– 2015-ųjų gegužės 9-ąją – Pergalės 70-metis. Tačiau šios mūsų pergalės kartu su rusais jau nebegalėsime švęsti niekada. Ji jau niekada nebus mums bendra. Kaip Jūs, kruopščiai šį klausimą išnagrinėjęs žmogus ir apie tai parašęs ne vieną knygą, paaiškintumėte šią neprastą temą jaunajai kartai, pavyzdžiui, savo anūkei?
– Visų pirma, jeigu mes pradėtume kalbėti apie datas, tai prisiminkime, kad 2015-ųjų kovo 13-ąją sukako 75 metai nuo Sovietų Sąjungos Žiemos karo prieš Suomiją pabaigos. Tai buvo banditų karas prieš suverenią valstybę, kuri mums nieko blogo nepadarė. Tas karas turėjo katastrofines pasekmes Sovietų Sąjungai. Dėl to, kad Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, ji padarė ją savo priešu. Iš pradžių, iškart po Spalio perversmo, Suomiją buvo bandyta padaryti sovietine. Vėliau buvo 1939-1940-ieji, Žiemos karas. O 1941-ųjų liepos 25 Sovietų Sąjunga trečią kartą užpuolė Suomiją. Jūs įsivaizduokite: liepos 25-ąją viskas braška ir byra, tuo metu Sovietų Sąjunga puola Suomiją, o rugpjūtį SSRS įveda savo kariuomenę į Iraną.
Tuo metu A. Hitleris užbaigia grandiozinę Kijevo apsuptį, užgrobia ten buvusius 664 tūkst. Raudonosios armijos karių ir vadovybės, nesuskaičiuojamą kiekį tankų, artilerijos, amunicijos ir kitų atsargų. Įsivaizduojate, o draugui Stalinui nėra ką veikti, jis į Suomiją ir Iraną susiruošė. Tai vat, kad suprastume visą šį Didįjį Tėvynės karą, turime akcentuoti šiuos dalykus.
– Tai yra, jokio Didžiojo Tėvynės karo niekada nebuvo. Buvo Antrasis pasaulinis karas, teisingai suprantu?
– Taip. Kas sugalvojo Didįjį Tėvynės (karą, – red. past.)? Kam jį išskyrė iš Antrojo pasaulinio karo? Sugalvojo tai draugas Stalinas. O kam? O tam, kad visi Antrojo pasaulinio karo pradžios nusikaltimai būtų užmiršti.
Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939-ųjų Lenkijos padalijimu, šis veiksmas buvo atliktas ne imperinėje kanceliarijoje, o Kremliuje. A. Hitlerio ten nebuvo, ten buvo draugas Molotovas, Ribbentropas ir Stalinas. Jie pasidalino Lenkiją ir tuo pačiu pradėjo karą. Vėliau Stalinas apgauna Hitlerį, Hitleris žengia ten, kur mes pasidalinome, – čia tau, čia man. Hitleris pradėjo, o Stalinas sako, oi, aš nepasiruošęs. Štai visa kaltė ir krito ant Hitlerio. Po to sekė Suomija, po to Besarabiją atplėšė nuo Rumunijos, Estija, Lietuva, Latvija ir taip toliau. Tai yra - Sovietų Sąjunga puolė visus kaimynus vakaruose. Ir tai buvo nusikalstamas karas, Sovietų Sąjunga buvo Antrojo pasaulinio karo dalyvis nuo pirmųjų dienų ir netgi anksčiau, kai tik rugpjūčio 23-ąją pasirašė dokumentą dėl Lenkijos pasidalijimo, nuo tada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ir J. Stalinas agresoriumi buvo nuo pat pradžių, o tik po to A. Hitleris, supratęs, kas čia vyksta, ir suvokęs, kas jo laukia, pradėjo pirmas. J. Stalinas štai šį puolimą ir naudojo propagandoje. Gal užmirštam geriau, kaip mes užpuolėme Lenkiją, smeigėme peilį į nugarą, užmirštam Suomiją, kaip mes ją užpuolėme, užmirškime, kaip mes sunaikinome Estiją, Lietuvą ir Latviją, užmirškime, kaip mes atplėšėme Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną nuo Rumunijos, ir laikykime karo pradžia birželio 22-ąją, štai mus užpuolė, oi, kokie mes vargšai – Didysis Tėvynės karas.
