Lietuvoje jau seniai vyksta diskusija apie Lietuvos ir Rusijos santykius: kaip turėtume laikytis Rusijos atžvilgiu, svarstoma, kodėl rusų tautybės asmenys vertinami palankiausiai. “Omni laiko” skaitytojams pateikiame ir kitos pusės nuomonę - mūsų skaitytojams jau žinomo Viktoro Olžyčiaus straipsnį, kuris buvo publikuotas naujienų portale “Regnum.ru”.
Apie tai, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai per pastarąjį pusmetį blogėja, nėra ko net kalbėti. Ir tai labai blogai, tai nėra naudinga nė vienai šaliai. Mūsų požiūriu, to priežastis - nemaža nesusipratimų ir realios politikos atsisakymas - t.y. nesiskaitymas su realybe.
Lietuvoje manoma, kad santykių blogėjimas susijęs su autoritarizmo stiprėjimu, demokratijos silpnėjimu Rusijoje. Rusijos vadovų išorės politikos linija, lietuvių manymu, tampa griežtesnė.
Tačiau Rusijos akimis žiūrint, yra kaip tik priešingai. Baltijos šalims įstojus į ES ir ypač į NATO, jų lyderių elgsena Rusijos ir jos problemų atžvilgiu tapo mažiau drauginga, jei ne blogiau. Ir tai ne tik dėl geros valios stokos spręsti svarbias Rusijai problemas. Dažnai tai susiję su tonu, kuriuo Baltijos šalių lyderiai kalbasi su Rusija po to, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos padangę pradėjo saugoti NATO lėktuvai.
Tipiškas pavyzdys - Lietuvos reakcija į Rusijos finansų rūmų ataskaitą dėl numanomų materialinių sąskaitų su Baltijos valstybėmis, kurią sunku nepavadinti isteriška. Į Rusijos “pretenzijas” aukščiausi Lietuvos vadovai rado tokių stiprių atsakymų, kaip “nereikia juokinti pasaulio” (prezidentas Valdas Adamkus) ir tai “negirdėtas įžūlumas” (Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis). Apie žemesnio rango politikų - tokių kaip Seimo narys Emanuelis Zingeris, kuris pareikalavo, kad Rusija atsiprašytų, netenka net kalbėti.
Lietuva Rusiją kaltina prieštaros atmosferos didinimu, pozicijos griežtumu. Tačiau pažvelkime į faktus. Gal Vladimiras Putinas jau pareiškė pretenzijas Lietuvos prezidentui? O gal tą padarė Rusijos vyriausybė? Gal apie pretenzijas viešai prabilo Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas? Ne, kalbama tik apie vieną vienų rūmų “ataskaitą”, kurioje kažkas (o būtent - “TSRS turtas”) apskaičiuota. Apskaičiavus ši ataskaita nusiųsta Rusijos parlamentui (kur ji galbūt pragulės metų metus), o vyriausybei ir prezidento administracijai nusiųsti tik pranešimai.
Ar ne tą patį - tik gerokai anksčiau - padarė atitinkama Lietuvos komisija, paskaičiavusi “tarybinės okupacijos” nuostolius (ir suma pasirodė dešimteriopai didesnė nei ta, kurią priskaičiavo Rusijos finansų rūmai - 80 mlrd. litų, apie 30 mlrd. dolerių)? Dar daugiau, Lietuva neapsiribojo kokios nors finansinės komisijos skaičiavimais, o iškart griebė jautį už ragų: bemat išleido įstatymą, kuris įpareigojo Vyriausybę reikalauti iš Rusijos pinigų: čia matyti aiški oficialios valdžios pozicija. Gal Rusijoje toks įstatymas išleistas?
Tam, kad kalbėtume apie Rusijos pretenzijas Lietuvai, reikia turėti oficialų pareikalavimą, įstatymą, aukštų valstybės pareigūnų pareiškimą. Ar tai buvo? Nieko panašaus nebuvo. Tačiau ir Lietuvos prezidentas, ir užsienio reikalų ministras leidžia sau apie kaimyninę valstybę kalbėti tonu “nereikia juokinti pasaulio”, “negirdėtas įžūlumas” ir panašiai. Taigi kas kaitina atmosferą? Ir kodėl? Ir kokius atsakomuosius Rusijos vadovų “pareiškimus” provokuoja Baltijos politikai, taip kalbėdami (beje, kaip tik rusų pusė, galima sakyti, aukščiausiu lygiu, “pratylėjo”).
