Vasario 19 dieną Vyriausiasis administracinis teismas atmetė Tautos prisikėlimo partijos (TPP) skundą ir paliko galioti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą dėl TPP kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą Rimanto Sušinsko išbraukimo iš šios partijos rinkimų sąrašo. Tuo pačiu žlugo ir visas sąrašas.
Sąraše liko mažiau pavardžių, negu reikalaujama pagal įstatymą. Balsas.lt kalbina iš rinkimų maratono iškritusio sąrašo vedlį, TPP Vilniaus m. skyriaus pirmininką ir kultūros ministro patarėją Imantą Melianą.
B. – Imantai, kaip čia atsitiko, kad Jūs pralaimėjote rinkimus jiems dar neprasidėjus?
I.M. – Atsakymas būtų labai paprastas – turėjome labai trumpą atsarginių žaidėjų suolelį. Iš kitų partijų sąrašų dėl vadinamojo teistumo nuslėpimo buvo pašalinta nepalyginamai daugiau kandidatų, tačiau dauguma jų sąrašų dėl to nenukentėjo. Mūsų mobilizaciniai resursai – ar kalbėtume apie lėšas, ar apie aktyvius žmones – yra gerokai menkesni. Nežiūrint to, TPP Vilniaus sąrašas buvo tikrai įspūdingas. Jame buvo net du žinomi lietuviškų vaidybinių filmų režisieriai, du televizijos laidų prodiuseriai, keli nevyriausybinių organizacijų (įskaitant tautinių mažumų organizacijas) pirmininkai ir panašiai. Kitaip sakant, kultūrininkai ir visuomenininkai, ir jokios nomenklatūros. Beveik trečdalį sąrašo sudarė kitų tautybių atstovai – keli lenkai, vokietis, azerbaidžanietis.
B. – Sakote, kad daugumą TPP kandidatų į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą sudarė kultūrininkai ir visuomenininkai, tame tarpe ir tautinių mažumų organizacijų atstovai. Jūs beveik penkiolika metų buvote vadinamojo Lietuvos etnoparlamento - Tautinių bendrijų tarybos koordinatorius, o dabar esate kultūros ministro patarėjas, ar nebuvo tai tarsi savotiškas piktnaudžiavimas Jūsų tarnybine padėtimi?
I.M. – Galbūt priešingai – būtent dėl to, kad daug metų dirbau su tautinėmis bendrijomis, gilinausi į jų problemas, aš ir tapau iš pradžių Sąjūdžio konsultantu tautinių mažumų klausimais (1990 – aisiais), o vėliau, 1996 – ais, ir Tautinių bendrijų tarybos koordinatoriumi. Per tiek metų išmokome suprasti viens kitą iš pusės žodžio, atsirado nemažai bendraminčių ir bendražygių. Daugiausia iš jų ir buvo suformuotas TPP Vilniaus sąrašo branduolys.
B. – Kaip supratau iš Jūsų žodžių, TPP Vilniaus sąrašą sudarė kiti žmonės, ne tie, kurie atvedė partiją į pergalę 2008 – ųjų Seimo rinkimuose? Gal TPP senbuviai išsilakstė, nubėgo į kitų partijų sąrašus?
I.M. – Nežinau nei vieno atvejo, kad TPP narys (bent jau Vilniuje) būtų kandidatavęs šiuose rinkimuose kitos partijos sąraše. O štai pas mus sąraše kitų partijų narių buvo, ir ne vienas. Pirmiausia turiu pasakyti, kad mes buvome sudarę bendradarbiavimo sutartį su Respublikonų lyga (tai buvusi Lietuvos lenkų liaudies partija, kuri buvo sukurta turint tikslą pralaužti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdžios monopolį Vilniaus krašte). Todėl natūralu, kad be TPP ir jos dukterinių organizacijų – Visuomeninio judėjimo „Ąžuolas“ ir Tautos prisikėlimo jaunimo sąjungos narių, mūsų sąraše buvo ir Respublikonų lygos keturi kandidatai. Be to, savo tarpe turėjome vieną Tėvynės sąjungos, vieną – Liberalų sąjūdžio ir dar vieną – partijos „Tvarka ir teisingumas“ narį. Tai nebuvo atsitiktiniai „žmonės iš gatvės“ - visus mus siejo senos pažintys, tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba. O „pirmos bangos“ TPP nariai laikinai atsitraukė, suteikė galimybę pasireikšti naujiems iniciatyviems žmonėms. Abi „bangos“ susilies, kai pradėsime ruoštis Seimo rinkimams, o jie jau ne už kalnų.
