Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis pasakoja, kad tarp šalies ekonomikos pokyčių ir emigracijos srauto – tampri koreliacija. Augant šalies ekonomikai ji išsaugo ne tik savo gyventojus ir pristabdo emigraciją, bet ir pritraukia kitų šalių piliečius. Tačiau ne visada makroekonomika paveikia svarbiausius žmonėms dalykus – pajamas bei mokesčius.
„Ekonomiką dažniausiai charakterizuoja makrolygio rodikliai – gamyba, eksportas, investicijų pritraukimas. Dažnai tie makroekonominiai rodikliai ne visada persiskirsto į raidos rodiklius – pajamas, darbo užmokestį, apmokestinimą, mokesčių surenkamumą.
Kuo ekonomika brandesnė, kuo skaidrumas aukštesnis, šešėlinės ekonomikos procentas ir dalis mažesnė, kuo mažiau korupcinių nusižengimų, tuo labiau tamprumas tarp gyventojų pasitenkinimo ir ekonomikos yra didesnis. Mes turime problemų, nes pas mus ir šešėlio vaidmuo didelis ir nekontroliuojamų ekonominių procesų pakankamai daug. Tą parodo ir mokesčių surenkamumas. Turime situaciją, kuomet ekonomika stiprėja, bet žmonės negreitai pajaučia tuos pokyčius savo šeimose, savo pajamų struktūroje. Mes priklausome toms ES šalims, kuriose ta koreliacija mažesnė. Prie tokių šalių priskiriamos vėliau į ES įstojusios narės – Bulgarija, Rumunija, Lietuva, Latvija. Ten ekonominiai rezultatai vienaip ar kitaip lėčiau persiskirsto socialinei raidai ir gyventojų naudai“, – naujienų portalui tv3.lt teigė B. Gruževskis.
Pasak jo, dabar esame labai geroje situacijoje, kadangi ekonomikos prieaugis labai spartus: auga transporto, statybų, pramonės, paslaugų, vartojimo rodikliai, skirtinguose sektoriuose 7–12 proc. didėja vidutinis darbo užmokestis.
„Visgi vadovų atlyginimai siekia 5–12 tūkst. eurų, o darbuotojo 500–600 Eur. Tai tie, kurie išvyksta, dažniausia nepatenka į geriau apmokamų darbuotojų grupę. Tačiau po truputį atsigauna reemigracija, daugiau lietuvių grįžta į tas geriau apmokamas pozicijas.
Problema, kad žmonės, kurie patenka į mažiau apmokamų segmentą yra nepatenkinti, išvažiuoja dėl žemo darbo užmokesčio. Nors realiai vis daugiau segmentų generuoja patrauklias apmokamas darbo vietas. Ar tas pagreitis ir skaičius tokių patrauklių darbo vietų galėtų greičiau didėti? Taip galėtų ir tai yra daroma“, – įsitikinęs jis.
Naujienų portalui tv3.lt jis išskyrė sritis, kurias reikia tobulinti, kad kuo daugiau tautiečių norėtų pasilikti ar grįžti į Lietuvą.
Darbuotojai turi aktyviau dalyvauti įmonės valdyme
Profesorius pabrėžia, netiesa, kad laimė gali būti tik užsienyje. Vis daugiau patrauklių darbo vietų yra ir Lietuvoje, o išvykti iš šalies – ne alternatyva. Jo patarimas – pasidairyti, kiek mokama kitose įmonėse ir pasistengti gauti darbą ten, kur siūlo geresnį atlyginimą.
Be to, reikia didesnio darbuotojų dalyvavimo įmonių valdyme. Tai paspartintų ekonominius pokyčius darbuotojų šeimose.
„Aktyvesnis darbuotojų dalyvavimas įmonių valdyme tai – kolektyviniai susitarimai ir dialogas. Kuo labiau darbuotojai galėtų prisidėti ir imtis atsakomybės, galėtų labiau kontroliuoti darbo discipliną, darbo saugą, kad apdėtų darbdaviui, kur jis neturi tiek akių. Tai pirmasis veiksnys – aktyvesnis, efektyvus ir tikras, o ne popierinis darbuotojų dalyvavimas įmonių valdyme. Rezultatai geriau kontroliuojami ir būtų susitarimai, kad konkrečiai padidėjus pelnui padidėtų darbuotojų darbo užmokesčiai. Čia nėra ko laukti, galima kad ir rytoj tai padaryti.
Yra įmonių, kurios tai jau daro. Jie sudaro 10–15 proc. Lietuvos darbdavių, o norėtųsi 50–60 proc.“, – sako B. Gružveskis.
Sunkiai pavyksta tvarkyti mokesčių surenkamumą
Antru veiksniu VU profesorius išskiria mokesčių surenkamumą.