Abiejose šalyse yra radikalių politikų, tokių kaip Vladimiras Žirinovskis. Ir šiems politikams būdinga atitinkama kalba. Tačiau ne jie lemia valstybės politiką. Yra šalies prezidento lygmuo. Yra užsienio reikalų ministro lygmuo. O diplomatai, atstovaujantys valstybei, negali sau leisti apie kaimynę kalbėti frazėmis “nereikia juokinti pasaulio” ir “negirdėtas įžūlumas”. Žinoma, jei jie nori taikos, o ne karo. Taigi ko sielos gilumoje nori Baltijos politikai? Kas bus, jei V. Putinas ir S. Lavrovas pradės panašiu tonu kalbėti apie Lietuvą? Kuo visa tai baigsis?
Nemanau, kad karo - kad ir ideologinio - kas nors iš tiesų nori. Po kiek laiko tas pats užsienio reikalų ministras A. Valionis, matyt, pajutęs, kuo visa tai kvepia, interviu laikraščiui “Lietuvos rytas” ragino mesti kaltinamąjį toną ir santūriai reaguoti į įvairias provokacijas. "Galvojant apie nuoseklią, normalią, ryžtingą ir santūrią užsienio politiką, negalima trankyti durimis”. Lietuvos užsienio politikos žinybos vadovas pareiškė, kad jam “tikrai nereikia karo su Rusija - nei šaltojo, nei informacinio”. Tai kodėl ketinimai kitokie nei faktai?
Kodėl Lietuvos politikai tokiu tonu kalba su Rusija: trys veiksniai
Kaltinantis Lietuvos politikų tonas, mūsų nuomone, aiškintinas bent jau trimis veiksniais. Pirma, psichologiniu. Kalbama - ir tą reikia pripažinti - labai skaudžiu daugeliui Baltijos šalių gyventojų klausimu: apie visiškai nervingą, pasąmonės lygyje veikiantį istorinės nuoskaudos ir neteisybės jausmą. Paskutinį kartą lankydamasis Vilniuje Estijos prezidentas Arnoldas Riuutelis ne veltui pabrėžė, kad iki 1940 metų Estija pagal ekonomikos išsivystymą buvo Suomijos lygio. Tai reiškia, kad šiandien estai būtų gyvenę kaip suomiai - jei TSRS Estijos nebūtų įjungusi į savo sudėtį.
Kita vertus, vyresnioji karta atsimena Stalino represijas, masinius tautiškai sąmoningų piliečių trėmimus, sugriautus likimus. Sąskaitos TSRS (tai atskiras klausimas) suvokiamos kaip sąskaitos Rusijai ir iš Rusijos laukiama tik vieno: pripažinti savo kaltę, “pagerbti kančias” ir tai atlyginti materialiai. Šioje situacijoje “atgailos nebuvimas” ("kaip Vokietijoje", vis pabrėžia Baltijos politikai) - netgi tam tikra “okupanto” pretenzija “okupuotajam” sukelia tą isterišką reakciją, kokia yra dabar.
Antra, yra vidinės politikos veiksnys. Egzistuoja vidinė politinė atmosfera, kurioje galima ir kurioje nereikia pasiduoti emocijoms vieno ar kito objekto atžvilgiu. Pasiduoti emocijoms Rusijos atžvilgiu, netgi pačiu aukščiausiu lygiu, šiandien Baltijos šalyse vis dažniau tampa geru tonu. O štai JAV atžvilgiu, pavyzdžiui, pasiduoti emocijoms - tai blogas ir smerktinas tonas. Tokioje atmosferoje lengva nesusivaldyti ten, kur pagal diplomatijos taisykles reikėtų susivaldyti. Tokia padėtis susijusi su vadinamąja “rusiška korta”, kuri metama kaskart, kai politikui, valstybės vadovui reikia pareikšti apie save, parodyti save kaip tautos interesų gynėją. “Rusiška korta” ypač dažnai žaista rinkimų išvakarėse.
