Neturėdamas pasirinkimo vienoje kavinėje nugirdau pokalbį prie gretimo staliuko. Ten sėdėjo jauni pradedantys ar jau įpusėję vadybininkai ar teisininkai tamsiais dryžuotais kostiumais, kaklaraiščiais ir jau beveik privalomais languotais marškiniais. Bet diskutavo jie ne apie madas, darbo subtilybes ir net ne apie moteris. Pagrindinė pokalbio tema buvo neseniai už skolintus pinigus „pelningai“ nusipirkti butai ir jų apipavidalinimas.
Aš mintyse ir žvilgsniu išreiškiau jiems užuojautą, tai tikrai buvo ne pirmas tokio tipo, amžiaus ir t.t. žmonių pokalbis, kuriame aktyviai ar pasyviai dalyvavau per pastaruosius metus. Tokie jauni, o jau užsikabina ant kaklo šimtatūkstantinius finansinius įsipareigojimus 20-30 metų. Po velnių, juk jums tik dvidešimt penki plius minus dveji metai, nesigirkit sienų dažais ir naujais miegamojo komplektais, kalbėkit apie moteris, iškirptes, bikinio zonas, įvairiausias sekso rūšis, palaidą gyvenimą, linksmybes, keliones, girtuokliavimą po burėmis, diskutuokit ir dalykitės įspūdžiais, būkit, o ne turėkit. Sakau sau ir nusisuku, darosi nuobodu.
Aišku, visokių atvejų būna, bet tendencija aiški. Bankininkai mus moko, kaip uždirbinėti jiems pinigus, ir šitoms pamokėlėms sunku atsispirti. Kadaise „Sekundės“ bankas skelbė: „mes išmokysime jus gyventi iš procentų“. Prieš kelias savaites, nebeatsimenu kieno, paskelbtai idėjų fabriko viktorinai, o ir visiems bankams galiu pasiūlyti tokį šūkį: „Mes išmokysime jus leisti mūsų pinigus“. Jis būtų universalus, tiktų ne tik paskoloms, bet ir kreditinėms kortelėms reklamuoti. Pamažu į spaudą išlenda straipsniai, argumentuotai aiškinantys, kad skirtingų bankų siūlomos paskolos savo palankumu nelabai skiriasi, svarbu blizgantis vyniojamasis popierius ir spalvotas bantukas. Taip pat vis pasigirsta nuomonių, kad nekilnojamojo turto rinkos kainos iškreiptos. Bet čia beveik visur kainos iškreiptos, ką jau kalbėti apie atlyginimų ir kainų santykį. Užsieniečiai iš Vakarų, kuriems svarbus ne tik pigus alus ir pigios moterys, tą nesunkiai pastebi ir stebisi, kaip mes išgyvenam. O mes galim oriai atsakyti: mokomės iš jūsų gyventi skolon.
Mūsų laisva laukinio liberalizmo rinka dar jauna, liūdnos tokių pamokų baigties pavyzdžių dar nedaug, niekas neatsimena kadaise skaitytų tragiškų Franko Kruko (dar vadinamo Prano Krukelio) istorijų iš Amerikos ir neieško jų pavyzdžių tikrovėje. Tai niekam nenaudinga - nei skolininkams, nei juo labiau skolintojams. Bet po kokių penkerių metų šitie burbulai pradės sproginėti. Kažkas neteks darbo, subankrutuos, kažką iš krėslo persodins ant taburetės, kažkam sušlubuos sveikata. Ir tada šeštadieniniai priedai kaimo gandų stiliumi rašys apie kitokias savižudybes.
Tiek to, grįžkime prie nekilnojamojo turto paskolų, čia daugiau optimizmo. Po įvairiausių pažinčių iš viso pasaulio vis dar manau, kad tokios plytos po kaklu labiau tinka vyrams apie keturiasdešimt su šeimynine laime. O butus jaunesniame amžiuje perka dažniausiai žmonės, kuriems paskolų nereikia. Bet Lietuvoje daug kas kitaip, čia žmonės greičiau subręsta ir surimtėja. Aplinkui pilna gabių trisdešimtmečių direktorių ir patarėjų. Nieko čia blogo, tai rodo, kad mūsų visuomenė jauna ir perspektyvi. Tik paskolas butams ima daugiausia tie, kurie per mėnesį į rankas gauna 2-3 tūkstančius. Direktoriai ir patarėjai uždirba ar pasidaro tikrai daugiau. Aš irgi mielai paimčiau paskolą, jeigu žinočiau, kad galiu ją išmokėti per penkerius metus. Bet 25 ar 30 metų - tai tas pats, kaip trys šimtai, nežinau, ar po tiek man dar ko nors reikės ir ar išvis būsiu gyvas.
Ir iš kur atsiranda tas noras būti skolingam, atsiprašau - turėti savo butą arba dar geriau - visą namą? Prisiminkime genetiką. Ne, geriau iš pradžių prisiminkime kelias lietuvių charakterio savybes, o kartu ir literatūros klasikus - Žemaitę, Šatrijos Raganą, Ievą Simonaitytę, Romualdą Granauską. Kaimiškas realizmas, vedybos iš išskaičiavimo, nuotakų pardavinėjimas, savo trobos puoselėjimas ir nenugalimas noras ją turėti. Tai tradicija, nuo seno taip buvo. Savo namo (ar dabar - buto) poreikis yra užkoduotas genuose, kurie, kaip žinia, labai stipriai veikia smegenis. Lietuviai, o dar anksčiau - baltai nebuvo klajokliai. Tai buvo užsidarę, savo gyvenvietes gražinantys ir ginantys namisėdos. Jų gyvenimo būdas buvo turėti savo vietą, o ne keliauti. Kadaise skaitytame „Gintaro kelyje“ pateiktas pasakojimas yra didelė išimtis. Nežinau, ar bankininkai yra lietuvių literatūros mėgėjai, bet lietuvių charakterį jie perprato puikiai ir puikiai tuo naudojasi pakuodami įprastus produktus ir kurdami naujus. Prisiminkime kad ir visokius prie paskolų siūlomus buto ar namo dailinimo paketus.
Todėl nenuostabu, kad gyvenantiems be (pa)skolų dabar daug kas reiškia užuojautą. Kai yra šitiek galimybių. Neturėti paskolos arba, tiksliau, šimtatūkstantinių skolų, šiais ekonomikos klestėjimo laikais reiškia beveik tą patį, kaip neturėti mobiliojo telefono, tai yra būti nevisaverčiam, atsilikusiam. Manoma, kad pinigai, sumokėti už nuomą, yra išmesti lauk. Na, ne visai sutikčiau. Aišku, yra tam tikrų nepatogumų, savininkams buto gali prireikti, tada reikia vėl ieškoti, kraustytis. Bet už nuomą perkama judėjimo laisvė, nebendravimas su statybininkais, įsikūrimo išlaidų nebuvimas, galimybė nedrebėti dėl savo karjeros ar kėdės ir pasirinkimas nemokėti procentų bankams ir finansinėms korporacijoms. Pabūkite kurmiais, gerbiamieji, paskaičiuokite, kiek metų jūs mokate ne už savo butą, o už procentus, kurių dėka tik ir galite jį laikyti savo nuosavybe. Nuvalkiotas posakis „žmogus žmogui - rėmėjas“ įgauna naują reikšmę. Įžvalgiems bankų vadybininkams reikėtų įteikti valstybines premijas.
Atsibodo pranešimai apie virusus, keičiu vietą - [email protected]
