.Jančorienė.
Anot jos, vakcinas kuriančių mokslininkų darbą apsunkina ir tai, kad mikrobai gana sparčiai evoliucionuoja ir prisitaiko prie kintančios aplinkos. Pavyzdžiui, visiems girdėtas paukščių gripo virusas yra labai stiprus ir piktas, tad belieka džiaugtis, kad jis dar neperėjo biologinio barjero ir žmogus žmogaus neužkrečia. Jei taip atsitiktų, kas trečias susirgęs mirtų. Dabar šiuo virusu gali užsikrėsti tik tas žmogus, kuris turėjo tiesioginį kontaktą su sergančiu paukščiu.
Skiepai ligos nesukelia
Vakcinos – būdas apsaugoti žmogaus sveikatą. Tuo tvirtai tiki jau daugiau nei 20 metų aktyviai skiepais besidominti pediatrė J.Zupkauskienė. Ji pabrėžė, kad tikslios vakcinų klasifikacijos nėra, tačiau svarbiausia žinoti, kad yra „gyvosios“ ir „negyvosios“ vakcinos. Šiandien „gyvųjų“ skiepų, kuriuose yra gyvas organizmas, praktikoje yra labai nedaug (vėjaraupiai, tymai, raudoniukė, parotitas, geltonasis drugys, tuberkuliozė). Virusinė „gyvoji“ vakcina – tai laboratorijoje susilpnintas virusas. Su juo susidūręs organizmas pradeda intensyviai gaminti antikūnus. „Noriu patikinti, kad nei „gyvųjų“, nei „negyvųjų“ vakcinų susilpninti virusai negali sukelti ligos. Taip gali nutikti nebent tam žmogui, kurio imunitetas yra itin nusilpęs“, – kalbėjo L.Jančorienė.
Vakcina nuo tuberkuliozės yra vienintelė „gyva“ bakterinė vakcina. Beje, ir viena iš tų, kurios sukelia daugiausiai kontraversiškų nuomonių, ypač tarp jaunų mamų. „Ji leidžiama trijų parų naujagimiui į odą. Tai, kas vyksta po šios vakcinacijos, yra vietinė odos tuberkuliozė, kuri po to žmogui suteikia daug didesnę apsaugą nuo rimtų šios ligos formų: miliarinės tuberkuliozės ar tuberkuliozinio meningito, kurios ypač pavojingos kūdikiams. Sergančio miliarine tuberkulioze mažylio plaučiai „suvalgomi“ ir jis miršta. O tuberkuliozinio meningito pasekmės gali būti labai liūdnos“, – pasakojo pediatrė J.Zupkauskienė.
Reakcija – normalu
Vienas iš labiausiai gąsdinančių veiksnių – šalutinės skiepų reakcijos. Tačiau abi gydytojos tvirtino, kad visos šalutinės reakcijos yra stebimos, o jei organizmas į skiepą nereaguotų, jis nebūtų efektyvus. „Normalu, jei vakcinos nuo tuberkuliozės vietoje išsivysto rausvas gumbelis, kuris ima pūliuoti, susidaro šašas ir t. t., kol skiepo vietoje lieka baltas randelis“, – pasakojo gydytoja J.Zupkauskienė. Anot jos, dažniausia šalutinė šio skiepo reakcija yra tuberkulioziniai limfodenitai. Jie atsiranda pažastyje, ant krūtinės ląstos, po raktikauliu ar viršutinėje kaklo dalyje toje pusėje, kur buvo skiepyta. Ten išsivysto limfmazgio uždegimas, ši vieta parausta, gali pakilti temperatūra. Tačiau pediatrė pabrėžė, kad nors tokių atvejų būna kiekvienais metais, rimtesnių komplikacijų ji nėra mačiusi.
Be to, Infekcinių ligų gydytoja L.Jančorienė įsitikinusi, kad limfodenitus sukelia ne pats skiepas, o netinkamai atlikta vakcinacija. „Ši vakcina leidžiama į odą, o tai padaryti nepaprastai sunku. Medikai to specialiai mokomi. Adata turi būti beveik gulsčia, 45 laipsnių kampu. Jei skiepas suleidžiamas į poodį, mikrobas nukeliauja į limfmazgį ir kyla uždegimas“, – aiškino medikė.
Svarbu įvertinti riziką
Šaltuoju metų laiku vienas didžiausių baubų yra gripas ir peršalimo ligos. Ypač dėl jų pergyvena mažus vaikus auginančios jaunos mamos. Jaunos moterys kiekvienais metais svarsto, skiepyti mažylius nuo šių ligų ar ne. „Vakcinos nuo gripo ir peršalimo ligų yra „negyvosios“, todėl jos negali daugintis ir yra saugios. Tačiau imuninė sistema tokią bakteriją atpažįsta ir sukuria antikūnus. Ar skiepytis, ar ne, kiekvienas žmogus turi nuspręsti pats. Svarbu įvertinti, ar priklausote didesnės rizikos grupei. Jai priklauso turintieji sveikatos problemų ir vyresni nei 65-erių metų žmonės. Vyresnių žmonių imunitetas pamažu blėsta, todėl rizika, kad prie jų prikibs virusas, yra daug didesnė“, – sakė L.Jančorienė. Imunitetas po vakcinacijos formuojasi apie mėnesį, tačiau jau po kelių savaičių turėsite dalinį imunitetą. Įdomu tai, kad kiekvienais metais gripo virusas gali skirtis nuo prieš tai buvusiojo, tačiau jau šimtą metų pasaulyje egzistuojanti gripo stebėsenos sistema leidžia iš anksto numatyti, koks virusas tais metais vyraus.
Visuomenės nuomones – skiepytis ar nesiskiepyti – kursto ir kai kurių medikų pateikiamos įvairios nuomonės. Tačiau vaikų gydytoja J.Zupkauskienė ragina atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas gydytojas dirba savo srityje, todėl, pavyzdžiui, kardiologams skiepai nelabai rūpi. Anot jos, reikėtų paisyti tik šios srities specialistų nuomonės.
Vakcinacijos istorija Lietuvoje
Skiepijimo pradžia laikomi 1796 m., o jo pradininku – anglas Edvardas Jenneris. Raupų epidemijos metu jis sveikiems žmonėms įpjaudavo ranką ir pjūvio vietą patepdavo sergančiojo raupais pūliais. Panašių eksperimentų buvo atlikta ir kitur.
Lietuva taip pat turi labai senas vakcinacijos tradicijas. Dar 1768 m. medicinos daktaras Bekleris skiepijo žmones karvių raupais. 1808 m. Josefo Franko iniciatyva Vilniuje buvo įkurtas vienas pirmųjų Europoje ir pirmasis Rytų Europoje vakcinacijos institutas. O nuo 1930 m. skiepijimas raupų vakcina šalyje tapo privalomas. Paskutinis susirgimas raupais Lietuvoje buvo užfiksuotas 1936 m. J.Franko įkurtas institutas veikė iki 1832 m. Tuomet nutrūko skiepų gamyba, žmonių skiepijimas ir kilo nauja raupų epidemija. Ir tik po 50 metų Vilniaus Savičiaus ligoninėje buvo vėl pradėti skiepyti žmonės. 1897 m. Vilniuje buvo atidaryta Luiso Pastero stotis, pavadinta prancūzų biologo ir chemiko vardu. Jis vadinamas infekcinių ligų tėvu. Vilniaus Luiso Pastero stotis buvo viena iš dešimties seniausių Europoje Pastero stočių.
Eglė VALIONIENĖ