Sovietų Sąjunga pradėjo karą kaip agresorius ir baigė jį kaip agresorius
– Jūs su savo koncepcija dalyvavote įvairiuose seminaruose posovietinėse šalyse, kaip ją ten priimdavo?
– Vieną sykį kalbu aš televizijoje, vyksta tiesioginis teletiltas tarp Londono ir Kijevo. Sėdi ten mano sąjungininkai ir priešininkai. Atsistoja priešininkas ir sako, kad tu mums pasakoji, kaip J. Stalinas puolė Lenkiją, tačiau jis grąžino atgal ir prijungė Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, tai jokia ne agresija, o ukrainiečių žemių prijungimas Ukrainai, o baltarusių – Baltarusijai. Aš taip pat piktas jam atsakiau, kad draugas J. Stalinas Vakarų Ukrainą prie Ukrainos ne prijunginėjo ir Vakarų Baltarusijos prie Baltarusijos neprijungė, jis jas prijungė prie Sovietų Sąjungos. O tai didelis skirtumas, pripažinkite. Ir valdžia ten buvo ne ukrainiečių ir ne baltarusių, o valdžia buvo sovietų, valdžia buvo čekistų, antiukrainietiška ir antibaltarusiška – ir iškart ten prasidėjo žiaurūs valymai, sunaikinę tūkstančius žmonių, o vėliau ir deportacijos iš Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos. Pabandykite nesutikti.
Tai vat, aš savo anūkei papasakosiu, kad Didysis Tėvynės karas – tai propaganda. Buvo Antrasis pasaulinis karas, kuriame Sovietų Sąjunga dalyvavo nuo pirmosios dienos kaip agresorė ir baigė Antrąjį pasaulinį karą kaip agresorė.
Tarp Sovietų Sąjungos ir Japonijos buvo pasirašytas neutralumo paktas, nepuolimo dokumentas. Ir kol Sovietų Sąjunga traškėjo, griuvo, Japonija šios sutarties laikėsi. O vėliau Sovietų Sąjunga sudaužė Vokietiją, o Japonija buvo beveik sudaužyta JAV, štai čia „tovariščius“ Stalinas ėmė ir užpuolė Japoniją. Štai todėl taikos sutarties su Japonija taip niekas ir nepasirašė, nes Japonija iki šiol nepripažįsta tų teritorijų, kurios priklausė japonams, užgrobimo. Ir greitai štai šios „Sovietų Sąjungos pergalės Didžiajame Tėvynės kare“ apsisuks prieš Rusiją ir reikš jai daug kraujo ir nuostolių. Japonija greitai prisimins, kad Sachalinas, Kurilų salynas – tai visgi ne Rusija, o Japonija. Kol Rusija stipri, Japonija tyli, tačiau, kai tik Rusijoje prasidės didelės problemos, Japonija apie savo žemes prisimins. Taip pat Kionigsbergas (Karaliaučius), lenkiškai Królewiec, buvo perduotas Sovietų Sąjungai 50-iai metų – nuo 1945-ųjų iki 1995-ųjų. Ir Kionigsbergas, dabartinis Kaliningradas, turi būti grąžintas Vokietijai, tačiau Vokietija kol kas tyli.