Nors Lietuva santykių su Rusija tono “sugriežtėjimą” aiškina demokratijos silpnėjimu ir autokratijos įsigalėjimu Rusijoje, o Rusija gali susieti Lietuvos politikų tono “sugriežtėjimą” su rinkimų kampanija. Pavyzdžiui, toks politikas kaip Vytautas Landsbergis kreipia į save dėmesį tik radikaliais pasisakymais prieš Rusiją. Sunku prisiminti jį kalbant apie ekonomikos ar socialines problemas. Jei nebūtų Rusijos - nebūtų ir V. Landsbergio. Šiuo požiūriu “rusofobija” - daugelio Baltijos šalių politikų gyvenimo erdvė ir tą reikia suprasti. Be “rusofobijos” jų politinės karjeros būtų abejotinos. Kuo griežtesnė tampa Rusijos pozicija, tuo daugiau šie politikai turi pagrindo kilti ant rusofobijos bangos į politinį olimpą: taigi galima sakyti, kad šių politikų kraujyje glūdi suinteresuotumas, kad santykiai su Rusija blogėtų, ir jie daro visa, ką gali, kad atmosfera dar labiau įkaistų.
Tai, kas pasakyta, visiškai nereiškia, kad tokia didelė ir vis dar kariniu požiūriu galinga šalis kaip Rusija nekelia jokios grėsmės mažosioms Baltijos valstybėms. Grėsmė egzistuoja jau vien todėl, kad mažas yra greta didelio. Istorinės baimės, istorinė atmintis čia taip pat vaidina savo vaidmenį.
Reikia įvertinti ir Rusijos vidaus politikos "nenuspėjamumą”. Be to, egzistuoja ir Rusijos žvalgybos darbas (“šnipų” skandalai), kaip kad yra ir Lietuvos bei NATO žvalgybos darbas (ir nereikia iš to daryti kažin kokio įvykio ir ideologinės baidyklės, žvalgybos visada buvo ir bus - valstybės viena apie kitą nori žinoti, kas vyksta). Tačiau viena - “teorinė”, “natūrali” grėsmė, kita - išpūsta, “numanoma”, skatinant visuomenės baimę sukurta grėsmė. Šiandieninė situacija tokia: V. Landsbergis apeliuoja į būdingą amerikietiškos kilmės dokumentą, kuriame apžvelgiamas galimas karas su Rusija, kuri galbūt iki 2012 m. ims ir okupuos tris Baltijos šalis.
Jame siūloma sukurti NATO karo su Rusija taktiką šiam atvejui. Dokumentas "Prieigų parengimas strategiškai svarbiuose regionuose" (“Assuring Access in key Strategic Regions”) parengtas kažkokio amerikietiško “smegenų centro” “RAND Corporation”. Toje dalyje, kurioje kalbama apie Rusijos ir Baltijos karo scenarijų, pasakojama apie plataus masto karinius veiksmus tarp NATO ir Rusijos dėl Baltijos šalių. Be to, pabrėžiamas Rusijos karinių pajėgų silpnumas, rekomenduojama ir karo taktika, ir konkrečios amerikietiškojo desanto išlaipinimo vietos, konkretus Amerikos karių skaičius, kurį teks pasitelkti Baltijos šalių gynybai: sakykim, dvi sunkiosios divizijos, oro desanto divizija, 14 tolimo nuotolio bombonešių ir t.t.
Klejonės? Ne, V. Landsbergis apie šį fantastišką dokumentą kalba rimtai, visa Lietuvos žiniasklaida perspausdina jo žodžius - lietuviai jau įsivaizduoja naują “rusų antplūdį”. Kuo ne provokacija? Kodėl, sakykite, lietuviams diegti mintį apie galimą karą su Rusija (ne ideologinį, ne informacinį, o tikrą)? Ko stebėtis, kad, pagal paskutinę apklausą, dauguma lietuvių vertina Rusijos politiką Lietuvos atžvilgiu “nedraugiška” (nors, kitos apklausos duomenimis, lietuviai užkėlė ant pjedestalo rusą kaip žmogaus tipą, su kuriuo norėtų bendrauti kasdieniame gyvenime. Į klausimą “kokios tautybės atstovus vertinate teigiamiausiai?", 44,5 proc. apklaustųjų atsakė, kad rusus. 14,5 proc. pasirinko latvius; 5,11 proc. - lenkus; 2,7 proc. - estus; 2 proc. - anglus; 1,8 proc. - žydus; 1,3 proc. - vokiečius). Štai ir rezultatas. Šiandien Lietuvos rinkėjai V. Landsbergį išrinko atstovauti Lietuvai Europarlamente.
