Tačiau devyniolikto amžiaus Vilniaus vaizdas buvo kitoks. Gašlaus gyvenimo propaguotojos savo paslaugas teikė kone ant kiekvieno kampo. Siaurose senamiesčio gatvelėse steigėsi viešnamiai, o ant juodais gobelenais išklotų lovų vykdavo tikrų tikriausios orgijos. Dabartinio Vilniaus centro teritorijoje buvo kone didžiausia viešnamių koncentracija. Totorių, Lukiškių, Kražių, Tilto gatvės, Odminių skverelis, Užupis – tai tik maža dalis viešnamių, kuriuos vakarais lankydavo didingi ponai ir neištikimi vyrai.
Prostitucijos atsiradimas
Sakoma, kad prostitucija – seniausia pasaulio profesija. Pramogų agentūros vaiduokliai.lt organizuojamos ekskursijos „Nuodėmių miestas" gidė Aušra teigė, kad ji atsirado 700 metais prieš mūsų erą. Tuo metu šios profesijos atstovės už savo veiklą privalėjo mokėti mokesčius. Solonas pirmasis sugalvojo, kaip šiuo aspektu panaudoti verges.
„Solonas verges plukdė iš Egipto. Apgyvendindavo jas viename name ir pardavinėdavo laisviesiems miestiečiams. Šis verslas buvo legalus, už jį buvo mokami mokesčiai“, – sakė ekskursijos vadovė.
Jau Antikinėje Graikijoje prostitutės buvo skirstomos į tris klases. Vergės buvo žemiausios klasės, viduriniojoje klasėje buvo daug vaikinų, o aukščiausiajai klasei – heteroms – priklausė išsilavinusios, politika, ekonomika ir kitais svarbiais gyvenimo klausimais besidominčios merginos.
Senaisiais laikais prostitucija buvo toleruojama, tačiau atėjus viduramžiams ji išnyko ir prostitutes pradėta bausti.
„Merginas, kurios miegodavo su dvasininkais arba su vedusiais vyrais bausdavo. Joms nukirsdavo ausis, nosis, galūnes, kartais ant veido išdegindavo kokią nors žymę. Viešnamių pastatai pradėti žymėti falo formos žibintais“, – apie viduramžiais prostitucijos verslui išnykusią toleranciją kalbėjo Aušra.
Atėjus reformacijai prostitucija buvo uždrausta. Tuo metu į Europą atkeliavo daug gyvybių nusinešusi liga sifilis. Uždraudus steigtis viešnamiams visas veiksmas persikėlė į pirtis.
„Pirtys nebebuvo prausimosi vieta. Ten vykdavo orgijos. Sifilis nekontroliuojamai plito. Nuo jo mirdavo ir jauni, ir seni, ir kilmingi. Lietuvoje apie 20 procentų aukštuomenės sirgo sifiliu“, – sakė gidė.
XIX amžiuje Europa pagaliau atsitokėjo ir prostituciją pradėta legalizuoti. Šias veiksmas buvo inicijuotas dėl dviejų dalykų – nekontroliuojamos mirtinos ligos plitimo ir mokesčių.
Prostitucija dabartinio Vilniaus gatvėse
XIX amžiaus dabartinio Vilniaus teritorijoje prostitucija klestėjo. Kaip sako gidė Aušra „kur pirštu dursi ten pataikysi į viešnamį“. Bernardinų sodas tuo metu buvo vadinamas beždžionių skvereliu, nes „ten lakstančios „beždžionytės“ vis kibdavo į parankes praeiviams“. Didelė viešnamių koncentracija buvo Odminių skverelyje.
„Viešnamių skaičius nuolat kisdavo, tačiau jei egzistuoja 22 legalūs viešnamiai, apie 14 iš jų įsikūrę Odminių skverelyje. Viešnamiai knibždėjo visur išskyrus ten, kur stovėdavo administraciniai pastatai. Ne tokios kvailos būdavo“, – sako gidė.
XIX amžiaus pabaigoje dėl žmonių skundų viešnamiai iš centro buvo iškeldinti. Pasak gidės, žmonės buvo nepatenkinti, jog prieš jų langus vyksta orgijos, kurias gali matyti vaikai. Gyventojų ramybę trikdė ir nuolatinis triukšmas.
Galiausiai prostitutės buvo iškeldintos į naujamiestį. Jų viešnamiai steigėsi Vytenio, Vivulskio, Algirdo gatvėse. Iš pradžių prostitutės buvo nepatenkintos, tačiau aptikusios karinius dalinius triukšmą kelti nustojo.
„Iš pradžių prostitutės dėl vykdomų veiksmų labai streikavo. Juk jas iškeldina kone į priemiestį, tai kas jas ten suras. Dešimtmečius klientai lankydavosi senamiestyje, buvo įpratę, o staiga jos perkeliamos į priemiestį. Bet kai aptiko tą aukso gyslą, karinius dalinius, sutiko“,– apie iškeldinimą pasakojo gidė.
Pasak Aušros, kita dalis prostitučių buvo iškeltos į Užupio kvartalą. Vienu metu, Užupis buvo tam tikru aspektu to meto raudonasis žibintų kvartalas. Kaip ir naujamiesčio prostitutės, taip ir Užupio, atrado savo aukso gyslą. Šios vietovės prostitutės gan prastos reputacijos kvartale aptarnaudavo darbininkus. Tačiau fabrikėlių savininkai ėmė skųstis, mat gavę algą darbininkai nubėgdavo pas prostitutę ir ryte į darbą nebeateidavo. Nepatenkintųjų norai buvo išpildyti. 1905 metais prostitutės ir vėl buvo perkeltos. Šį kartą joms teko kraustytis į Tymo kvartalą.