Didysis strategas, draugas Putinas, atidarė Pandoros skrynią. Po Antrojo pasaulinio karo, po didžiųjų Sovietų Sąjungos pergalių Didžiajame Tėvynės kare buvo kažkaip neoficialiai sutarta: draugai, geriau neprisiminti seno, geriau nelieskime sienų, taip jau buvo, tegul taip ir lieka. Ir štai Putinas visą šią pusiausvyrą sugriovė. Ir kai tik jis atplėšė Krymą nuo Ukrainos, gerai tai ar blogai, kalbėkime ne apie tai. Jis sugriovė pusiausvyrą, štai kas baisiausia. Ir dabar prasidės – Suomija pasakys: „O jūs iš mūsų Vyborgą atėmėt“. O vokiečiai pasakys: „O jūs iš mūsų Kionigsbergą atėmėt ir 1995-ais turėjote grąžinti, prieš 20 metų, tai grąžinkite“. Ir Japonija, ir Kinija, dar maža kas. Pusiausvyra sutrikdyta, ir tai labai greitai jam atsilieps. Aš nežinau, šiame pasaulyje ar kitame, kur jį keps smaloje.
– Sakykite, o Jūs tikite rūmų perversmo tikimybe Rusijoje, tuo, kad visgi atsiras striprūs žmonės, kurie norės pašalinti mūsų bėdų šaltinį?
– Aš ne šiaip tikiu. Tikiu – tai pernelyg prėskai, pernelyg minkštai pasakyta, aš šventai tikiu tuo, kad rūmų perversmai ne tik įmanomi, jie visada bus. Tai ne tik tradicija, tai – vienintelis būdas pakeisti valdžią. Kito paprasčiausiai nėra.
Mano paskutinė knyga apie Žukovą „Oblom“ skirtas šviesios atminties Abdurachmanui Avtorchanovui, kuris pirmasis atskleidė J. Stalino nužudymo paslaptį ir įrodė, kad J. Stalinas buvo nužudytas. Ir jeigu jau Staliną nužudė, tai jau kažkokį Putiną, na jau, atleiskite.
– Kaip Jūs galvojate, Rusija visgi dar pergyvens kažkokią griūtį?
– Aš mąstau kaip žvalgybininkas, nors ir bėglys, tačiau vis tiek. Mano geras mokytojas, pulkininkas Zemlianskis, man pasakojo: tu visada ieškok taisyklės, o toje taisyklėje išimties, pasistenk suprasti, kodėl yra išimtis, kokia priežastis ir kur reikia ieškoti naujos išimties. Ir dar jis sakė: ieškok tendencijos, štai vienas įvykis, antras, kokia kryptimi jos vystosi, tendenciją pagauk.
Tai va, kokia tendencija. Egzistavo itin galingas socialistinis lageris, valdomas Sovietų sąjungos socialistinių respublikų – ekonominė, politinė ir karinė supervalstybė – ir jo ištikimieji draugai: Lenkijos liaudies respublika, Čekoslovakija, Vokietijos demokratinė respublika, Vengrija, Bulgarija ir t.t. Ir staiga viskas griuvo. Tuo metu mūsų vadai turėjo sėsti prie apskritojo stalo ir spręsti: draugai, kažką mes darome neteisingai, geriau suraskime griūties priežastį. Tačiau juk niekas niekada prie stalo nesėdo ir neuždavė šio klausimo, kas su mumis yra ne taip. Nebuvo tokių debatų. Jeigu nežinote, kreipkitės į mokslininkus, spaudą, kreipkitės į tautą: kažkas su mumis buvo ne taip, suraskime klaidą ir pašalinkime, nes kažkaip labai jau keistai šis reikalas sugriuvo. Praeina du metai ir subyra Sovietų Sąjunga. Po to Jelcinas turėjo užduoti tą patį klausimą: kažkas pas mus ne taip, kažką reikia keisti. Tačiau juk niekas nepasikeitė. Liko tas pats „sovokas“ (apolitiškas, apatiškas viskam posovietinis asmuo – red. past.), tik vogti leido atvirai, anksčiau ramiai ir po nedaug, o dabar – atvirai ir daug. Štai ir skirtumas. Jeigu taip, tai tendencija tokia – buvo didysis socialistinis blokas, jis žlugo, buvo didžioji Sovietų Sąjunga, ji žlugo, liko didžioji Rusija, kas su ja bus – žlugs, subyrės, pabirs. Ir aš dar daugiau pasakysiu, kad dar mūsų amžiuje, mes dar to sulauksime. Ir niekur ji nesidės, vyksta rusų tautos išmirimas, vyksta protinė, emocinė, intelektinė liaudies ir jos elito degradacija. Jūs pasižiūrėkite į juos. Jeigu Ukrainoje kažkas ne taip, ukrainiečių tauta pakyla į Maidaną ir nuverčia vagis, nusikaltėlius ir išvaro juos, o jeigu tai vyksta Rusijoje, tai rusų tauta sako, kad tai „gosdepas“ (JAV valstybės departamentas, – red. past.), ten toks sėdi piktas dėdė Obama, kažką jis čia mums maišo.
