Šiame straipsnyje papasakosiu, kaip surankioti įdomius senienų rinkinius sendaikčių turguose, nes rengti ekspedicijas į Egiptą ar įsigyti jau gatavus rinkinius gali tik muziejai ir mokslo įstaigos. Tegul tuo užsiima Lietuvos mokslų akademija ir Britų muziejus.
O mes lengvų kelių neieškosime ir apžvelgsime, kur ir kokių sendaikčių galima įsigyti Vilniuje. Kodėl Vilniuje? Kiek žinau, kituose Lietuvos miestuose padėtis panaši, tačiau sostinėje daugiau įvairovės, daugiau keistenybių, kolorito ir aistrų.
Šį straipsnį esu pažadėjęs seniai, tačiau dangstydamasis įvairiomis priežastimis ilgai vilkinau ir atidėliojau. Mane suprasti nesunku: niekas nenori dalytis savo paslaptimis, net ir tie, kurie iš svetimų paslapčių viešinimo valgo duoną. Prisipažinsiu, kad ir dabar rašydamas šį tekstą jaučiuosi, lyg išduočiau slaptos draugijos slaptavietes ar savanoriškai pranešinėčiau KGB apie paties įkurtą pogrindinę organizaciją. Žinoma, padėtis nėra tokia pavojinga, apie šią išdavystę niekas nesužinos ir aš išvengsiu bendraminčių pasmerkimo ar keršto. O pačių bendraminčių net kankinamas negalėčiau išduoti. Aš jų nepažįstu, nežinau vardų, amžiaus, profesijos, susitikę mes dažniausiai nesisveikiname, tik įdėmiai vienas kitą nužvelgiame, bandydami spręsti apie sėkmę ar nesėkmę.
Tačiau nesitikėkite sužinoti apie senienų rinkimą viską išsyk, visų niuansų ir visų kortų neketinu atskleisti ir apie kai kuriuos dalykus tik užsiminsiu.
Kur ieškoti
Kadangi kalbama ne apie tikras antikvarines vertybes, o tik apie įvairius sendaikčius, kurie vertę įgis (arba ne) tik po kelių dešimtmečių ar šimtmečių, tad pirmiausia vertėtų apsidairyti Kalvarijų turgavietės pakraštyje įsikūrusiame sendaikčių turguje. Šis šalia pagrindinės turgavietės įsikūręs turgus veikia kasdien (išskyrus tradiciškai neturginį pirmadienį) nuo ankstyvo ryto iki maždaug pirmos valandos. Žinoma, jūs rasite vieną kitą prekiautoją ir antrą valandą, tačiau jo prekės bus labai jau menkos: sauja tarybinių kapeikų, pora rublių su Leninu, neveikiantis tranzistorius VEF ir keli tušti švediškos degtinės buteliai. Dažnai toks prekeivis bandys dar įsiūlyti Siamo katiną ar eksterjerų veislės šuniuką, kurio tėvai, be abejo, Europos čempionai. Keistas sutapimas, tačiau paprastai už šiuos grynakraujus aristokratus parašoma tiek pat, kiek už skiesto spirito butelį nori gauti kitoje Kalvarijų gatvės pusėje įsikūrę čigonai.
Norint apsipirkti „iš esmės“ ar turiningai paekskursuoti ir susipažinti su vietos papročiais, vertėtų ateiti į šią buvusią kolūkinę turgavietę bent apie aštuonias, kai pagrindiniai prekeiviai jau susirinkę, bet dar nespėjo iškeisti savo neįkainojamų turtų į vienodus ir neišraiškingus kaip tinginio dienos litus ir centus.
Vaikštant po šį turgelį reikia turėti omenyje, kad žmonės čia ateina ne tik apsipirkti, bet ir parduoti vieno kito jiems nereikalingo daikto. Tad jei pasiseks, iš kokio nors sveikatą sumaniusio pataisyti „lordo lobių saugotojo“ galite nebrangiai įsigyti įdomių eksponatų savo rinkiniui. Pats savo akimis mačiau, kaip prieš Kalėdas vienas prekiautojas iš tokio tipo už 80 litų nupirko puikiai išlaikytą 1942 metų vokišką karinį Vilniaus apskrities žemėlapį. Prisipažinsiu, net šiluma per kūną perėjo.
Atvirai kalbant, šiame turgelyje tikrai vertingų daiktų pasitaiko retai. Bet netikėtumų pakanka: tai penkto dešimtmečio gobelenas su rubininėmis Maskvos kremliaus žvaigždėmis už 10 litų, tai puikiai išlaikytas sidabrinis J. Fraget peilis už 15 litų. Peilis vienas, net be šaukšto, tačiau būklė puiki, o ir kaina specifinė, už šią sumą išeina butelis degtinės, du alaus ir dar lieka šiokiai tokiai užkandai.
O jei kalbėtume rimtai, tai šiame turgelyje dėmesį patarčiau atkreipti į sovietinių laikų fajansines skulptūrėles. Kol kas jų niekas nevertina, jų daug ir jos pigios, tačiau ateityje jos neabejotinai brangs. Žodžiu, idealios aplinkybės pradėti kaupti rinkinį. Dar vienas dėmesio vertas dalykas – šeštojo ir septintojo dešimtmečio buitinė technika, ji taip pat kol kas rimtų kolekcininkų nedomina.
Panaši prekyba sendaikčiais vyksta visuose didesniuose Vilniaus turguose, tad jų visų neaprašinėsiu. Na, ir universalių patarimų daugiau duoti sunku, tad traukiam toliau.
Elitinis blusų turgus
Kita daug kuo panaši vieta yra kas šeštadienį ant Tauro kalno vykstantys kolekcininkų susirinkimai. Tvarka čia aiški: jei nesate kolekcininkų klubo narys, įėjimas į prekybos salę kainuoja 4 litus, lauke išdėstytas prekes galite apžiūrėti nemokamai. Nesunku susivokti, kad visi vertingesni ir trapesni daiktai pardavinėjami viduje. Prekyba šiame jau daug metų veikiančiame turguje prasideda gerokai prieš aštuonias, kai pirmieji prekeiviai pradeda dėlioti savo prekes, o didieji šio žaidimo dalyviai uoliai ieško naujienų. Vėliau pradeda rinktis paprastesnė publika ir prasideda prekyba. Tai visiems matoma reikalo pusė. Tačiau tikrieji kolekcininkų sandoriai vyksta kur kas ramesnėje aplinkoje. Vertingi daiktai perkami tik gerai juos ištyrus ir išstudijavus, neretai užsakomos ir ekspertizės. Gali kilti klausimas, ką gi čia veikia rimti žaidėjai, neretai šį susibūrimą vadinantys šiukšlynėliu. Atsakymas paprastas – čia pagrindinė susitikimo vieta, čia sužinomos naujienos, čia galima pradėti ieškoti reikiamo daikto, čia kolegos perspėja apie falsifikatus ir t.t.
Tačiau čia yra vietos ir pradedančiam senienų rinkėjui, – ne veltui šiukšlynėlis. Čia galima išleidus porą šimtų litų padaryti neblogą pradžią būsimajam „samovarų“ rinkiniui, kuris vėliau užims pusę buto ir kurį po jūsų mirties anūkai atiduos pirmam sutikusiam „išsivežti viską iš karto“. Bet „samovarų“ pirkti, jei nesate arbatinės savininkas, nepatarčiau, verčiau pasidairykite retesnių pokarinių leidinių ar pašto ženklų, šie daiktai dabar nepaklausūs ir atiduodami pusvelčiui. Dar siūlyčiau paieškoti pagyvenusio šiauliečio, kuris kartą per mėnesį iš Rygos atveža neblogo ir nelabai brangaus porceliano. Aišku, tai daugiausia didelių servizų likučiai, bet tikrai verti pradedančio senienų rinkėjo dėmesio.
Kaip rengtis ir kaip elgtis
Baigdamas apie šias sendaikčių mėgėjų pamėgtas vietas, duosiu keletą patarimų naujokams, kaip rengtis ir kaip elgtis. Jeigu jūs esate Nijolė Oželytė, Stasys Povilaitis, Juozas Petraitis (beje, apie šį poną dar bus kalbama) ar Bronislovas Lubys, renkitės kaip jums tinka, turguje jus vis vien pažins. Kitiems naujokams pravartu žinoti, kad čia ne vieta demonstruoti madas ar penkiašimtinių kupiūrų prikimštas pinigines. Prieš eidami apsipirkti pasiieškokite paprastesnio kirpimo kailinių, ne tokio madingo stiliaus batų, na, o kišenėse turėkite įvairios vertės pinigėlių. Piniginės turguje (ypač Kalvarijų) demonstruoti nepatarčiau, nebent norėtumėt ją galutinai ištuštinti pirkdamas vertingesnį daiktą.
Tačiau lazdos perlenkti nevertėtų. Skurdžiai apsirengę, apiplyšę pirkėjai išpuoselėtomis rankomis ir poniškomis manieromis netikrų pinigų ir padirbtų ikonų žinovams kelia veikiau juoką nei pagarbą. Jūsų tikrąjį socialinį statusą turėtų išduoti kokia nors nežymi, tačiau reikšminga detalė. Prieš kokį dvidešimt metų tai galėjo būti auksinis dantis ar jugoslaviški batai, šiais laikais – vertingas (retas ir brangus, nebūtinai auksinis) laikrodis, geri akinių rėmeliai ar žiedas, kuriuos taip mėgsta besilankantys ant Tauro kalno.
Tačiau tinkama apranga dar tik pusė reikalo ir toli gražu ne svarbiausioji pusė. Ne veltui sakoma, kad sutinka pagal drabužį, o išlydi pagal protą. Atleiskit už banalybę, bet šiuo atveju labai tinka. Seni prekeiviai atidžiai stebi ir vertina naujokus. Čia ne ta vieta, kur pagarbą ir autoritetą galite užsitarnauti papasakoję, kad pas jūsų močiutę skrynioje guli tikras Faberge kiaušinis, o pernai ant aukšto radote paties Antonio Stradivario darbo smuiką. Į tokias „oro pardavėjų“ kalbas žiūrima jei ne su pašaipa, tai bent jau labai rezervuotai.
Atminkite, rimtas pirkėjas visada orus ir santūrus, gerai išmano apie kainas ir kerpa tik septynis kartus atmatavęs. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie pardavėjus.
Savi papročiai ir folkloras
Geriausia pirmą sykį atėjus į sendaikčių turgų įdėmiai apsidairyti, pažiūrėti, kas ką parduoda, kas kur kiek kainuoja, kaip žmonės bendrauja. Patikėkit, tikrai malonu stebėti, kaip veikėjas, savo laiku išparceliavęs vieną didžiausių Lietuvos bankų (ir, žinoma, išlipęs sausas iš vandens) rimtai diskutuoja su apšepusiu, nelygintomis kelnėmis knygų pardavėju, o po valandėlės jie išsiskiria labai vienas kitu patenkinti. Galima tik spėlioti: įvyko sandoris, rinkoje pasirodė reta knyga ar neseniai mirusio kolekcininko A. B. giminės nusprendė vienu moju parduoti visas knygas.
Lankantis turguje reguliariai kokį pusmetį ir tinkamai užsirekomendavus, galima išgirsti vietos folkloro ir šiaip įdomių „gyvenimiškų“ istorijų. Jums su malonumu papasakos, kaip visiems gerai žinomas (kaip tik dėl šios priežasties su juo niekas nenori turėti reikalų) ponas L. Kiauleikis pardavė vienam nemažiau žinomam liberaliai nusiteikusiam verslininkui vertingą XVIII a. bronzinę moters statulėlę, kuri vėliau pasirodė besanti indiška ir pirkta jei ne gretimoje gatvėje esančioje parduotuvėje „Indija“, tai geriausiu atveju kažkur Pilies ir Didžiosios gatvės rajone. Žinoma, šią istoriją jūs galėjote perskaityti laikraščiuose, bet ir pasakotojas ne iš kelmo spirtas ir senų gandų nenešioja. Apsidairęs aplinkui jis papasakos jums šios istorijos pabaigą, o pagalvojus, tai net dvi istorijas. Pasirodo, supratęs, kad yra apgautas, tas liberaliai nusiteikęs verslininkas ne juokais supyko, su savo parankiniais jėga įsiveržė į Kiauleikio butą ir pareikalavo grąžinti pinigus. Tam atsakius, kad pinigų nėra, atėmė iš jo kelis sieninius laikrodžius. „Bėda tik ta, kad tų laikrodžių vertė maždaug kaip tos bronzinės skulptūrėlės – keli šimtai litų“, – žiūrėdamas kažkur į šalį pabaigia jūsų pašnekovas.
