Rusijos analitikai stebi Lietuvos užsienio politikos strategijos vingius ir juos komentuoja. “Omni Laike” publikuojamas federalinės naujienų agentūros apžvalgininko straipsnis, kuriame autorius analizuoja pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos įvykius, o Lietuvos noro tapti regiono lydere šaknis randa mūsų šalies istorijoje.
Atrodo keista ir ne visai suprantama, kodėl nedidelė nacija, turinti mažiau nei 4 mln. gyventojų, demonstruoja geopolitines pretenzijas, rūpindamasi ne tik savo valstybe, bet ir pristatydami save organizatore regioninių (o “regiono” supratimas gali išsiplėsti iki begalybės) grupuočių, taip pretenduodama į regioninio lyderės vaidmenį. Šia prasme Lietuvos pavyzdys unikalus.
Ypač jeigu palygintume jos užsienio politiką su kitų dviejų Baltijos valstybių politika. Lietuva bando suvienyti kitas valstybes įvairiais aspektais, kurti “grupes” ir “blokus”, aišku, šiame procese nepamiršdama savo vadovaujančio vaidmens. Ir bando grupuotis ne tik su posovietinėmis ar pokomunistinėmis, bet ir su Vakarų Europos šalimis.
Štai tik kai kurie faktai. Visiems žinomas “Vilniaus dešimtukas” - dešimties šalių grupė, kuri išsikėlė tikslą patekti į NATO. Sukurta Vilniaus iniciatyva, ši grupė ne tik pasiekė savo tikslą (septynios dalyvės iš dešimties), bet ir, kaip buvo nuspręsta paskutiniame dešimtuko parlamentų vadovų susirinkime, atvėrė duris kitiems nariams (paskutiniame susirinkime jau dalyvavo ir Gruzijos parlamento vadovas). Teoriškai ten gali įstoti ir Užkaukazės šalys bei Ukraina, siekiančios įsilieti į europines ir euroatlantines struktūras.
Kita svarbi Vilniaus geopolitinė akcija buvo aštuonių Baltijos šalių ir Vakarų Europos valstybių suvienijimas. Surinkusi Latvijos, Estijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Danijos ir Islandijos parlamentų vadovus, Lietuva tapo vadinamojo “Šiaurės Baltijos aštuntuko” (arba ŠB8) iniciatore. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko Artūro Paulausko iniciatyva susitikimas vyko šalia Lietuvos sienų - Palangoje, Klaipėdoje ir Nidoje. Kaip ir “Vilniaus dešimtuko” atveju, idėja dalyviams patiko ir jie nusprendė, kad nuo šiol jie susitiks reguliariai. Jau įvyko ŠB8 šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas.
Susitikimo dalyvių nuomone, būtina sustiprinti parlamentarų vaidmenį išsiplėtusioje ES, koordinuoti parlamentų atstovų veiklą Europos Parlamente ir taip pat suderinti pozicijas po to, kai Baltijos šalys įstos į ES 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva taip pat panaudojo naujai sukurtą grupę savo interesams dėl “D-6” telkinio Baltijos jūroje ginti (bent jau neformaliuose pokalbiuose dalyviai palaikė Lietuvos pretenzijas Rusijai). Vėliau Lietuva pareiškė iniciatyvą sudaryti “baltišką” grupę Europos Parlamente.
Vilniuje vos ne kasdien vyksta tarptautiniai Europos ir euroatlantinių organizacijų forumai, simpoziumai, posėdžiai. Vilnius elgiasi kaip mažas Rytų Briuselis, kur susitinka įvairių valstybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai, atitinkamų sričių specialistai iš viso pasaulio.
Paskutinis ir gana ambicingas geopolitinis Lietuvos demaršas - iniciatyva “3 plius 3”, kurią Lietuva, atstovaujama A. Paulausko, rodė ir anksčiau. Bet jos praktiško įgyvendinimo ėmėsi Lietuvos Respublikos prezidentas Rolandas Paksas per savo vizitą į Užkaukazės šalis 2003 m. rugsėjį. Kalbama apie glaudų Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano bei trijų Baltijos šalių bendradarbiavimą. Per R. Pakso susitikimus su Užkaukazės šalių vadovais buvo kalbama apie “tiesų” transporto koridorių, aplenkiant Rusiją: per Ukrainą (kaip tik tuo metu derybose su Ukraina Lietuva siūlė transporto koridorių “Klaipėda - Odesa”, kuriame turėtų būti naudojamas tiesioginis traukinys “Viking”) į Užkaukazę.