Reikalavimai prostitutėms
XIX amžiuje viešnamiai buvo vadinami pakantumo namais, o jų savininkės – madam. Gidė Aušra nepamiršti pastebėti, kad lietuvės prostitucijos verslu beveik neužsiimdavo. Didžioji dalis viešnamių savininkių ir darbuotojų buvo žydės.
„Ne tik savininkės, bet ir dauguma darbuotojų buvo žydės. Lietuvių nebuvo daug. Dar buvo galima aptikti lenkaičių, rusaičių, vieną kitą baltarusę“, – sako Aušra.
Viešnamiuose buvo leidžiama dirbti merginoms, sulaukusioms šešiolikos metų. Pakantumo namų savininkės galėdavo būti 30–55 metų nepriekaištingos reputacijos moterys. Jos paslaugas galėjo teikti tik pilnametystės sulaukusiems vyrams, išskyrus gimnazistams ar studentams. Klientai dažniausiai pageidaudavo 19–23 metų amžiaus merginų.
„Nuo 19 iki 23 metų amžiaus merginos buvo laikomos ir vadinamos sultingomis. Kuo daugiau tokių merginų ten dirbdavo, tuo aukštesnės klasės viešnamis buvo laikomos. Kartais merginoms pavykdavo išdirbti ir sulaukus 27–30 metų“, – apie amžiaus svarbą pasakojo gidė.
Tuo laikotarpiu tokia veikla versdavosi ir pavienės moterys. Pasitaikydavo vyrų, kurie susiruošdavo į retenybių medžioklę. Mirus vyrui savęs negalinti išlaikyti šešiasdešimtmetė ar kitokio amžiaus moteris tapdavo prostitute ir patenkindavo savo klientų norus.
Pakantumo namuose laisvo elgesio merginos galėdavo neskubėti ir ryte anksti nesikelti, mat darbą dažniausiai pradėdavo vakarais.
„Merginos keldavosi apie trečią valandą dienos ir iki penktos valandos galutinai susiruošdavo. Joms buvo draudžiama naudoti makiažą, tačiau jos šitos taisyklės nepaisydavo. Vienu metu buvo sugalvota prostitutes aprengti geltona uniforma, o kaip žinia, tai viena neseksualiausių spalvų. Tačiau šito plano įgyvendinti nepavyko“, – apie prostitučių dienotvarkę pasakojo gidė.
Merginos privalėdavo daryti viską, ką liepdavo šeimininkė. Vienintelė taisyklė – jas buvo draudžiama žaloti, o sužalojus privaloma išgydyti.
„Būdavo visokių specifinių viešnamių. Pavyzdžiui, žmonės susirinkdavo į viešnamį, kuriame kviesdavo dvasias. Dideliame kambaryje išklotas kilimas, jo viduryje žemas staliukas, o aplink jį – ratu susėdę klientai. Aplink degdavo žvakės ir smilkalai. Tokioje atmosferoje būdavo kviečiamos dvasios. Pajutus, kad dvasia ateina, mergina nusimeta rūbus, pajutus, kad atėjo antra, dar viena nusimeta drabužius. Kai dvasių būdavo prikviesta pakankamai, visi griūdavo aplink tą staliuką“, – apie to meto viešnamių ypatumus pasakojo gidė.
Viešnamiai
Viešnamiai dažniausiai būdavo trijų aukštų pastatai. Jų viduje privalėdavo būti didžiulis valgomasis. Kiekvienuose pakantumo namuose būdavo įrengtas paskirstymo kambarys.
„Prostitutės būdavo gan geros vadybininkės. Jos turėdavo darbą suorganizuoti taip, kad vienu metu neateitų du klientai. Nebuvo draudžiama dviems klientams ateiti tuo pačiu metu, tačiau kolegos karininkai tikrai nenorėtų susitikti tokioje vietoje“, – apie madam sugebėjimus pasakojo Aušra.
Iš paskirstymo kambario marmuriniai laiptai vedė į trečią ir ketvirtą aukštą. Juose būdavo įrengti kambariai. Pasak Aušros, taisyklėse būdavo nurodyta, kad lovos turi būti atskirtos pertvaromis ar bent jau širmomis.
„Kambaryje turėdavo būti kėdė, lova ir vinis. Kam vinis? Ogi rūbams pasikabinti“, – šyptelėjo ekskursijos vadovė.
XIX amžiuje dabartinio Vilniaus teritorijoje dirbusios prostitutės gaudavo nemenkus atlyginimus. Prastos klasės prostitutė uždirbdavo apie 5 kapeikas, už naktį gaudavo rublį. Pigiausioms prostitutėms per naktį buvo leidžiama aptarnauti ne daugiau 30 klientų. Viduriniosios klasės prostitutės iš kliento gaudavo nuo 1 iki 3 rublių, už naktį – apie 7 rublius. Aukščiausios klasės prostitutės iš kliento gaudavo apie 12 rublių, o už naktį apie 25 rublius. Tokio lygio prostitutėms buvo draudžiama per naktį aptarnauti daugiau nei 7 klientus.
„Jei intensyviai dirbdavo, tai per mėnesį aukščiausios klasės prostitutės uždirbdavo apie 1000 rublių. Tris ketvirčius šios sumos atiduodavo madam. Joms likdavo 250 rublių. Guvernantė, kuri prižiūrėdavo vaikus, per mėnesį uždirbdavo apie 12 rublių, pavieniai darbininkai apie 60 rublių, o valstybės tarnautojai apie 120 rublių. Tad prostitučių atlygis tikrai buvo nemenkas“, – sako Aušra.