„Ties tuo daug dirbama. Kontroliuojančios institucijos, Finansų ministerija, privalo stebėti, kad nebūtų galimybės turėti pajamas, kurios netinkamai apmokestinamos. Kad tikrai ekvivalentiškas būtų apmokestinimas. Žinoma, darbo apmokestinimas turi mažėti. Reikia ieškoti ir, kad valstybės biudžetas nemažėtų“, – teigia jis.
Atkreipdamas dėmesį į mokesčių surenkamumą jis tikina, kad tai leistų stiprinti valstybės biudžetą ir spręsti problemas viešajame sektoriuje. Tuomet būtų galima tikėtis geresnių atlyginimų, kurie paskatintų pasitempti ir privatų sektorių.
„Iš vienos pusės tie geri atlyginimai apimtų platesnę Lietuvos darbuotojų sritį. Iš kitos pusės, geriau apmokami darbai pasiektų Lietuvos regionus. Disproporcija egzistuoja ir kai kurie regionai sunkiau generuoja darbo vietas, sunkiau pritraukia investicijas. Yra tos problemos, jos greitai nebus išspręstos. Sunku numatyti, ką daryti Šalčininkuose ar Švenčionių rajone. Didelė atsakomybė yra vidaus vadovų, kurie galėtų padėti.
Kodėl labai svarbu netoleruoti įmonių, kur mokami mažesni atlyginimai ar pažeidžiamos darbuotojų teisės? Nes ten formuojasi nepasitenkinimas, kuris skatina emigraciją. Turime stengtis kuo labiau akcentuoti tas įmones, kurios blogai elgiasi, kad tikrai žmonės matytų, jog yra įmonių, kur galima ir gerai uždirbti. Dėl to, gerai kad skelbia viešai vidurkius“, – svarsto jis.
Laimės ekonomika: trūksta suvokimo, kad laimė – ne piniguose
Paskutiniuoju ir itin svarbiu punktu jis įvardija savybę, kurią reikia pradėti ugdyti dar mokyklose. Tai – laimingumo koncepcija, o tiksliau, suvokimas, kas yra laimė.
„Norėtųsi man, kad visiems vaikams būtų garantuotas 4–6 valandų popamokinis užsiėmimas, kad visi galėtų turėti hobius, surasti save. Jei vaikui nesiseka matematika, užsienio kalba ar jis turi mušeika būti? Jei jam nesiseka dalykuose, bet jis ir nori būti giriamas Per popamokinę veiklą, laisvalaikį, hobį jis turi rasti save. Nėra negabių vaikų. Visi jie skirtingi. Šansas kiekvienam savo nišą surasti ir būtų gerai, kad tą nišą būtų galima realizuoti Lietuvoje“, – svarsto jis.
Iš esmės tai susiję su laimės ekonomikos koncepcija. Profesoriaus manymu, ji itin svarbi Vakarų kultūros žmonėms ir turėtų būti ugdoma tiek šeimose, tiek mokykloje. Pastarojoje, gal net labiau.
„Šeimos funkcija dabar labai susilpnėjusi, ne visos šeimos pilnos ir gali pakankamai dėmesio skirti. Tad didesnis dėmesys tenka mokyklai formuoti jauno žmogaus santykį su tikrove. Mokyklose daug kalbama apie dorovę, tikslus gyvenime, bet dabar turi būti skiriama daug daugiau dėmesio. Vaikui reikia padėti teisingai suvokti save ir savo vietą pasaulyje, kad jis matytų sąlyginę vertę materialinių dalykų. Kad suvoktų, jog yra santykiai, hobiai, savirealizacija. Kad tai nė kiek nemažiau svarbu nei išvaizda ar geras mobilus telefonas. Pas mus tai labai didelis trūkumas.
Tyrimai rodo, kad vien materialinė tikrovė nepatenkina žmogaus pilnaverčio gyvenimo polinkių. Vis tiek jis gali jaustis neįvertintas, vienišas, nelaimingas. Pagrindinis laimės šaltinis tai – žmogaus psichika. Ne pinigai, ne mašina, ne geras mobilusis ar ypatinga suknelė, o protas. Gali nieko neturėti, važiuoti viešuoju transportu ir būti laimingas.
Tokios nuostatos turėtų būti formuojamos baigianti mokyklą. Aišku, svarbu ir pažymiai. Bet svarbiausia, kad augantis vaikas žinotų savo kelią ir viduje jaustų pasitenkinimą“, – nurodo Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas.
Paskutiniais duomenimis, oficialiosios emigracijos mastas Lietuvoje sumažėjo. Statistikos departamento pateiktais duomenimis, gegužės mėnesį išvykimą deklaravo 4 tūkst. 181 žmonės, 462-iem mažiau nei balandį.