Galiausiai, trečia - dar vienas veiksnys, leidžiantis Lietuvos politikams nesirinkti žodžių Rusijos atžvilgiu, yra užsienio politikos, arba strateginis veiksnys. Patekę po NATO “sparneliu”, Lietuvos politikai pajuto lyg ir euforiją bei vidinę laisvę. "NATO skėtis” apsuko jiems galvą, ir “ceremonijos” su Rusija tapo lyg ir nereikalingos. Mažų mažiausiai palyginus tų pačių Lietuvos kairiųjų pasisakymus iki ir po Lietuvos įstojimo į NATO, matyti gana esmingai pasikeitęs tonas.
Valdžia Lietuvoje nepasikeitė, tas pats Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas A. Valionis, valdančiųjų kairiųjų atstovas, apie santykius su Rusija kalbėjo pačiu draugiškiausiu tonu, kai buvo kalbama apie sėkmingą Kaliningrado keleivių tranzito sprendimą. Tada irgi buvo nemaža pagrindo jaudintis (sakykim, Lietuvai daug kur teko nusileisti), tačiau toną lėmė bendradarbiavimo ir “gerų kaimyninių santykių palaikymo” nuotaika. Viskas pasikeitė įstojus į ES ir NATO.
Tarpvalstybiniuose santykiuose didelį vaidmenį vaidina mokėjimas įsiklausyti į partnerio kompleksus ir apeiti jam skaudžias vietas jų neužkliudžius. Lietuva piktinasi Rusijos “nejautrumu” savo skauduliams: tokiems kaip 1940 m. “okupacija” ir nesupratimu, kad “laisvas koridorius” per Lietuvą į Kaliningradą pažeidžia šalies suverenitetą ir paverčia ją “praeinamu kiemu" (kokia valstybė sutiktų, kad kita valstybė, juoba nelabai draugiška, nekontroliuojama gabentų per jos teritoriją žmogiškus, karinius ir materialinius išteklius). Gerai, bet ar pabandys Lietuva bent šiek tiek suprasti Rusijos “skaudulius”? Jos problemas? Jos eilinį beveik elgetaujantį pilietį, iš kurio ji panūdo štai imti ir atimti 30 mlrd. dolerių kaip “žalos atlyginimą"? Kaliningradiečio, kuris negali pervažiuoti į kitą savo šalies dalį aplankyti sergančios motinos, nepaprašęs Lietuvos valdininko leidimo, problemas?
Užtektų įsivaizduoti lietuvį, gyvenantį Vilniuje, kuriam, kad pamatytų motiną Klaipėdoje, reiktų prašyti Rusijos leidimo. Suprantama, kad kiekvienos šalies padėtis yra unikali ir joms save įsivaizduoti vienai kitos vietoje ypač sunku. Tačiau tą reikia daryti, antraip nebus pagrindo kompromisams, taigi ir normaliems santykiams.
Rusų kompleksai ir istorinė tiesa - tokia, kokia yra
O ar Lietuvoje žinoma, kad rusai turi savo kompleksų santykiuose su Baltijos šalių gyventojais? Keista, tai “žemiau stovinčio” kompleksas “aukščiau stovinčio” atžvilgiu. TSRS laikais Baltijos šalių gyventojai turėjo ypatingą “užsieniečių” su tarybiniais pasais įvaizdį. Rusams jų akcentas (Raimundas Paulas) atrodė žavingas, o jų gyvenimo lygis ir būdas - kaip svajonė. Čia pirkinių atvykdavo iš visos TSRS, o Maskvos intelektualai - kavos į Rygą ir Vilnių gerti. Ir dabar vidutinis darbo užmokestis Rusijoje niekaip negali būti sulygintas su vidutiniu užmokesčiu Baltijos šalyse. O gyvenimo lygis ir sąlygos bet kuriame Lietuvos miestelyje - su gyvenimu Rusijos užkampyje.
Baltijos šalių gyventojai paprastiems rusams atrodė kultūringesni. Tačiau aukštesnė kultūra nesuteikia teisės į kaimynus žvelgti iš aukšto. Deja, taip buvo ir lieka, ir čia masėms pavyzdį rodo neretai politinis elitas.
