Vyriausybės krizei gesinti skubiai sušaukta koalicijos politinė taryba po trečiadienio posėdžio nustebusi klausė: „Kokia krizė?" Viskas lieka kaip buvę — AMB „premjerauja", po stalu pasispardanti koalicija vaido, tauta — įprastoje kvailio vietoje.
Kaip visada sunkią valandą, Algirdas Brazauskas merkia akį: „Stabilumas — tai aš". Valdančioji koalicija susileido ir dar kartą perskaitė šią užuominą paraidžiui: jeigu ne Brazauskas, visi eis šunims šėko pjauti. Visų Šventųjų savaitgalio pakako prisiminti, kad dideli ir maži koalicijos partneriai turi pašildytas ekologines nišas, o kiti variantai reiškia baugią nežinomybę.
Kita vertus, ne viskas liko kaip buvę, nes pasikeitė pagrindinė veikiančios sistemos sudedamoji dalis. Publikos akyse Brazauskas jau nebe tas — jis nervingas ir dirglus, be reikalo kelia balsą. Kai Brazauskas buvo brazauskiškas, olimpine jo ramybe ir autoritetu niekas neabejojo, balso stygų pertempti nereikėjo. Be jokios abejonės, AMB daug nusipelnė Lietuvai, tačiau savo nuopelnų iškėlimas aukščiau vienos Seimo komisijos žmonos viešbutėliui tirti yra karjeros pabaigą pranašaujanti klaida. O ką jau kalbėti apie gąsdinimus prokuratūra. Stabilumo garanto burtai išsisklaidė, o tikrovė neguodžia — faktiškai iš penkiolikos nepriklausomybės metų dešimt įvairiais pavadinimais valdę socialdemokratai anksčiau ar vėliau liks be lyderio, o pamainos nematyti.
Prezidentas Valdas Adamkus paklausė blogo patarimo ir be išlygų užstojo Brazauską. Tas pats Prezidentas, kuris prieš pusmetį pasigedo moralios politikos ir skelbė karą oligarchams. Tas pats Prezidentas, kuris pareiškė nepasitikėjimą susikompromitavusiais Viktoru Uspaskichu ir Artūru Zuoku. Tada Adamkus pabrėžė, kad politinė atsakomybė skiriasi nuo teisinės.
Pasisakydamas komisijai Brazauskų verslui tirti, Adamkus prarado nešališko arbitro statusą. Keliomis neapibrėžtomis frazėmis, pavyzdžiui, „stebime padėtį", „anksti daryti išvadas", Prezidentas galėjo išlaikyti neutralumą ir niekam neįsipareigoti. Užuot taip daręs, jis įsivėlė į politinę kovą tiesiogiai rizikuodamas savo autoritetu. Adamkus užstojo Brazauską, nors šis neseniai užtarė esą taip pat nepagrįstai kaltinamą Zuoką. Nominaliai Adamkus pasisako už stabilumą, o jam didžiausią pavojų esą kelia baisininkas Uspaskichas. Tai mėgstama Zuoko giesmė, ypač kai prispaudžia komisijos ar prokurorai. Pakvipus „Draugystės" komisija, Brazausko aplinka taip pat grūmoja Uspaskichu. Tiesą sakant, socdemai gąsdinimą Viktoru pavertė menu — atsižvelgiant į aplinkybes, jis yra arba baubas, arba nepamainomas koalicijos partneris.
Dabar jau iš trijų susvyravusios reputacijos politikų — Brazausko, Zuoko ir Uspaskicho — atsistatydino tik pastarasis. Jis ne be pagrindo sako vienintelis galįs, jo žodžiais, „moralizuoti įvykį", nes kiti du nė iš tolo nepripažįsta politinės atsakomybės ir atsimuša standartiniu posakiu — „netrukdykite dirbti". Tačiau Uspaskicho moralizavimas — reliatyvus dalykas. Atrodo, jis puikiai suvokia savo gąsdinamąją vertę. Aną savaitę Uspaskichas tai darė į kairę ir į dešinę, vadino AMB šantažuotoju ir žadėjo darbo partijos premjerą. Šią savaitę Uspaskichas — nors prie žaizdos dėk. Manding ne už ačiū: buvo kažkoks sandėris, o tai negerina moralizuotojo reputacijos ir muša reitingus. Taigi viską sudėjus, premjero atsisakymas leistis į kalbas apie „Draugystę" ir „Šešupę" pagausino žmonių, kurie tarp jo, Uspaskicho ir Zuoko pradėjo rašyti lygybės ženklą.
Už „darbiečius" žmonės balsuoja dėl isteblišmento žiedinės gynybos. Klasikinis jos pavyzdys buvo šios savaitės politinė taryba. Tauta ją suvokia kaip korumpuotos valdžios savigyną. Tai patvirtina cinišką masių nusistatymą, kad visi valdžios vyrai „dengia" vienas kitą. Gal toks įsitikinimas ir neteisingas, bet valdančioji koalicija net nebandė jo sklaidyti. O dabar tai pasirašo ir Adamkus.
Savaitraštis „Panorama“ (www.politika.lt)
