Penkiametis Tomas iki lemtingos gaisro dienos buvo visiškai sveikas ir guvus berniukas. Tačiau nelaimingo atsitikimo metu berniukas buvo arčiausiai gaisro židinio ir nudegė net 52 proc. savo kūno.
Tomas net dešimt dienų buvo paniręs į komą, o vėliau jam teko iškęsti gausybę procedūrų, perrišimų ir narkozių. Dabar berniuko veidą ir kūną yra pažymėję randai, kurie, pasak berniuko mamos, yra pergalės ženklas prieš mirtį.
Gaisras kilo žaibiškai
Sausio 20-ąją priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gavo iškvietimą, Šiaulių rajone, Šapnagių kaime atvira liepsna degė rąstinis namas. Atvykus ugniagesiams, paaiškėjo, kad žmonės iš namo spėjo išeiti patys.
Name, kuris sudegė su viduje buvusiais daiktais iki tol gyveno Edita Atkucevičiūtė-Ilina su savo vyru ir trimis vaikais: penkiamečiu Tomu, trimete Rūta ir vos septynių mėnesių Indre.
„Gaisras buvo staigus, aš spėjau išnešti miegamajame miegojusias mergaites, o vyras gelbėjo sūnų, kuris taip pat miegojo kitoje vietoje, arčiausiai gaisro židinio, ir spėjo smarkiai nukentėti“, – lemtingas akimirkas prisimena trijų vaikų mama.
Vyriausiojo sūnaus Tomo nudegimai sudarė net 52 proc. kūno. Berniukas iš pradžių buvo gydomas Šiaulių ligoninėje, vėliau gulėjo Kauno klinikų reanimacijoje, dešimčiai dienų paniro į komą.
Tomo paprastą ir idilišką vaikystę tuomet pakeitė nesuskaičiuojama galybė operacijų, narkozių ir perrišimų.
Skausmingi ir tempiantys randai
Vietoj linksmų žaidimų su bendraamžiais, Tomas praleido tris mėnesius ligoninėje ir mėnesį laiko atliko reabilitaciją sanatorijoje. Grįžus namo, berniuko laukė tolimesnė reabilitacija Šiaulių moters ir vaiko klinikoje, kasdieninės odos tepimo ir priežiūros procedūros.
„Randai dengia ne tik veidą, o visą kūną. Nedidelė dalis nudegimų sugijo patys, apie 35 proc. odos buvo persodinta. Iš nenukentėjusių vietų buvo imami, kai kur net po du kartus, donoriniai odos lopai, taigi – tose vietose taip pat yra randai.
Nudegimų randai formuojasi labai ilgai ir niekas negali pasakyti, kaip bus galutiniame variante“, – apie savo sūnų pasakoja E. Atkucevičiūtė-Ilina.
Kadangi Tomo nudegimai buvo gilūs, jam formuojasi hipertrofiniai randai – iškilūs, niežtintys, raudoni ir tempiantys. Specialios procedūros Tomui atliekamos ne dėl to, jog nesimatytų randų – tai yra neįmanoma, o tam, kad tokie randai nekaustytų berniuko judesių.
„Persodinta oda nėra panaši į normalią, joje nėra prakaito liaukų, plaukelių. Tokia oda pati nepasitempia, yra plonesnė, jautresnė ir ne tokia elastinga. Augant vaikui, randai nebūtinai išsitemps tiek, kiek reikės, gali tekti daryti korekcijas tam, kad jis galėtų normaliai judėti“, – paaiškina Tomo mama.
Penkiamečio randai nėra tik kosmetinė problema, tačiau Lietuvoje tokios operacijos nėra kompensuojamos.
Įsivaizduoja piratus
Dabar visa šeima vis dar stengiasi pradėti kurti naują gyvenimą po nelaimingo atsitikimo, kurio metu neteko viso savo turto. Tačiau penkiamečiui Tomui tenka susitaikyti ne tik su nauju gyvenimo etapu, bet ir visam gyvenimui liksinčiais randais.
Pati Tomo mama pasakoja, kad berniuko randai yra skausmingi, juos nuolat niežti, o ir jų priežiūra, procedūros yra nemalonios. Berniukas negali pasidžiaugti net ir šiltomis vasaros dienomis, nes jis negali būti saulėje, o nors šiek tiek užsigavus, jo jautri oda tiesiog plyšta.
Tačiau penkiametis net ir kęsdamas stiprius randų skausmus, kartais užsimerkia ir panaudoja vaikišką savo fantaziją. Tam, kad būtų bent kiek lengviau.