Į šį rusų kompleksą visų pirmą turėtų atsižvelgti Pabaltijo politikai, prieš beapeliacine forma pareikalavę “grąžinti žalą” (ne Rusija pirmoji pradėjo kalbėti apie “žalos atlyginimą). Lietuvoje, kai konservatorių Seimas priėmė atitinkamą įstatymą, kairiųjų pažiūrų politikai iškart prabilo apie iškelto tikslo nerealumą. Ne todėl, kad su Rusija negalima kalbėti apie okupaciją (juk formaliai ją pripažino Jelcino laikais), o todėl, kad su kaimynas, be to, turinčiais savo kompleksų, reikia kalbėti žmoniškai, o ne reikalavimų ir ultimatumų kalba. Tuo labiau kai kaimynas tau nelygus nei dydžiu, nei galia.
Tada Lietuvoje girdėjosi protingų balsų, kviečiančių visų pirma nustatyti “gerą kaimynišką” santykių toną, o paskui atsargiai kelti klausimą, galbūt derinant jį su nuolaidomis Rusijai kitose sferose (žinoma, ne “nacionalinio saugumo” sąskaita). Ir galimybė tikriausiai būtų buvusi. Deja, Lietuva pasirinko įžeistosios vaidmenį ir galvoja problemą išspręsti Rusiją spausdama “iš toli”, pasitelkusi kažkokias tarptautines jėgas. Tai gana keista, nes Rusija ne ta šalis, kurią būtų galima lengvai spustelti pasitelkus tarptautines jėgas. O taip pat ir todėl, kad pati Lietuva turi panašių problemų su žydais, kurie visokeriopai ją spaudžia, reikalaudami begalinių atsiprašinėjimų ir kompensacijų už lietuvių dalyvavimą naikinant žydus Antrojo pasaulinio karo metais, o patys lietuviai save vadina nukentėjusiaisiais ir nelaimingais.
Tie patys politiniai dešinieji, kurie piktinasi Izraelio atstovais, manančiais, kad Lietuva dar nepakankamai “atgailavo”, kalbėdami su Rusija patys tampa panašūs į kaltintojus, visiškai nesuprasdami eilinio Rusijos piliečio psichologijos, kuris daugeliu atveju save taip pat suvokia kaip nukentėjusįjį ir nelaimingą, ypač lygindamas save su šiandien klestinčiomis naujosiomis ES ir NATO narėmis.
Kalbant apie analogiją su Vokietija, situacijos blogai sulyginamos. Pirmiausia vokiečiai kaip tauta vykdė genocido politiką kitų tautų atžvilgiu. Ar taip buvo TSRS iš rusų pusės? Visas kontekstas, viskas buvo kitaip. Nors lietuviai ir kitos tautos patyrė kančias nuo totalitarinio režimo represijų (niekas to neneigia), vis dėlto absoliuti Gulago gyventojų dauguma buvo tie patys rusai. Tai ir pagalvokite, kodėl nukentėjusi nuo tos pačios jėgos tauta turi mokėti dar ir kompensacijas kitoms nukentėjusioms tautoms. Juk psichologiškai tai beveik neįmanoma.
Tik kam taip giliai, žmogišku lygmeniu, traktuoti šią problemą, kai galima, per daug nemąstant, dėti lygybės ženklą tarp Vokietijos ir Rusijos (pamiršus, kad Rusija ir TSRS daugeliu atvejų skirtingi dalykai, - pakanka prisiminti vien tai, kokios tautybės buvo diktatorius, taip pat tarp šalies vadovų buvusius daugybę žydų bei Kaukazo tautų atstovų ir t.t.) Žinoma, lieka argumentas, kad Rusija prisiėmė “TSRS skolas” ir dabar lyg ir atsakinga už TSRS. Taigi ir turi būti Baltijos šalių lyderių pozicijose šitas supratimas "lyg ir” - tada, galimas daiktas, ir Rusija į tai žiūrėtų kitaip. Juk šiandien Baltijos šalių politikai nenori matyti ką tik nupasakotos realybės, o reikalauja iš Rusijos nei daugiau, nei mažiau - nedelsiant “pulti ant kelių”: atgailauti ir dar kartą atgailauti. "Atgailaukite ir atiduokite 30 milijardų". Ir viskas. Tai neteisinga ir tokiu elgesiu jie neleidžia Rusijai suprasti savo kančių, kurias jie nurodo, reikalaudami kompensacijos. Turi būti surasta išeitis iš šio užburto rato.