B. – Gal žinote, kaip reagavo Jūsų išvardintų partijų vadovai į tai, kad jų nariai nuėjo į Jūsų sąrašą?
I.M. – Įvairiai reagavo. Su Liberalų sąjūdžio vadovybe mūsų partijos pirmininkui Arūnui Valinskui pavyko susitarti civilizuotai, o štai Rolando Pakso partija savo narį iškart išmetė „už išdavystę“. Kiek žinau, jis dėl to ypatingai nepergyvena – kaip sakoma, buvo „ne ten patekęs“.
B. – Kai kalbėjomės telefonu prieš aštuonias dienas, Jūs dar turėjote iliuzijų dėl Vyriausiojo administracinio tesmo verdikto, tikėjotės, kad bus priimtas teigiamas sprendimas dėl išbraukto kandidato ir viso TPP Vilniaus sąrašo atstatymo. Kodėl viskas baigėsi taip liūdnai?
I.M. – Todėl, kad bijomąsi sukurti precedentą. Todėl, kad kol kas teisė veikia tik į vieną pusę, pagal principą „valdžia visada teisi“. Nebuvo atsižvelgta į mūsų ir mūsų advokatų argumentaciją, nebuvo išreikalauta 1976 metų Vilniaus m. Lenino rajono teismo byla, iš kurios būtų aiškiai matyti, kad tuometinio jaunuolio padarytas nusikaltimas niekaip negali būti kvalifikuojamas kaip „sunkus“. Galima sakyti, kad formalus tekstas, kuris buvo parengtas Vyriausiosios rinkimų komisijos, buvo pakartotas dar kartą, šįsyk po Vyriausiojo administracinio teismo (VAT) „kepure“. Juk virš VAT Lietuvoje nėra jokios kitos institucijos, kuriai galima būtų apskųsti jo sprendimą. Kaip sakoma – „vsio zakonno“. O mums buvo „paaiškinta“, kad VAT neturi kompetencijos vertinti nuosprendžių, kurie buvo priimti baudžiamosiose bylose, teisėtumą. Taigi kai reikia apginti žmogu – tos kompetencijos nebelieka, o kai reikia ji sutraiškyti – kompetencijos per akis. Nors sakoma, kad negalima už tą patį nusikaltimą žmogaus teisti dar kartą, būtent taip ir yra. Už nusižengimą, padarytą prieš trisdešimt penkis metus, jis yra nubaudžiamas antrą kartą – šįkart apribojant jo pilietinę teisę kandidatuoti rinkimuose. Kartu liko „nubausti“ dar 25 niekuo dėti žmonės. Ar tai yra normalu? Galiausiai nukentėjo Vilniaus miesto rinkėjai, kuriems sumažėjo pasirinkimo galimybė. Susidaro įspūdis, kad Sistema nenori įsileisti į politinę erdvę, kurią ji laiko savo “medžioklės plotais”, jokių netikėtumų ir galimų jų sukelėjų. Ar tik ne todėl apie mūsų minėtąjį atvejį, kuris buvo tik vienas iš kelių šimtų, per trumpą laiką buvo sukurpti net du “Dviračio žinių” siužetai? Jei mes iš tikrųjų esame tokie nereikšmingi, kodėl prieš mus yra naudojama “sunkioji artilerija”?
B. – Bet Jūsų oponentai atsakys Jums, kad tiesiog tokie yra įstatymo reikalavimai.
I.M. Įstatymas nėra “šventa karvė”. Jei jis yra ydingas, ji ne tik galima, bet ir būtina keisti. Pagalvokite patys: jei iš šešių šimtų anksčiau teistų kandidatų, kurie buvo apsisprendę dalyvauti šiuose rinkimuose, net trys šimtai penkiasdešimt nesuprato klausimo apie buvusį teistumą ir atsakė “ne”, kažkas yra ne taip. Juos tikrai galima suprasti – juk jie jau “atsedėjo”, jų teistumas jau išnyko, ir pagal viską jie yra jau “švarūs”. Kitas dalykas yra tai, kad, skirtingai nuo pajamų ir turto deklaravimo, šiuo atveju nieko “nuslėpti” neįmanoma net labai to norint. Todėl manau, kad dabartinė tvarka turėtų būti pakeista, ir teistumas turi būti deklaruojamas taip pat, kaip dabar yra deklaruojamas turtas ir pajamas. Tada nebūtų tokių skaudžių nesusipratimų.