– Šie metai tapo daugeliui žurnalistų realia artimų draugų Rusijoje netektimi.
– Daina mano dabar mėgstama – „Niekada mes nebūsime broliais“. Žinote ją? Ten tai nupasakota tiksliai – niekada mes nebūsime broliais.
– Tai, kad mes visi rūpinamės, aiškiname generolams, komentuojame „feisbuke“ karines operacijas, analitikai užkuria pirtį socialiniuose tinkluose Generaliniam štabui, kaip Jūs manote, ar tai duoda naudos mūsų karo istorijai, šiam karui?
– Tai yra indikatorius to, kad karas liaudies, čia ne kokie nors ten „šurikai“ sėdi sau Generaliniame štabe ir strėlytes paišo. Tai kalba apie tai, kad visa liaudis serga, palaiko, pasitinka karį ir saliutuoja jam, liaudis aptarinėja valdžios klaidas, liaudis nėra apatiška šiam karui. Jūs pasižiūrėkite, kai Rusija kariavo Čečėnijoje. Palyginkite liaudies požiūrį. Koks požiūris? Kad mano sūnelio, kad ten nesiųstų, o tai grįš paskui be rankų, be kojų karys iš tos Čečėnijos, o ir kam ten to reikia, jeigu tai ne mano. Nieko tai nedomino ir nelietė. O čia vyksta liaudies karas. Sveikinu tai, sveikinu. Aišku, negalima išdavinėti karinių paslapčių, tarkim, nepasakoti, kad štai mes turime tokius ginklus, ir esame štai čia. Tačiau kartoju, tai liaudies karas, todėl Ukrainos liaudis yra nenugalima.
– Kaip Jūs manote, tuos taip vadinamuosius „LLR“, „DLR“ lyderius Rusijos valdžia nužudys su laiku ar ne, ar juos ten dar kažkaip išnaudos? Kokią Jūs matote jų ateitį?
– Pas juos nėra ateities, jie neišgyvens iki naujųjų. Aš žiūriu Rusijos televiziją, štai vakar rodė, jau rodo žemėlapį ir ant jo užrašas „Donecko sritis“. Žiūriu į televizorių, pala, sustokite, Donecko sritis. Maskvos televizija vakar rodė Luhansko ir Doneckos sritis, jokių „LLR-DLR“. Tiems vaikinams galas, niekam jie nereikalingi, jau oficialiai pareikšta, kad šių asmenų į Rusiją įsileisti negalima, nes jie neša su savimi agresiją. Tai juk „čiužę“, kraujo paragavę žudikai, tai žmonės, jau žinantys, kad galima su automatu rankose paimti pinigus, degtinę, bobą, pasiimti narkotikų, mašiną, – nieko neklausiant. Žmogus, praleidęs metus tokioje aplinkoje apnuodytas visam laikui, jis jau nebegali tapti normaliu. Man tenka kalbėti su vyrukais iš GRU, specnazo vyrais, kurie dalyvavo kokiuose nors reikaluose, kai jie galėjo valdyti kito žmogaus gyvenimą ir mirtį. Man reikėjo suprasti jų psichologiją. Ir tai tie vyrukai pasakojo: nežinau, ką toliau daryti, tačiau man norisi štai taip gyventi.