„Kai kuriuose randuose jis randa panašumų į piratus ar žemėlapius. Žinoma, jis tikrai mielai sutiktų, kad jų nebūtų, kaip ir viso to įvykio, dėl kurio tikrai pasikeitė ne tik mūsų, bet ir jo gyvenimas.
Visiems mums tai sukelia neigiamų emocijų, kitaip negali būti. Manau, mes visi išgyvename taip vadinamą potrauminio streso sindromą ir su tuo susidoroti reikia daugybės jėgų, laiko ir darbo“, – atvirai kalba E. Atkucevičiūtė-Ilina.
Randus slepia po gobtuvu
Visai neseniai Tomo mama viešoje erdvėje pasidalino įrašu, kuriame moteris atvirai papasakojo, su kuo tenka susidurti jos penkiamečiui sūnui. Nuolatiniai spoksojimai, badymai pirštu ir kreivi žvilgsniai – tai tapo kasdienine berniuko rutina.
„Iš pradžių jis tikrai nekompleksavo dėl savo išvaizdos. Dabar jau pastebėjau, kad kartais jis viešoje vietoje, net nešviečiant saulei, užsideda kapišoną, panarina galvą. Manau, taip gali būti dėl nuolatinių klausimų apie tai, kodėl jis taip atrodo, o ne kitaip.
Galbūt jis yra pastebėjęs ir nuolatinį spoksojimą, nors kol kas aštrių tiesioginių susidūrimų lyg pavykdavo išvengti. Viskas dar labai šviežia, mums visiems“, – sako pašnekovė.
Sulaukia gerumo ir pagalbos
Nelaimingo atsitikimo metu šeimos namai sudegė, tačiau vis dar stovi namo sienos, kurių išmontuoti šeima kol kas neturi laiko, nes stengiasi kuo daugiau darbų pasiruošti, kol gaus leidimą kito namo statyboms, jie planuoja rekonstruoti ūkinį pastatą.
Trijų vaikų mama pripažįsta, kad gerų žmonių pagalbą, palaikymą šeima juto nuo pat pirmųjų minučių po nelaimės.
„Kaimynai, artimieji, draugai ir visai nepažįstami žmonės žaibiškai aprūpino būtiniausiais daiktais, pirmosiomis dienomis nuolat kas nors budėdavo dieną – naktį, net nešiodavo vos mėnesio laiko kūdikį, rūpinosi maistu, vaistais, bet kokiomis smulkmenomis.
Kaune draugai rūpinosi vyru, kuris iš karto po gaisro su sūnumi išvažiavo ir prabuvo ten tris mėnesius ligoninėje. Aš tuo metu žindžiau kūdikį ir rūpinausi mūsų dukra, todėl buvau Šiauliuose“, – sako ji.
Šeimos draugai organizavo ir finansinės paramos rinkimą, surado fondą ir platino informaciją. Daugybė žmonių meldėsi, siuntė linkėjimus, palaikymo žinutes. E. Atkucevičiūtė-Ilina patikina, kad masinė gerumo ir vilties banga nesibaigia iki šiol.
Randai – pergalė prieš mirtį
Nors šeima sulaukia tikrai didelės pagalbos iš aplinkinių žmonių, viešoje erdvėje pasirodžiusiame įraše moteris pasakoja, kad jos penkiametis sūnus susiduria su patyčiomis.
„Aš tikrai manau, kad dauguma žmonių linki kitiems gero, tiesiog, galbūt, nemoka tinkamai reaguoti, sutikę kažkuo išsiskiriantį žmogų. Piktybinių greičiausiai yra vienetai, tačiau labai daug situacijų sukelia kažkoks abejingumas, manymas, kad tai yra nieko baisaus.
Mano įrašas sulaukė gausybės skaudžių komentarų, kurie tik parodo, kad ši problema yra opi“, – atvirauja Tomo mama.
Tačiau moteris sako, kad tokie Tomo randai yra pergalės prieš mirtį ženklas. Randas susidaro gyjant žaizdai, todėl tai tarsi yra organizmo apsauginė reakcija.
Jeigu nebūtų rando, toje vietoje būtų atvira žaizda, kiltų infekcija ir žmogus galbūt net numirtų. Taigi, tai yra žymė, reiškianti organizmo gijimą – pergalę.
„Apie tokios žymės grožį ar negražumą aš nesu kompetentinga kalbėti, man mano sūnus gražus visoks ir visada. Manau, kiekvienai mamai jos vaikas toks yra“, – priduria pašnekovė.