Antra, Vokietija “rado savyje jėgų” pasmerkti nacizmą ir pradėti mokėti kompensacijas, būdama jau viena turtingiausių pasaulio šalių. Išmokas ji ėmė mokėti praėjus ne dešimt ir ne dvidešimt metų po nacistinio režimo žlugimo. Pirmiausia pačiam reikia atsistoti ant kojų, įgauti normalią (neturinčia nieko bendra su įžeista savimeile) savigarbą, kad surastum jėgų kilniai pripažinti savo kaltę. Jei šiandien rusai gautų kelis tūkstančius dolerių per mėnesį, jie gal ir rastų jėgų kilniai atsiprašyti dešimteriopai vargingesnių valstybių.
Bet (sakykim, kad Rusija pasiryžusi prisiimti TSRS kaltę) už ką atsiprašyti? Čia viskas taip pat labai sudėtinga. Taip, Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, bet ji nebuvo tokia kaip Prancūzija ar Didžioji Britanija. Joje laisve ir nekvepėjo, diktatorius Smetona įvykdė perversmą, uždraudė visas partijas, politinius priešininkus pasodino į kalėjimus ir du dešimtmečius valdė šalį. Žinoma, tai nė priežastis įvesti kitos šalies kariuomenę, tačiau tiesą reikia sakyti iki galo. Lietuvoje buvo nemaža nepatenkintų diktatoriaus valdymu, tarp jų ir tų, kurių likimai (ir jų artimųjų likimai) buvo diktatoriaus sugniuždyti, ir kiek nenuoširdus buvo dalies lietuvių Tarybinės armijos sutikimas, dar reiktų ištyrinėti su faktais ir dokumentiniais liudijimais.
Toliau: kai tarybinė armija įžengė į Baltijos šalis, pasaulyje jau šėlo pasaulinis gaisras. Taip, buvo TSRS ir Vokietijos paktai. Bet buvo ir vakarietiškos demokratijos valstybių pasidavimas Hitleriui, buvo ir daug ko kito nelabai gero. Buvo chaosas, sprendimų karštligė, pasaulis stovėjo ant prarajos slenksčio ir nebuvo kada paisyti mažųjų valstybių "teritorinės vienybės”. Tai buvo karo, o ne taikos įstatymai. Ir Lietuva turėjo pakliūti arba Stalino, arba Hitlerio valdžion, jos likimas buvo nuspręstas. Kodėl Lietuvoje negalvojama apie tai, kuris “blogis blogesnis” - kaip būtų gyvenusi Lietuva reicho sudėtyje, kuo visa tai jai būtų pasibaigę? Ir kam šiandien priklausytų Vilnius ir Klaipėda? Demokratinėje valstybėje turi būti minties laisvė, atskirta nuo politikos. Abejotina, kad Hitleris būtų manęs lietuvius, latvius ir estus buvus arijais. Kaip ir abejotina, kad lenkai būtų savanoriškai atidavę Lietuvai Vilnių, iki Antrojo pasaulinio karo priklausiusį Lenkijai. Viskas sudėtinga, nereikia to supaprastinti.
Akivaizdu, sutarimą šiuo klausimu tarp Baltijos šalių ir Rusijos būtų buvę galima rasti ne kalbant apie vieno ar kito istorinio posūkio “pateisinimą” ar “pasmerkimą”, ne akcentuojant sąvokas “okupacija” ar “išlaisvinimas” (prisiminkim, kaip buvo vertinamas tarybinių karių įvedimas į Baltijos šalis tarybiniuose vadovėliuose), o remiantis paprastu žmogišku supratimu to, ką vadiname “gera kaimynyste” (ir kas deklaruojama kaip vienas iš tikslų pagrindinėse Lietuvos užsienio politikos kryptyse). Jūs supraskite mus, o mes pasistengsime suprasti jus. Tačiau tam reikalinga gera valia. Akivaizdu, abiejose šalyse yra jėgų, kurios neturi tos geros valios, nori konfrontuoti ir labiau linkę dirbti ideologinių etikečių lygiu.
