Ideologija, pagal klasikinį apibrėžimą, yra pamatinis akmuo, aplink kurį yra formuojama visa politinės partijos praktinė politika. Partijos neretai užmiršta ideologijas ir moralines vertybes, mat naudoja jas tik kaip tam tikrą įmantrų partijos įvaizdžio „patobulinimą“, „pagražinimą“.
Kaip bebūtų, kai kurių pilietinės visuomenės narių nuomonė šiuo klausimu yra visiškai priešinga: Visuomeninio jaunimo klubo (toliau - VJK) atstovai mano, jog ideologijos anaiptol neturėtų atlikti vien estetinę funkciją, bet atspindėti kasdienių politinių sprendimų vertybinę argumentaciją bei pagrįstumą, be kurio jokia politinė jėga negali egzistuoti par excellence. Rugsėjo 26d. VJK surengė politinių debatų konferenciją „Ideologijos ir vertybės“, į kurią sutiko atvykti: socialdemokratas Juozas Olekas, Liberalų Sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius, socialliberalas Algirdas Monkevičius, liberalcentristas Jonas Čekuolis, Darbo partijos narys Vytautą Gapšys bei Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius. Konferencijos moderatoriai – alfa.lt vyriausiasis redaktorius Virgis Valentinavičius ir VJK pirmininkas Simas Čelutka - iškėlė keletą konkrečių reikalavimų diskusijos dalyviams: atsiriboti nuo sąmokslo teorijų bei kasdienio politinio „purvo“ (pvz., konservatoriai – „teroristai", socialdemokratai – „valstybininkai" ir pan.), šnekėti TIK apie savo partijų vertybes bei ideologijas. Šiame partijų „egzamine“ būta įdomių nuomonių sankirtos taškų, ginčų ir net atvirų prisipažinimų, kuriuos čia ir sieksime išryškinti.
Labiausiai auditoriją ir Virgį Valentinavičių nustebino Darbo partijos atvirumas. Dar prieš diskusiją spėliojome, kurią - kairės ar dešinės - pusę ji pasirinksianti. Vis dėlto „darbietis" Vytautas Gapšys sąžiningai konstatavo: „Mus vienai ar kitai pusei priskirti būtų sudėtinga ir mes su tuo sutinkame, mes save priskiriame prie pragmatinio požiūrio atstovų". Kaip tai reikėtų suprasti? Ar Darbo partija neturi ideologijos? Visos Vakarų Europos pagrindinės partijos turi savo ideologijas, o štai mes turime tokią unikalią partiją. Norėtųsi džiaugtis lietuviškuoju išskirtinumu, jei ne viena abejonė: kuris sektorius neturi jokių sektorių su ideologija (pagal klasikinį apibrėžimą)? Verslas. Visai nenuostabu, kad „darbiečių" elitą sudaro verslininkai. Šie žmonės, pasitelkę šaltus, chirurginius verslo veikimo būdus bandys pritaikyti juos gyvam ir pulsuojančiam mūsų valstybės organizmui.
Gyva ir moraline etika grįsta valstybė yra prilyginama bejausmiam verslo objektui. Darbiečių siekiamos pragmatiškos politikos atitikmuo Europoje – Gerhard'as Schröder'is ir jo Trečiojo Kelio politika. Mes jau dabar matome tokios politikos rezultatus: atsisakęs visų moralinių vertybių už šiltą Gazprom'o Stebėtojų tarybos pirmininko kėdę buvęs Vokietijos kancleris pardavė savo sielą Rusijai. Ko tikėtis Lietuvai, jei čia taip pat bus vykdoma tokio pobūdžio „pragmatiška“ politika? Užmiršti bet kokias pretenzijas į sovietinės okupacijos žalos atlyginimą? O gal tikėtis, kad valstybei nuvarvės pora lašų naftos, jeigu mūsų valstybės vadovai užmirš savo ego ir „garbingai" įsitaisys šalia Rusijos caro per Pergalės dienos paradus? Vienas retorinis ekskursas: kokia šiandien būtų Suomija, jei ji būtų pragmatiškai pažvelgusi į SSRS ultimatumą, karinę grėsmę ir nekovojusi Žiemos kare? Tikriausiai, kaip ir Baltijos seseris, Suomiją, kamuotų tokios pat prabos politikai, kokie jau baigia įgristi nūdienos Lietuvos rinkėjams. Taikliai Darbo partiją sukritikavo A. Kubilius: „Man atrodo, kad tik Lietuvoje jūs pragmatikai, Europoje iš tiesų jūs juk priklausote Europos parlamento Liberalų frakcijai".
