Vos mėnesiui atvykęs į Lietuvą vyras atsikvėpė nuo įtemptų studijų ir jau spėjo papasakoti plačiajai visuomenei apie tai, ką reiškia mokytis geriausioje kino mokykloje ir kuo išskirtinė buvo jo patirtis, filmuojant kultiniu tapusį serialą „Černobylis“, kuriame kartu su HBO režisiere filmavo ir kalbino dirbančius aktorius bei kitus filmo kūrėjus.
Saulius iš arti matė filmavimo aikštelę ir dabar su susižavėjimu naujienų portalo tv3.lt skaitytojams papasakojo apie savo darbo patirtį.
Sauliau, 2017 metais buvote pripažintas geriausiu kino operatoriumi kino apdovanojimuose „Ąžuolas“, jūsų sąskaitoje – 5 pilnametražiai, 2 trumpametražiai dokumentiniai filmai, 8 trumpametražiai vaidybiniai ir 1 ilgametražis vaidybinis filmas. Neeilinė patirtis filmuojant kultinį serialą „Černobylis“. Kaip kinas atsidūrė jūsų gyvenime?
Gimiau ir augau Vilkaviškyje. Kino industrija pradėjau domėtis labai anksti. Mano tėtis yra fotografas. Vaikystėje pradėjau lankyti foto/video būrelį. Pradėjau montuoti, filmuoti. Man pasidarė įdomu kurti skirtingas istorijas.
Tėčiui padėdavau kurti, fotografuoti. Nuo ankstyvos vaikystės važiuodavau kartu su juo į foto medžiokles. Mano tėtis – gamtos fotografas, jis mane pasiimdavo pavaikštinėti po snieguotus miškus. Nuo tada „apsikrėčiau“ gerų kadrų ir vaizdų paieškomis.
Antrus metus mokslus krimsite Los Andžele – ar Amerika iš tikrųjų yra svajonių šalis?
Los Andželas moko aprėpti kiek įmanoma daugiau, o štai Lietuvoje viskas vyksta lėtesniu tempu. Šis miestas pripratina prie greitesnio tempo.
Daugeliui tai atrodo svajonių miestas, tačiau tai yra dalis tiesos tik kalbant apie kino industriją. Ten gyvena beprotiškai daug žmonių, kasdien milžiniškas šurmulys, begalė turistų.
Kalbant apie studijas Amerikos kino institute, jos palieka neišdildomą žymę. Ten ateina dėstyti aukščiausio kalibro specialistai. Taip pat ir pažinčių prasme – galima susitikti tokius žmones, kurie keičia gyvenimus.
Pavyzdžiui, jeigu Lietuvoje dirbame su apšvietimais, lempomis, tai ten, į mokyklą, ateina dėstyti to apšvietimo kūrėjas. Taip pat ir su aplikacijomis, kurias naudojame kine. Lietuvoje jomis naudojamės, o Los Andžele susitinkame su tų aplikacijų kūrėjais. Mes turime galimybę kalbėtis su jais, bendrauti. Vėliau tokia patirtimi norisi dalintis, apie tai kalbėti.
Kokiu būdu patekote į garsiąją mokyklą? Žinia, jums padėjo net visiškai nepažįstami žmonės, prisidėję prie jūsų viešos lėšų rinkimo akcijos praėjusiais metais.
Studijos kainuoja didelius pinigus, siekia 100 tūkst. eurų. Kartu su įstojimu atsirado nemažai problemų. Reikėjo finansų, kurių aš tiek neturėjau. Ryžausi lėšas rinktis viešai.
Raginau žmones prisijungti, kreipiausi į turtingiausius šalies verslininkus, vyriausybę. Didžiąją studijų dalį apmokėjo vyriausybė, kuri padengė penkių studentų, tarp jų ir mano, studijų mokesčius.
Gausybė apdovanojimų, dešimtys kino festivalių, kuriuose dalyvavote, pažintys su garsiausiais kino kūrėjais bei galimybė pabūti ten, apie ką kiti tik svajoja. Kokių savybių reikia turėti savyje?
Niekada nesiliauti tikėti ir nenuvertinti savęs. Mes, lietuviai, mėgstame pasikuklinti. Dažnai sakome, kad mums nepavyks pasiekti vieno ar kito dalyko, tačiau kartais tokiu būdu save apribojame.
Lygiai taip pat kukliai kalbate ir apie darbo patirtį seriale „Černobylis“. Koks buvo jūsų indėlis ir ką pamatėte filmavimo aikštelėje?
Iš pradžių su HBO režisiere turėjau filmuoti šio serialo filmavimo aikštelę trumpiems filmukams. Tai turėjo būti filmavimas apie serialo filmavimą.
Su režisiere kalbinome dirbančius žmones. Turėjau laisvę stebėti, kaip vyksta filmavimai ir laisvę kurti, kas man atrodė įdomiausia. Serialo filmavimai truko iki 5 mėnesių, aš aikštelėje buvau keliolika dienų. Jos buvo labai įdomios.
Netrukus vienas pagrindinių švedų operatorių mane pakvietė filmuoti patį serialą. Ten turėjau garbės dirbti su dar keliais pakaitiniais lietuvių operatoriais. Pakeisdavome pagrindinius, kurie išvykdavo.
Tai projektas, prie kurio dirbau prieš išvykdamas į Los Andželą. Šią patirtį laikau itin svarbia.
Džiugu, kad galėjau prisidėti prie tokio serialo kūrimo, apie kurį žino visi, su kuo bekalbėtumei. Visi klausinėja, kaip vyko darbai, ką mačiau. Tikiu, kad ateityje mano patirtis, ieškant kitų darbų, bus itin vertinga.
Negaliu pamiršti, kaip šio serialo filmavimo aikštelėje iškildavo dekoracijos. Tai stulbinantis dailininko darbas. Ateini ir matai, kad tu staiga atsidūrei Černobilyje. Visos vietos tiesiog identiškos.
Daugeliui sutiktų žmonių, kurie klausia apie šį serialą, pasakoju ir apie Fabijoniškes. Tikiu, kad po to, kai būtent Vilniuje buvo nufilmuota tokio serialo dalis, kūrėjai apsvarstys ir tolimesnes galimybes dirbti Lietuvoje. Tikiu, kad atsiras matančių Lietuvą savo projektuose.
Kieno palaikymas siekiant užsibrėžtų tikslų jums pats svarbiausias?
Žinoma, kad artimiausių žmonių buvimas šalia yra pats svarbiausias. Draugai ir šeima seniai žinojo, kad savo ateitį žadu sieti su užsieniu, gal net Amerika. Tėvai bandė sakyti, kad Amerikos gal nereikia, kad per toli, tačiau aš žinojau, kad turiu pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Aš visada siekiau savo tikslo, sąmoningai ėjau link to.
Ar siesite savo ateitį su Lietuva? Kokie tolimesni jūsų planai ir užmojai?
Šiuo metu dirbame ties nauju filmu apie pasaulio pabaigą. Rugsėjo mėnesį planuoju vykti į Indoneziją. Ten su komanda filmuosime žmones, kurie gyvena prie aktyvių ugnikalnių. Tai patirtis, kuri bus taip pat labai svarbi.
Norėdami prisidėti prie šio kūrėjo studijų Holivude, tai padaryti galima čia.
Visas pokalbis su S.Lukoševičiumi – jūsų dėmesiui:
