Prieš aštuonerius metus, sausio 27-ąją, LDDP galutinai aneksavo LSDP ir taip Lietuvos socialdemokratijos istorijoje atvertė naują juodą puslapį. Tačiau šiemet, skirtingai nuo ankstesnių metų, centrinė partijos būstinė ta proga neišleido jokio viešo signalo. Tomis dienomis tepasirodė 174 punktų pažadų projektas, pavadintas „Lietuvos socialdemokratų partijos alternatyvioji programa“ – labiau visgi panašus į desperatišką siekį bet kokia kaina grįžti į valdžią. Geriau jau būtų pavadinę „2001-2008 m. Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo vyriausybių nepadarytų darbų sąrašas“. Atrodytų nuoširdžiau.
Nesugebėjimas ir nenoras pripažinti savo klaidas, kaip ir nuolatiniai mėginimai iškraipyti faktus bei perrašyti istoriją, tapo pastoviais šios partijos veiklos palydovais. LSDP alternatyviąją programą galbūt verta pakomentuoti detaliau, tačiau tai ne šio straipsnio tikslas. Tepasakysiu tik tiek, kad toks projektas primena apkerpėjusią istoriją su progresinių mokesčių įvedimu – amžini pažadai tai daryti po naujų Seimo rinkimų. (Po beveik aštuonerių šios partijos valdymo metų minimame projekte vėl įrašyta: „Kuo greičiau, remiantis ES šalių patirtimi, įvesti gyventojų pajamų progresinių mokesčių tarifų sistemą“...)
Kur link nuvedė tie aštuoneri metai? Manau objektyviau į tai atsakytų dokumentinė LSDP medžiaga. Tam pasitelksiu keletą faktų.
1991 m. gegužės 5 d., LSDP XV suvažiavimo rezoliucija „Dėl Antano Sniečkaus veiklos teisinio įvertinimo“: „LSDP XV suvažiavimas paveda LSDP Tarybai organizuoti teisinį Antano Sniečkaus, kaip stalininio genocido prieš Lietuvos žmones, tarp jų ir prieš LSDP veikėjus, organizatoriaus ir vykdytojo veiklos įvertinimą. LSDP tai traktuoja kaip precedentą teisėtumui Lietuvoje atstatyti, sutinkamai su tarptautine teise.“ 2003 m. sausis: „Maskvos statytinis, „kolaborantas“ Antanas Sniečkus Lietuvos išlikimui davė daugiau, nei principingas, krištoliškai etiškas Steponas Kairys“; 2003 m. liepos 21 d.: „Stepono Kairio ideologinis įnašas ryškiai paveikė tik 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nuostatas, lėmė Vasario 16-sios Akto formuluotę tokią, kokią mes žinome šiandien, ir VLIK‘o pradinę veiklą. Tuo tarpu Antano Sniečkaus įtaka Lietuvai buvo kur kas didesnė“. Pastarosios dvi citatos – tai vieno iš aktyviausių LSDP jungimosi su LDDP šalininkų Dobilo Kirvelio išsakyta pozicija. Vien S.Kairio lyginimą su A.Sniečkumi laikyčiau neetišku dalyku. Vienas puoselėjo Nepriklausomybę, kūrė valstybę, kitas ją trypė okupanto batais ir nuodijo žmonių sąmonę. Būtent transformuota sąmonė – dar viena žiauri A.Sniečkaus kolaboravimo pasekmė, kurią jaučiame iki šiol. Per beveik dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuvos valstybės taip ir nesugebėjome pastatyti ant kojų. Tad nebent šia prasme dėl A.Sniečkaus įtakos Lietuvai su D.Kirveliu galima būtų sutikti.