Gana intriguojantis buvo trijų liberalų ginčas. Įžanginiame žodyje išsakę, kokie jie tikri liberalai, netrukus jie turėjo atsakyti į provokuojantį konferencijos moderatoriaus Virgio Valentinavičiaus klausimą: „Kuom gi jūs visi trys skiriatės?". A. Monkevičius, nuosekliai išdėstęs socialliberalizmo atsiradimo priežastis, perėjo prie socialliberalų požiūrio į žmogų ir jo vaidmens visuomenėje, bandydamas atskirti socialliberalizmą nuo kitų liberaliųjų srovių. Užtat J. Čekuolis nė nebandė dangstyti liberalų žymesniais skirtumais: „Principinio skirtumo [tarp liberalų], aišku, nepamatysi. Mes skiriamės tik praktinės politikos vykdyme ir kai kuriuos kasdienius klausimus traktuojame skirtingai. Ideologijos nesiskiria." Tokiu atveju, nėra skirtumo už kurį iš šių liberalų balsuoti? Nejaugi Jonas Čekuolis nori pasakyti, jog reikšmingoje ideologijos-praktikos dichotominėje skirtyje svarbesniu tampa praktikos dėmuo? Petras Auštrevičius oponavo liberalcentristui, teigdamas, jog praktiniu pagrindu grįstos koalicijos gramzdina valstybę „gilyn ir gilyn“.
Liberalų Sąjūdį įvardintas kaip dešinės pakraipos partija su aiškiu „stuburu“, kuris pilnai išreiškiamas oponuojant valdančiajai koalicijai Seime.
Tuo tarpu tradicinių partijų – socialdemokratų ir konservatorių – atstovai buvo nuosaikesni, visos diskusijos metu išlaikė aiškią poziciją, kuri atitiko tradicinę kairės-dešinės skirtį. A. Kubilius, aiškindamas partijos nuomonę vienais ar kitais klausimais, rėmėsi naujausia TS-LKD rinkimine programa, klasikiniais konservatorių teiginiais apie bendruomeniškumą ir „tvirtą ranką“, krikščioniškuoju požiūriu į tokius institutus kaip šeima ir pan. A. Kubilius taip pat oponavo liberalams, „negalintiems išsiaiškinti tarpusavio skirtumų", o kartu su J. Oleku – Darbo partijos atstovui V. Gapšiui. Olekas pabrėžė, jog ideologijos yra svarbios, norint „turėti aiškius atsakymus, o visa kita yra paklydimas metant taką dėl takelio". Vis dėlto verta suabejoti šio socialdemokrato teiginio nuoširdumu. Kuomet žiūrovas paklausė krašto apsaugos ministro, kodėl žiniasklaidoje socialdemokratai yra dažnai kritikuojami, jog nesilaiko socialdemokratinės ideologijos, sulaukėme tiesaus J. Oleko atsakymo: „Su liūdesiu turiu pripažinti, kad taip ir yra, nes iki galo mes neįgyvendiname savo ideologijos praktiniu požiūriu". Ir ministras visiškai teisus. Progresinių mokesčių – nėra, nekilnojamojo turto mokesčio – taip pat. Nors socdemai bandė teisinti save, kad jie esą sudaro tik „mažesniąją koalicijos dalį", tai skamba viso labo tik kaip nuskriausto vaiko pasiteisinimas; juk iš tikrųjų jiems trūksta paprasčiausios politinės valios vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus.
V. Valentinavičius tiksliai pastebėjo: „Kaip gali nekilnojamo turto mokestį įvesti partija, kurios daugumą sudaro stambūs nekilnojamojo turto savininkai?“
Diskusijos metu buvo dalijama nemažai pigių pažadų (pvz., „rūpinsimės Lietuvos švietimu“, „nepaliksime bėdoje sveikatos apsaugos“, „spręsime globalias problemas“ etc), nors prieš debatus buvo iškeltas svarbiausias reikalavimas - kalbėti tik apie ideologijas; matyt, tai jau yra nepakeičiama ir įaugę į politikų kraują. Visgi panašu, jog partijų nariai išlaikė konferencijos egzaminą – politikai stengėsi kalbėti apie savo partijų nuostatas daugiau ar mažiau ideologinėje plotmėje. Praktika ir pragmatizmas – tai pagrindinės konferencijos temos, kurios visos diskusijos metu buvo nuosekliai gvildenamos ir plėtojamos.
A. Kubilius ir P. Auštrevičius principingai gynė ideologijų reikšmę ir svarbą politiniams procesams ir diskusijoms, (panašiai kalbėjo J. Olekas, kol ministrui neišsprūdo žodžiai, jog socialdemokratų ideologija sau, o praktinis įgyvendinimas sau), o antagonistinę poziciją dešiniesiems užėmė „darbietis" V. Gapšys, teigdamas, jog ideologijos nebėra reikalingos ir jo partija remiasi pragmatizmu. Likusieji liberalai, kurie patys save apibūdino kaip ideologiškai nesiskiriančius vieni nuo kitų, daugiau atstovavo V. Gapšio stovyklą. Kaip vertinti tokius politikų pasisakymus - VJK šią teisę palieka rinkėjams, bet tikime, kad diskusija atskleidė tikruosius partijų motyvus, nuostatas ir prioritetus. Kviečiame tolimesnėms diskusijos šiais visai visuomenei svarbiais klausimais.
Vilius Bartninkas