Vėliau, po kokių metų, kai būsite žinomas kaip patikimas bendrijos narys, jums galbūt papasakos apie „vieną žmogų“, kuris tvarkydamas apleistą sodybą rado Barboros Radvilaitės laikų rūsį. Galbūt pasiūlys įsigyti akmens amžiaus kirvukų ar kitų viešai nerodomų dalykų.
Šie pasikeitimai reikš, kad iš pradedančio sendaikčių rinkėjo jūs tampate tikru kolekcininku, kitaip tariant, šis tekstas ne apie jus ir ne jums.
Kitos vertos dėmesio vietos
Pakalbėkime apie kitas pradedančiam sendaikčių rinkėjui prieinamas vietas. Visų pirma siūlyčiau pasidomėti kolekcininkų interneto puslapiais. Jei netenkins lietuviški, keliaukite į rusiškus, latviškus, lenkiškus, angliškus ir prancūziškus. Neabejoju, rasite ko tik širdis geidžia, tik štai pačiupinėti prieš pirkdamas negalėsite. Teks pasikliauti nuotraukomis ir aprašymais.
Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į įvairius skelbimus laikraščiuose. Pranešimas „parduodu senovinį paveikslą su rėmais“ tik iš pirmo žvilgsnio yra juokingas ir neinformatyvus. Ką šis kodas reiškia, iš tiesų sužinosite tik pagal tokius skelbimus apžiūrėję begales aliejumi ant kartono tapytų tvenkinių su gulbėmis, užutekių su undinėmis ir miško pievelių su meškiukais ir galų gale įsigiję kokį nors nuo parapijos bažnyčios palėpės nukrapštytą XVIII a. šventojo paveikslą. Čia ir prasidės tikrasis galvos skausmas: ar ne per brangiai prašo, ar paveikslas išties senas, ar jis vertingas, kas jį tapė, ar tai meistro braižas, ar pameistrio ranka, ar atsiras geras restauruotojas, ar jam pavyks tinkamai jį sutvarkyti, kiek tai kainuos ir t.t.
Dar viena vieta, kur galima pasidairyti, – antikvariatai. Ten kartais nelabai brangiai galima įsigyti kokį nors širdžiai mielą niekniekį. Tačiau prieš žengiant pro antikvariato duris visad verta prisiminti, kad jų savininkai moka mokesčius valstybei ir „Sodrai“, kas mėnesį atsiskaito už komunalines paslaugas ir dažniausiai dar moka nemenką nuomą patalpų savininkui. Be to, antikvariato savininkas investuoja į apsaugos sistemas, išlaiko bent vieną darbuotoją, save patį ir dar gauna pelno. Tad labdaros tikėtis neverta. Na, nebent rasite daiktą, kuris savo tikrąją vertę įgis kiek vėliau. Čia visad verta prisiminti, kad pirmieji Picaso ir Modigliani darbai iš pradžių irgi kainavo vos vieną kitą šimtą frankų.
Labai siūlyčiau išbandyti dar vieną seniai patikrintą būdą surinkti kolekciją. Visiems giminaičiams apskelbkite, kad pradėjote rinkti senienas. Vėliau, pasitaikius progai, paprašykite leidimo pasidairyti jų palėpėje ar rūsyje. Po artimiausių giminaičių eilė ateis tolimesniems, paskui jų kaimynams, draugams ir t.t. Žiūrėk, po kokių penkerių metų savaitgaliais važinėsite senu mikroautobusu po atokiausius kaimus ir supirkinėsite spragilus ir ližes.
Po savaitės, antroje teksto dalyje – apie kolekcijas iš „antrų rankų“ parduotuvių.