B. – Ir ką gi Jūs ketinate daryti toliau?
I.M. – Gyvenimas nestovi vietoje. Nors labai skaudu dėl to, kas įvyko – visgi buvo sudėta daug pastangų, laiko ir nervų – mes neverkšlename ir šiuo metu jau pradedame ruoštis Seimo rinkimams. O dėl mūsų netenkinančio VAT verdikto dar nesame apsisprendę – gal kreipsimės dėl išaiškinimo į Konstitucinį teismą, o gal – į Strasbūrą…
Galima visaip vertinti “prisikėlėlių” pamąstymus apie “medžioklės plotus” budriai saugančią Sistemą, kuri neva pasidarbavo, užkirsdama šiai partijai kelią rungtyniauti dėl vietų Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. Manau, skaitytojai yra susidarę apie tai savo nuomonę, ir anaiptol ne vienareikšmišką. Galbūt geriau suprasti - kas gi iš tikrųjų vyksta – padės žemiau pateikiama TPP rinkiminės programos preambulė:
“Iš Tautos prisikėlimo partijos rinkimų į savivaldybių tarybas programos
Netiesa, kad savivaldybių tarybų sprendžiami klausimai nėra politika. Taip žiūrint nėra politika ir švietimas, ir kultūra, ir sveikatos apsauga arba žemės ūkis. Ir užsienio reikalai tuomet gali atrodyti tik kaip tuščias diplomatų gražbyliavimas, o krašto apsauga – kaip suaugusių žmonių žaidimai su anaiptol nežaisliniais ginklais. Iš tikrųjų viskas mūsų gyvenime yra susiję, ir savivalda anaiptol nesibaigia savalaikiu sniego išvežimo iš miesto kiemų organizavimu. Pirmiausia savivalda yra pirmos pilietiškumo pakopos – bendruomeniškumo – mokykla, kurioje visi privalome išmokti būti mūsų gyvenimo šeimininkais. Tik tuomet ištrauksime Lietuvą iš klampaus liūno, į kurį mūsų nuostabią šalį įmurkdė neva „tradicinių“ partijų konglomeratas, kuriame patogiai įsitaisė vagių, iškrypėlių ir išdavikų gauja. Jau senokai šių partijų demonstruojami skirtumai liko tik masalu naiviems rinkėjams – iš tikrųjų visos jos yra suaugusios į gelžbetoninę kaip Černobylio sarkofagas tarppartinę nomenklatūrą, kurioje viskas, įskaitant mūsų vaikų ateitį, yra „prichvatizuota“ ir pasidalinta dešimtmečiams į priekį.
Mums šito reikia?
Tautos prisikėlimo partija – bene vienintelė parlamentinė partija, už kurios nestovi jokie lukoilai ar gazpromai, jokie rao jeėsai ar Peterburgo sraigtasparnių gamyklos. Ji nepataikauja pavojingiems eksperimentams su Lietuvos užsienio ir saugumo politika, net jeigu juos atlieka pirmasis valstybės asmuo. Sakome taip, kaip yra, ir darome tai, ką sakome. Ta prasme esame „netradiciniai“, taigi žiūrint tarppartinės nomenklatūros akimis – „neprognozuojami“. Todėl ir sulaukėme skaudžių smūgių į paširdžius, nuverčiant teisėtą Seimo pirmininką ir bandant išsprogdinti partiją iš vidaus nešvariomis visokių „sausarankių“ („suchorukų“) letenomis. Apžergusieji Lietuvą savo noru trauktis nuo lovio neketina.
Bet atsilaikėme ir einame toliau, nešdami savo kryžių šviesos tunelio gale link. Kviečiame ir Jus eiti kartu – darbo užteks visiems. Lietuvai reikia Jūsų skvarbaus proto, Jūsų jėgų ir Jūsų atkaklumo. Lietuvai reikia mūsų visų.