1994 m. LSDP iniciatyva Seime buvo pareikštas nepasitikėjimas LDDP ministro pirmininko Adolfo Šleževičiaus Vyriausybe. Interpeliacijos nagrinėjimo metu (1994-06-16) tuometinis socialdemokratų pirmininkas Aloyzas Sakalas teigė: „Kokios A.Šleževičiaus Vyriausybės veiklos pasekmės? Štai dalis jų. Pirma. Per 1993 m. bendrasis vidinis produktas sumažėjo 35 proc., pramonės produkcija – 46 proc., statyba – 38 proc. Antra. Ekonomika ne stabilizuota, o tolygiai smuko toliau. Trečia. Gyventojų santaupos toliau nuvertėjo dėl to, kad kainų augimas viršijo palūkanas už indėlius. Ketvirta. Per 1993 m. Vyriausybė, įvesdama vis naujus mokesčius, ne tik neparengė veiksmingos kovos su mokesčių (...) politikos, bet net nepateikė nuslėptų mokesčių apimties ekspertinio įvertinimo. Penkta. Bendras gyvenimo lygis 1993 m. smuko, socialinė diferenciacija dramatiškai gilėjo. Stabilizacijos nepasiekta nei ūkinėje, nei socialinėje gyvenimo srityje...“ Už nepasitikėjimą balsavo 51 Seimo narys. Vyriausybė liko dirbti toliau ir Lietuva patyrė pagal EBSW koncerno privatizavimo schemą vykdytas „prichvatizacijas“, bankų griūtis ir t.t. Tačiau jau 2000 metais LSDP ir LDDP koalicija nestokojo įžūlumo rinkimų į Seimą programoje pareikšti, kad „1992-1996 m. laikotarpiu Lietuvos žmonėms demokratinių rinkimų pasekoje valdymą patikėjus LDDP, ši sugebėjo sustabdyti ekonominį smukimą ir net pasukti augimo kryptimi. Tuo LDDP pademonstravo kompetenciją valdyti valstybę“.
1999 m. spalio 23 d. LSDP XXII suvažiavime Kaune dokumentu „Siūlome sutartį Lietuvai“ priimta dešimt įsipareigojimų Lietuvai. Juose prižadėta: „Apginsime dirbančuosius žmones nuo savivalės... Švietimas mums yra svarbiausia dabarties investicija ateičiai – mes užtikrinsime tinkamą mokyklų finansavimą, nemokamą aukštąjį mokslą visiems jo norintiems ir gebantiems studijuoti. (...) Sumažinsime pragyvenimo lygio skirtumus tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų gyventojų sluoksnių – įvesime progresyvinį pajamų mokestį, nustatysim tokį tiesioginių ir netiesioginių mokesčių santykį, kad jis būtų palankesnis iš savo darbo gyvenantiems... Strateginiuose objektuose neprarasime valstybės kontrolės arba susigrąžinsime ją... Suteiksime daugiau teisių seniūnijoms... Atiduosime dalį valdžios ir atsakomybės visuomenei, atimdami dalį jos iš biurokratų ir politinių partijų. (...) Mažinsime nusikalstamumą, šalindami jo priežastis – skurdą, nedarbą ir socialinę nelygybę, skatindami ekonominį augimą, šalindami korupciją bei klaninius ryšius. (...) Garantuosime visiems prieinamą medicininę pagalbą... Supaprastinsime ligonių patekimo pas gydytojus procedūras...“ Koks šių įsipareigojimų, pasirašytų to meto LSDP pirmininko V.Andriukaičio, likimas? Akivaizdu, kad komentarai nereikalingi.
Šie keli cituoti dokumentai ir realybė, manau, tinkamai parodo kur link nuvedė tie aštuoneri metai. Atsiskleidžia ne tik LSDP-LDDP susijungimo liūdnos pasekmės, apgailėtini 2001-2008 m. valdymo rezultatai, bet ir daugkartiniai bandymai perrašyti socialdemokratijos, tuo pačiu ir Lietuvos istoriją. Vadinti A.Brazauską socialdemokratų patriarchu yra tokia pat šventvagystė, kaip ir lyginti S.Kairio nuopelnus Lietuvai su A.Sniečkumi.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodo kai kurių ženklų apie galimus pokyčius šioje partijoje. Galbūt jaunoji karta, atėjusi į ją jau po juodojo 2001-ųjų sausio 27-sios šeštadienio ir kalbanti apie ištikimybę ideologijai, politinio veido išlaikymą, galėtų būti pokyčių nešėjais? Galbūt ir 174 punktų pažadų projektą galima būtų suprasti kaip savotiška forma pareikštą savo klaidų pripažinimą? Tačiau šiuo metu bet kokios prognozės apie pokyčius šioje partijoje prilygtų būrimui iš kavos tirščių. Tiesiog norėtųsi, kad tas juodasis socialdemokratijos istorijos puslapis kuo greičiau užsiverstų.
Violeta Linkienė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