O istorinė tiesa apie tarybinį laikotarpį? Jei jau sakome tiesą, tai iki galo. Kai kas iš lietuvių buvo ištremtas į Sibirą, nukentėjo ir tai tiesa, tačiau buvo ir kita tiesa: kai kas dainavo sau niūniuodamas, kalbėdamas savo kalba ir gyvendamas savo namuose. Kalbama ne tik apie tarybinę nomenklatūrą, apie “kolaborantus”. Dauguma šiandieninių Lietuvos pensininkų su nostalgija prisimena tuos laikus ir balsuoja už kairiuosius, kurie tai praeičiai artimesni. Pirmasis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Algirdas Brazauskas ir šiandien lieka vienu populiariausių Lietuvos politikų. Juk tauta negali būti “kolaborante”. Šiandien lietuviai didžiuojasi tokiais iš tiesų talentingais liaudies poetais kaip Justinas Marcinkevičius. Bet kaip gyveno tas poetas? Gal vargo kur nors tarpuvartėje? Gal jo knygų niekas neleido? Gal Maskva jo nevertino? Gal jis negaudavo prestižinių (ir milžiniškų pinigine išraiška) premijų? Kaip gyveno Lietuvos kultūros kūrėjai tarybiniais laikas ir kokia būtų Lietuva šiandien, jei jų nebūtų?
Kam nors ko nors neleido parašyti, ką nors iškvietė į KGB, kažkas pabėgo į Vakarus. Tai ir kalbėkime apie viską, visą tiesą, o ne pasirinktinai, kas naudinga esamam politiniam kursui. Istorijoje retai būna tik juoda arba balta. Ir apie KGB, ir apie laisvės stygių vakarietišku jos supratimu, ir apie laisvę jos dvasiniu supratimu (tai, beje, daugeliu atvejų buvo susiję su režimo paisomais išorinės laisvės apribojimais). Reikia apie viską kalbėti.
Šiuolaikinės politikos problema ta, kad joje dominuoja ne realybės matymas, bet ideologiniai štampai. Realios politikos iš esmės labai maža. Todėl kad reali politika renkasi trijų matavimų vaizdą ir prieš mesdama kam nors kokį nors iššūkį įstatymo, reikalaujančio atlyginti “okupacijos” žalą, forma, pagalvoja, kiek apskritai tokie reikalavimai yra realūs ekonominiu ir psichologiniu požiūriu. Kiek pasirengęs adresatas juos priimti (kai viskas liudijo, kad nepasirengęs)? Kokia adresato gerovė? Kiek tai pablogins santykius ir pakenks šaliai kitais aspektais? Norint tikėtis sėkmės, reikia supratimo iš kitos pusės, o kad būtų supratimas, reikia ieškoti jo toje pusėje, o ne svaidyti iš nuotolio į politinę rinką nerealius įstatymus. Todėl kad rytoj ideologinis priešininkas, kurį mes patys ir sukuriame, išleis savo įstatymą apie žalos atlyginimą “jam”. Jūs matote taip, o mes matome anaip ir jokie piktinimaisi bei apeliacijos Jungtinių Tautų adresu čia nepadės. Reikia artinti požiūrius, apsiginklavus gera valia, ir šiame kelyje ieškoti galimybės nuskausminti geliančias vietas.
O dėl Lietuvos politikų požiūrio į Rusiją kol kas jame dominuoja tam tikras griežtumas, sakytum, provokaciniai tonai ir veiksmai. Taktika kitą pusę “pastatyti prieš faktą” ir po to spausti “įstatymu” gerai veikė Sąjūdžio laikais (iš pradžių Seimas priėmė spendimą dėl išstojimo iš TSRS, o po to jau centrinė valdžia privalėjo taikytis su “faktu”). Tačiau dabar kiti laikai ir ar galima tokiu būdu kuri draugiškos kaimynystės santykius su kaimynais, kuriuos šiandien Lietuva mini kaip prioritetinius? Plika akimi matyti, kad Rusiją Lietuvos strategai mato kaip “priešą” - iš čia ir toks tonas. Bet ar ne patys mes sukuriame savo priešus (Rusija griežtina ir savo pozicijas, taip formuojasi uždaras ratas)?
www.regnum.ru
Daugiau:Arūnas Peškaitis: Aš myliu Rusijąhttp://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_226174
Kazys Almenas: Apie meilę rusams ir jų atsakomybęhttp://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_228586
