Na štai, Lietuvos prezidentas pagaliau nušalintas. Laikas padaryti preliminarias išvadas. Lietuva ne kartą buvo tapusi poligonu, kuriame išryškėjo naujos politinės tendencijos.
Ji buvo pirmoji sovietų respublika, atsiskyrusi nuo TSRS. Lietuvoje bene pirmą kartą pasireiškė tendencija, kai prie valstybės vairo dešiniąsias partijas (kurios ir atvedė daugumą posovietinių valstybių į nepriklausomybės kelią) pakeitė “buvusios” jėgos iš komunistų stovyklos. Po Lietuvos buvusi partinė nomenklatūra, pakeitusi pavadinimą, sugrįžo į valdžią ir kitose dviejose Baltijos respublikose bei daugelyje Vidurio Europos šalių.
Šiandien Lietuva tapo poligonu dar vienam išbandymui, šį kartą labiau principiniam. Kalbame apie pačią demokratijos egzistavimo esmę. Ši problema ypač aktuali diskutuojant apie demokratijos “atkrytį”, kuris turimas galvoje kalbant apie Rusiją, Ukrainą, Gruziją, Baltarusiją ir kitas buvusias TSRS respublikas. Šis atkrytis turi būti nagrinėjamas kartu su demokratijos nebrandumo posovietinėje erdvėje klausimu. Ar sugeba demokratija šiame regione įrodyti savo brandą, nevirsdama savo pačios parodija? Keista, tačiau būtent Lietuva, kuri, atrodo, jau yra pasiekusi tam tikrą demokratijos lygį, tapo šiuo atveju savotišku lakmuso popierėliu.
Kaip žinome, demokratinėje santvarkoje “suverenu” tampa ne monarchas, diktatorius ar generalinis sekretorius, o pati tauta, kitaip tariant, “demosas”. Jis išsirenka vadovą, jis jį ir nušalina. Demokratiją žaidė ir Sovietų Sąjungoje: “šaliai vadovavo virėjos”. Parlamente posėdžiavo plieno lydytojai ir melžėjos, kombainų vairuotojai ir sportininkai. Tačiau tai buvo tik tuščia forma: Aukščiausioji Taryba iš esmės nieko nesprendė.
Žinoma, “totalitarinė”, t.y. nedemokratinė, TSRS santvarka vargu ar gali kelti simpatijų. Tačiau kodėl nepaklausus, kas būtų atsitikę, jei šios virėjos, melžėjos ir plieno lydytojai iš tikrųjų būtų pradėję valdyti šalį, kuri, be to, užima šeštadalį visos Žemės rutulio sausumos?
Palyginti su TSRS, Lietuva yra mažytė respublika. Netgi labai mažytė. Ji teturi 3,5 mln. gyventojų. Tačiau kas šiandien joje vyksta? Netgi tokioje mažoje šalyje demokratija gali virsti chaosu, beribiu nihilizmu ar cirku, jei nebus jai paruoštos dirvos. Šis pavyzdys iškalbingas dar ir tuo, kad Baltijos valstybės tradiciškai buvo laikomos labiausiai “provakarietiškomis” iš visų buvusių sovietinių respublikų. Buvo manoma, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų mentalitetas yra visai kitoks nei valstiečio iš Riazanės.
Tačiau ką matome šiandien? Ką išrenka liaudis “į valdžią” ir ką ruošiasi išrinkti “rytoj”?
Nebrandi demokratija dovanoja valdžią diletantams
Lietuva, laikydamasi vakarietiškų vertybių, ryžosi, kaip dabar mėgstama sakyti, “išlaikyti demokratijos egzaminą”. Galiausiai tauta išsirinko Rolandą Paksą - “skraidantį prezidentą”, kuris visų pirma yra jaunas. Antra, jis yra lakūnas, be to, akrobatinio skraidymo meistras. Trečia, per rinkimų kampaniją jis negailėjo nei pažadų, nei saldainių iš dangaus. Pabrėžtinai R. Paksas demonstravo ir savo pamaldumą, kuris galiausiai padėjo jam “pastatyti į vietą” Katalikų Bažnyčios hierarchus, kai tik šie pamėgino jį pakritikuoti. Ir štai visą pusmetį Lietuvos valdžios sluoksniai buvo pasimetę. Jie tiesiog nežinojo, ką daryti su prezidentu R. Paksu. Šalies vadovo poste jis išsilaikė tik kiek daugiau nei metus ir jau nuo pirmų prezidentavimo dienų netilo su juo susiję skandalai. Pakanka prisiminti skandalą, kuris kilo dėl asmeninės jo aiškiaregės Lenos Lolišvili, kuriai jis viešai yra pareiškęs savo padėką ir prisipažinęs meilę.
Po to R. Paksas iki tol visai nežinomam “mechanikui iš provincijos” Remigijui Ačui (iš tikrųjų viename rajone prekiavusiam traktoriais) pasiūlo užimti patarėjo nacionalinio saugumo klausimais postą, šį sprendimą motyvuodamas vien tuo, kad šis aktyviai dalyvavo jo rinkimų kampanijoje. Į kitus savo patarėjų postus jis taip pat paskiria žmones iš savo rinkimų štabo, kurie neturėjo pasirengimo nei tokiam darbui, nei “valstybės valdymui” (“virėjų” variantas).
Argi reikia stebėtis, kad netrukus Prezidentūroje įsikūrusi patarėjų komanda pradeda elgtis “neadekvačiai”: mėgina kontroliuoti ministerijų darbą, daryti įtaką privatizacijos procesams, įgyvendinti asmeninius interesus. Prezidentui teikiamą slaptą specialiųjų tarnybų informaciją greitai pradeda telefonu aptarinėti asmenys, susiję su kriminalinėmis grupuotėmis.
Lietuvoje šiandien atvirai šneka, kad į valdžią atėjęs R. Paksas Prezidentūrą pavertė “prezidentinės” partijos štabu ir kad jo komanda veikiau priminė mokyklos draugų grupę, įgyvendinusią “pergalės prezidento rinkimuose” projektą ir dabar sprendžiančią savo asmeninius reikalus bei mėginančią savo valiai pajungti valstybines institucijas (kaip žinoma, Valstybės saugumo departamentas (VSD) paskelbė slaptą pažymą apie Prezidentūrą po to, kai R. Paksas VSD vadovą Mečį Laurinkų pamėgino pakeisti “savu” kandidatu).
Tačiau mus labiau domina ne konkrečios prezidentą krėtusio skandalo peripetijos, kiek platesnis klausimas: kodėl neilgai trukusį R.Pakso valdymą lydėjo nuolatiniai skandalai? Dar per pirmąjį skandalą, kilusį dėl L. Lolišvili, buvo pažymėta, kad visi valstybių vadovai turėjo (ir netgi turi) savo “orakulus”, ekstrasensus, galų gale savo psichoanalitikus. Tačiau viskas priklauso nuo pačios vadovo asmenybės. Dažniausiai tai neiškyla į viešumą ir lieka paslėpta už asmeninio gyvenimo uždangos. Nė vienas Vakarų demokratinės valstybės lyderis nepradės viešai demonstruoti ryšių su panašiu aiškiaregiu, nepuls jo glėbesčiuoti ir bučiuoti, juo labiau vadinti jo vienu iš artimiausių jam žmonių. R. Paksas taip elgėsi netgi po to, kai L. Lolišvili per vieną interviu pareiškė “tiesiogiai kalbanti su Dievu”.
R. Paksas dar ne kartą pademonstruos elementarios tiesos nesupratimą, kad jis, kaip valstybės vadovas, turi jausti milžinišką atsakomybę ir pasverti kiekvieną savo žodį bei poelgį. Netgi Konstitucinio Teismo sprendimą, panaikinusį jo dekretą dėl išimties tvarka jo rėmėjui Jurijui Borisovui suteiktos Lietuvos pilietybės, jis kritikavo kaip “politinį”: juk kalbama apie aukščiausią juridinį šalies organą, kurio išvados laikomos galutinėmis ir neskundžiamomis. Nė vienas Vakarų politikas, juo labiau valstybės prezidentas, nesiryžtų tokiam pareiškimui, kompromituojančiam Konstitucinio Teismo institutą, taigi ir pačius valstybės pagrindus.
Reikia prisiminti, kad minėtoje VSD pažymoje pats R. Paksas nebuvo minimas - joje buvo kalbama tik apie jo “aplinką”. Tokioje situacijoje kiekvienas atsakomybės jausmą turintis politikas, mąstantis apie savo ateitį ir įvaizdį, iš karto atsiribotų nuo asmenų, ant kurių krinta įtarimų šešėlis, ir greičiausiai išvengtų panašaus skandalo. Būtent taip elgtis jam patarė patyręs premjeras ir buvęs Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Tačiau R. Paksas perėjo į VSD puolimą, o šiandien specialiąsias tarnybas netgi kaltina “dokumentų klastojimu”. Galiausiai savo patarėjus pavėluotai atleidęs (ir niekaip jų nepasmerkęs) prezidentas visų nusivylimui netrukus vėl pradėjo juos kviesti į tuos pačius postus.
Kai Seimas pradėjo ruoštis kaltinamajam procesui, R. Paksas neįžvelgė būtinybės ateiti į parlamentą duoti parodymų, nors jo vietoj taip būtų pasielgęs bet koks kitas vakarietiškos valstybės vadovas (prisiminkime prezidentus, kurie nepabūgo liudyti parlamento sudarytoms komisijoms ir pademonstravo, kad yra tokie pat savo šalies piliečiai, kaip ir visi kiti). Maža to, visai neseniai R. Paksas nesiteikė atvykti duoti parodymų ir Konstituciniam Teismui, nagrinėjusiam Seimo išvadas dėl Lietuvos Konstitucijos pažeidimo, nors visus Seimo komisijos sprendimus jis buvo sukritikavęs. Prezidentas Konstitucijos pažeidimu apkaltino pagrindinį apkaltos iniciatorių Seimo pirmininką Artūrą Paulauską ir paragino prieš jį patį pradėti apkaltos procedūras. R. Paksas kaltino A. Paulauską, neva šis neturėjęs teisės Seimo frakcijų supažindinti su slapta VSD pažyma, kurioje kritikuojama prezidento aplinka ir netiesiogiai pats prezidentas.
Galiausiai R. Paksas į Alytaus miestą pasiunčia savo patarėją, kuris be VSD vadovo leidimo paima slaptą bylą apie alkoholio bendrovės privatizavimą. Nekreipdamas dėmesio į VSD ir Generalinės prokuratūros reikalavimus, jis atsisako grąžinti šią bylą ir tris savaites pats ją “nagrinėja”, ieškodamas jo politinius priešininkus kompromituojančios medžiagos.
Panašių atvejų buvo ir daugiau. Tačiau jau iš minėtų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad visos problemos, su kuriomis susidūrė Lietuva, kilo dėl posovietinės demokratijos nebrandumo. Šalia valstybės vairo stoja ir gali stoti “atsitiktiniai” žmonės, kurie tokioms atsakingoms funkcijoms neturi reikiamo supratimo, atsakomybės jausmo, pasiruošimo ir galiausiai moralinių kriterijų. Nė vienas rimtas valstybės lyderis, jaučiantis atsakomybę už savo šalį, nebūtų taip elgęsis.
Lietuvos politikos analitikai ne kartą nurodė prezidento poelgių “neadekvatumą”. Daugelis kalbėjo apie tai, kad R. Paksas dažnai elgiasi kaip “nuskriaustas vaikas”, kuris keršija ir vadovaujasi asmeninėmis ambicijomis jų net neslėpdamas. Aukščiausią valstybės postą užimančiam pareigūnui taip elgtis apskritai yra neleistina - jis praranda savo solidumą, virsta “privačiu” asmeniu ir diskredituoja prezidento institutą.
“Elgtis adekvačiai”, t.y. laikytis valstybės vadovui pritinkančio elgesio modelio, R. Paksą ragino ir A. Brazauskas. Deja, daugkartinis Lietuvos vadovas nesugebėjo dabartiniam prezidentui perduoti “elgesio modelio”, kuriuo jis pats vadovaujasi. Kiekvieną kartą, išeidamas iš Prezidentūros, jis tik atsidusdavo ir skėstelėdavo rankomis. Argi galima stebėtis nesėkmingomis jo pastangomis: per pokalbį neįmanoma išmokyti atsakomybės, “elgesio modelio” ir “valstybės vyro” pareigų to žmogaus, kuris tokio supratimo neturi, kadangi jis įgyjamas tik specialiose mokymo įstaigose arba iš atitinkamos politiko ar diplomato patirties.
Sako, kad kalbama apie “vieno žmogaus problemą”. Ir taip, ir ne: kalbama apie rinkėjų, kurie išrinko (ir dar gali išrinkti) tokį asmenį, problemą. Turint galvoje, kad rinkėjai ir sudaro demokratijos esmę, tenka kalbėti jau apie pačios demokratijos problemą.
Ateities scenarijai
2004 balandžio 6 dieną Seimas balsavimu nušalino prezidentą nuo pareigų. Tačiau ar šis skandalas baigėsi? Ta pati demokratija, kuri leido verslininkui ir lakūnui R. Paksui tapti valstybės vadovu, palieka jam ir kitiems naują galimybę ateiti į valdžią. Netgi daug galimybių. Per kelis skandalo mėnesius R. Paksas spėjo apvažinėti beveik visus Lietuvos miestus ir miestelius, kurių sausakimšose salėse bandė įtikinti rinkėjus, kad prieš jį vykdomas “sąmokslas”: korumpuoti asmenys neva panoro nuversti su korupcija pradėjusį kovoti “liaudies” prezidentą. Dešimtys, o gal net šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų pasirengę Seimo sprendimą suprasti kaip “sąmokslininkų kerštą”. Patys aršiausi R. Pakso šalininkai (žinoma, iš pačių nelaimingiausių tarpo) buvo pasiryžę netgi šturmuoti Seimo rūmus.
Politiniai oponentai perspėjo R. Paksą, kad šis jaustų atsakomybę dėl Lietuvoje tvyrančios susipriešinimo atmosferos ir galimų socialinių neramumų. Jėgos struktūros balsavimo dėl prezidento nušalinimo dieną buvo pasirengusios neutralizuoti riaušių grėsmę. Pavyzdžiui, balandžio 6 dieną Vilniuje patruliuojančių policininkų skaičius buvo padidintas du kartus. Riaušių pavyko išvengti, tačiau problema lieka kur kas gilesnė.
Nebrandžios posovietinės demokratijos sąlygomis į valdžios viršūnę gali iškilti “žmogus iš gatvės”, kitaip tariant, asmuo, neturintis daugybės valstybės valdymui būtinų bruožų. Tam tikra prasme tai panašu į valstybės perversmą “demokratiniu keliu”. Žinoma, tokiu atveju dažniausiai tenka kalbėti ir apie tokio žmogaus polinkį į autoritarinį valdymą, kuris demokratijai kasa kapo duobę (R. Pakso elgesyje polinkis į autoritarizmą buvo daugiau negu pastebimas). Taigi nebrandi demokratija neišvengiamai virsta autoritarizmu ir nustoja egzistavusi.
Tarkime, Lietuva didelės grėsmės nejaučia: jai pasisekė, nes narystė Europos Sąjungoje (ES) ir NATO apsaugos (turi apsaugoti) nuo vaikiškų ligų proveržio. Galų gale įtakos turės ir kontroliuos Briuselis. O kitose posovietinio regiono šalyse? Beje, kaip ES ir NATO sugebės kontroliuoti vidaus politiką, iki šiol lieka neaišku.
Tačiau realybė pernelyg rėksminga: “gatvės politikas” Vytautas Šustauskas, į kurį nė vienas “rimtas” politikas nekreipė dėmesio, ėmė ir tapo antro pagal dydį Lietuvos miesto Kauno meru. Tai buvo lyg preliudas R. Paksui (kuris jau turėjo priklausymo pripažintam politikos elitui patirties). Į Kauną atvykę Lietuvos valdžios atstovai ir aukšti užsienio svečiai ėmė vengti susitikimų su skandalinguoju radikalu, kuris neslėpė savo ryšių su kriminalinio pasaulio autoritetais. Analogija su “diplomatine izoliacija”, kurią buvo galima pastebėti į skandalą įsivėlus Lietuvos prezidentui, yra akivaizdi. Šiandien V. Šustauskas yra Seimo narys ir, beje, vienas iš atkakliausių R. Pakso šalininkų. Jo vadovaujama Laisvės sąjunga rinkėjams daro didelę įtaką, ypač atskiruose rajonuose.
Antras pavyzdys - Mindaugas Murza, dar radikalesnis politikas iš Šiaulių, anksčiau atvirai reiškęs savo simpatijas nacistinei ideologijai ir vilkėjęs atitinkamus drabužius. Dabar jis išrinktas į miesto savivaldybę ir net kontroliavo “viešosios tvarkos” komiteto veiklą. Naujausios jo akcijos - sužlugdyta nacionalinė Europos šventė (plakatuose perbrauktos geltonos žvaigždutės) ir skustagalvių subūrimas “tvarkai mieste palaikyti”. Beje, M. Murza, kaip ir V. Šustauskas, neslepia savo ketinimų kada nors paimti Lietuvos valdžią į savo rankas.
Pasekime: lakūnas ir paprastas verslininkas, anksčiau gaudavęs statybos užsakymų, tampa Vilniaus meru, po to premjeru, o galiausiai ir prezidentu. Gatvės “ubagų karalius” išrenkamas Kauno meru. “Juodmarškinis” iš ketvirtojo pagal dydį Lietuvos miesto tampa įtakingu asmeniu savivaldybėje. Ir visa tai vyksta demokratiškai. Nelieka abejonių, kad R. Paksas turės visas galimybes laimėti prezidento rinkimus ir antrąjį kartą. Ar apsaugota demokratija nuo demagogijos, populizmo, “juodųjų technologijų”, galų gale nuo rinkėjų papirkinėjimo?
Nauja jėga - “Lietuvos oligarchas”, verslininkas - milijonierius Viktoras Uspaskichas, prieš rudenį numatytus Seimo rinkimus sukūręs Darbo partiją (kuri jau lenkia visus populiarumo rekordus) - taip pat naudojasi visomis demokratijos ydomis. Vakar tik iš etikečių nuo marinuotų agurkų pažįstamas verslininkas rytoj jau gali tapti Lietuvos ministru pirmininku. Užimti šį postą, sprendžiant iš reitingų, jis turi visus šansus. O reitingai keliami to paties populizmo, milžiniškų pinigų, patrauklaus vidaus ir simpatiškos šypsenos dėka. Tačiau vadovauti valstybei nelygu vadovauti savo įmonei. Kokias specialias mokyklas jis baigė, kad išmanytų visas diplomatijos subtilybes, keliomis kalbomis jis kalba? Ar netaps V. Uspaskichas nauju Lietuvos rūpesčiu (apie tai jau ne kartą užsiminė “tradicinių” Lietuvos partijų, ypač dešiniųjų atstovai)?
Žinoma, ir Amerikos prezidentai važinėja po šalį, agituoja rinkėjus. Tačiau JAV “žmogui iš gatvės” patekti į valdžią neįmanoma. Prancūzijoje valstybės politikos kadrai rengiami keliose aukštosiose mokslo įstaigose, kuriose potencialūs ministrai ir prezidentai išmokomi kelių kalbų, retorikos, “elgesio modelių”, etiketo taisyklių ir kitų įgūdžių, kurie būtini “valstybės vyrui”. Galų gale TSRS laikais irgi buvo Aukštoji partinė mokykla.
Tačiau problema glūdi ne tame, ar valstybė turi specialias politikų “parengimo” įstaigas. Problema susijusi su rinkėjų noru gyventi demokratinėje sistemoje ir supratimu, kas tai yra. Toks rinkėjas jaučia atsakomybę už savo šalį ir nepuola balsuoti tik už vakar horizonte pasirodžiusį “politiką”, netgi jei jis žada aukso kalnus, atlikinėja virš galvų mirties kilpas ir garantuoja, kad per 1111 dienų gyvenimas taps geresnis. Posovietinėse valstybėse partijos įkuriamos “prieš rinkimus” ir jos neretai laimi. Lietuva šiuo atveju niekaip neprimena Vakarų valstybių.
Nors Vakaruose domėjimasis politika yra smukęs, rinkėjai yra brandūs. Jie dažniausiai renkasi iš dviejų ar trijų pagrindinių partijų, iš kurių viena laimi. Galimybių laimėti tokiems žmonėms kaip R. Paksas ar V. Uspaskichas, sukūrusių savo partijas prieš pat rinkimus, praktiškai nėra. Be to, Vakarų valstybėse nuo seno gyvuojančios “tradicinės” partijos pačios tampa “kadrų kalve”. Rinkėjai tai supranta ir balsuoja už šių partijų kandidatus, nors mažuma savo balsus gali atiduoti ir už kokią nors naujai susikūrusią partiją (šiuo atveju demokratija taip pat pasireiškia).
Situaciją gali išgelbėti aukštesnis rinkėjų mentaliteto, kultūros ir išsilavinimo lygis. Tuomet netektų baimintis ir “atsitiktinių” žmonių, kurie nebus baigę specialių politikos universitetų ar įgiję “partijos patirties”, tačiau pasižymės aukšta kultūra ir valstybiniu mąstymu. Kaip pavyzdį galima pateikti Čekijos prezidentą Vaclavą Havelą, kuris tapo savo šalies simboliu.
Tačiau Lietuvoje “demosas” vis dažniau balsuoja už populistinius verslininkus, o ne moralinius autoritetus (nors tokių yra). Tai taip pat byloja apie tam tikrą daugumos rinkėjų savimonės ir mąstymo lygį.
Demokratija ir nebrandaus “demoso” problema
Mes nesirengiame teisinti “reguliuojamos demokratijos”, kuri rado savo vietą kai kuriose posovietinės erdvės šalyse. Tačiau mes matome, kad nereguliuojant demokratijos “iš viršaus”, ji rinkėjų kultūros, mentaliteto ir pavojaus supratimo dėka turi reguliuotis “iš vidaus”. Antraip demokratija išsigimsta. “Demosas” turi suprasti, ką jis renka. Liaudis turi atpažinti ir populistus, ir radikalus bei suvokti, kokie gali būti jų valdymo padariniai. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje gana aktyviai reiškiasi neonaciai, rinkėjai tai supranta ir jų neišrenka, nes to padaryti jiems neleidžia atmintis ir žinojimas (“padarinių žinojimas”).
Tačiau posovietinėse valstybėse “demosas”, kaip mes jau įsitikinome, neturi savarankiškų savireguliacijos kriterijų, arba jie dar tik formuojasi. Žinoma, demokratijos patirties neturinčiose šalyse konkretūs žmonės dėl to nekalti.
Kad nekiltų chaosas ir žmonės neišrinktų į valdžią “kas papuola”, iškyla tokių rinkėjų “valdymo” problema. Reikia pakartoti, kad Lietuvai šis klausimas vargu ar aktualus, kadangi ją, šiaip ar taip, reguliuos ES ir NATO. Tačiau šios šalies pavyzdys labai iškalbingas kitoms posovietinio regiono valstybėms, ypač toms, kurių gyventojai pasižymi karštu temperamentu. Juk Balkanuose skerdynes sukėlusius nacionalistus taip pat išrinko “demosas”.
Tačiau grįžkime į Lietuvą. Jeigu radikalą, besigiriantį ryšiais su kriminaliniu pasauliu, išrenka Kauno meru, kur yra garantija, kad ir kitų miestų galvomis netaps radikalių pažiūrų asmenys? Kaip fašistuojantis jaunuolis pateko į ketvirtojo pagal dydį Lietuvos miesto savivaldybės tarybą? Ir dar paveda jam, sėdėjusiam kalėjime už nesankcionuotų mitingų organizavimą, “rūpintis tvarka”. Galų gale vienas iš R. Paksui iškeltų kaltinimų buvo dėl jo aplinkos ryšių su nusikalstamomis grupuotėmis.
Nei iš vidaus, nei iš išorės “nereguliuojama” demokratija iš esmės gali sugriauti valstybę, paversti ją nusikaltėlių, mafijos ar tiesiog “oligarchų”, o geriausiu atveju diletantų ir neprofesionalų tėvonija. Šioje vietoje mes beveik priartėjame prie problemos, kurią Dostojevskis iškėlė savo “Legendoje apie Didįjį Inkvizitorių”. Ką daryti su “nebrandžia liaudimi”? Šis klausimas buvo aktualus rusų carams, taip pat pirmajai “darbininkų bei valstiečių šaliai”. Teoriškai jis aktualus ir dabar. Pasitaiko situacijų, kai liaudis nebūna pasirengusi savęs reguliuoti. Tuomet iškyla jos kontroliavimo būtinybė. Žinoma, čia slypi pavojus nukrypti nuo demokratijos kelio ir nuslysti į totalitarizmą bei “masių valdymą” iš vieno centro.
Tačiau kalbėdami apie autoritarizmo ir totalitarizmo perspektyvą, iš akių kažkodėl išleidžiame “alternatyvą”, kitą kraštutinumą, kuris gresia nustojus “reguliuoti” demokratiją - chaosą, valstybinių institutų diskreditaciją, valstybės žlugimą. Būtent apie tai kaip apie pavojų kelis pastaruosius mėnesius kalbėjo Lietuvoje. Ir pabandė “demokratijos būdu”, pagal įstatymo numatytas procedūras nušalinti išrinktą prezidentą. Būtent dėl to, kad valstybės vadovas buvo nuverstas ne “revoliucijos” keliu, tenka pripažinti Lietuvos stiprybę.
Tačiau ar pasinaudos Lietuvos patirtimi kitos regiono šalys? Lietuva yra maža valstybė, jos rūpesčių nepalyginsi su didelių šalių problemomis. Mes kalbame tik apie nebrandžios demokratijos problemą, kurią veikiausiai kiekvienoje respublikoje reikia spręsti savitai. Iškelkime klausimą taip: ką daro valstybės vadovas, kuris neprieštarauja demokratiniam savo tautos sužydėjimui, bet kuris įžvelgia jos nesugebėjimą susivokti politinių veikėjų charakteristikose ir atpažinti po kauke slepiamą tikrąjį pretendento veidą?
Nebrandi demokratija turi subręsti. Taip įvyks tuomet, kai pakils švietimo lygis ir susiformuos atitinkamas mentalitetas. Beje, kalbame apie mases, o ne “kultūrinius” sluoksnius. Egzistuoja ir masių kultūra (kuri neturi nieko bendra su masine kultūra). Tačiau tam reikia laiko ir tinkamų sąlygų. Nepamirškime, kad Vakaruose demokratija formavosi šimtmečius.
Išvados
Kalbėdami apie demokratiją ir savireguliaciją, galime išskirti “vaikiškąją” ir “brandžiąją” “demoso” formą. Dėl šios priežasties demokratija gali sirgti “vaikiškomis” ir “suaugusiųjų” ligomis. Vakarų demokratines valstybes kamuoja savi negalavimai. Tačiau posovietinės šalys serga vaikiška liga, kuri pasireiškia rinkėjų nebrandumu, keliančiu chaoso ir “cirko”, bei, galimas daiktas, demokratijos kracho grėsmę. Priklausomai nuo rinkėjų nebrandumo lygio, taip pat politinio elito ir valstybinių institutų brandumo šioms šalims reikia skirtingų gydymo metodų.
Turime liautis demokratiją traktavę kaip likimo dovaną. Demokratija yra nevienareikšmiška, joje slypi savi pavojai. Ir nors ji yra vienintelė santvarka, užtikrinanti žmonių laisvę, tai ji gali padaryti tik tada, kai rinkėjai yra brandūs ir turi pilietinės atsakomybės jausmą. Be to, demokratija - tai procesas. Demokratijos niekas ant padėklo neatneša - jos siekiama ilgu ir sunkiu klaidų keliu, o kartais netgi laikinai nuklystant.
Skirtingose valstybėse tos pačios demokratijos supratimas gali šiek tiek skirtis (pavyzdžiui, tai, ką Nyderlandai leidžia sekso sferoje, draudžiama Prancūzijoje). Niekada negalima užtikrintai teigti, kad demokratija besąlygiškai nugalėjo. Netgi Vakarų šalyse demokratijai gali iškilti savi pavojai. Todėl tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, galime pavadinti “demokratijos pamokomis”. Tačiau tik laikas ir būsimi rinkimai parodys, kiek “demosas” šias pamokas išmoko.
www.regnum.ru