Bet už “transporto” koridoriaus slepiasi ir gilesnis, geopolitinis koridorius: šešių šalių sutarimas dėl užsienio politikos. Vilnius suprato savo padėties pranašumą ir tuo pasinaudojo: trys Užkaukazės šalys žiūri į Vakarų Europos ir Amerikos pusę, o Baltijos šalys integraciją į ES ir NATO jau baigė. Jos negali nebūti patraukliu pavyzdžiu. Briuselis ir Strasbūras dar toli, o pažįstamas Vilnius, besirodantis kaip politinis posovietinių valstybių atstovas - šalia.
Lankydamasis Užkaukazėje R. Paksas neslėpė Lietuvos ambicijų, tiesiai pareiškęs, kad Lietuva galėtų būti tiltu tarp ES, NATO ir Pietų Kaukazo valstybių. Armėnijoje Lietuvos prezidentas sakė: “Mano nuomone, Lietuva galėtų aktyviai dalyvauti ES ir NATO politikos Rytų atžvilgiu formavime. Lietuva turi būtiną bendradarbiavimo su Rytų kaimynais patirtį, galų gale to iš mūsų laukia partneriai iš ES ir NATO”.
2003 m. rugsėjo 25 d. BNS agentūra išplatino pranešimą: “Lietuva galėtų būti "Europos lyderio" vaidmens perėmėja”. Lietuva ir jos šviesuomenė iš pasitraukiančių iš politinės arenos Europos humanistų galėtų perimti ateities lyderio ir "naujojo balso" vaidmenį bei permąstyti savo karių vaidmenį Afganistane ir Irake, teigia žinomas JAV saugumo politikos ekspertas Bruce'as Jacksonas (Briusas Džeksonas). Paklaustas, koks galėtų būti Lietuvos - naujosios Europos Sąjungos ir NATO narės - vaidmuo žemyne, B. Jacksonas minėjo "Europos lyderystės paveldėjimą" iš pasitraukiančių Europos moralinių autoritetų, tokių kaip aktyviąją politiką palikęs buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas”.
O štai aukšto amerikiečių valdininko nuomonė apie R. Pakso vizitą: “Kai jis atvyks į Vašingtoną, galės papasakoti, ką jis veikė Kaukaze ir ką galima padaryti ateityje”. JAV ambasadorius Lietuvoje Stephenas Mullas (Styvenas Malas) pareiškė, kad R. Paksas “labai atsakingas JAV draugas, kurį amerikiečiai gerbia ir vertina”. Priminsiu, kad Vilniaus vadovaujamas “Vilniaus dešimtukas” buvo vos ne pagrindiniu europietišku George’o W. Busho (Džordžo V. Bušo) koziriu, kai sprendėsi klausimas dėl intervencijos į Iraką. Tuo metu Prancūzija, Vokietija ir JTO nepalaikė tiesioginės intervencijos. Toje situacijoje G. W. Bushas ėmė kalbėt apie “senąją” - antiamerikietišką, ir “naująją” - proamerikietišką, Europą, kurios paramos jis, kritiniu atveju, ir tikisi sulaukti.
Ar tokia Vilniaus politika Užkaukazės, tradicinės Rusijos įtakos zonos, atžvilgiu nėra iššūkis Maskvai? Manyčiau, kad taip: juk Lietuva puikiai žino, kad Rusija pirmoji Pietų Kaukazo šalims pasiūlė bendradarbiavimo formulę “1 plius 3”. Per R. Pakso vizitą apie tai priminė LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, pripažinęs, kad Rusija “domisi” šiuo regionu ir kad ji pati šią idėją pasiūlė, bet neva jai nepasisekė nieko pasiekti dėl konflikto tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Taigi konkuruota netgi dėl iniciatyvos pavadinimo.
Iškart po R. Pakso vizito Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija. Joje dalyvavo delegacijos iš Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano; NATO šalių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, buvo oficialūs ES ir NATO atstovai. Pagrindinis svarstytas klausimas: kaip Baltijos šalių patirtis gali pasitarnauti Užkaukazės regiono stabilumo užtikrinimui. Po konferencijos duotame interviu Lietuvos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius patvirtino anksčiau pareikštą prezidento nuomonę apie Lietuvą kaip “vykdomąjį ES ir NATO organą” Kaukazo regione: “Prieš kelerius metus NATO sekretorius lordas George’as Robertsonas (Džordžas Robertsonas) ragino mus aktyviai bendradarbiauti Kaukazo regione. Prisipažinsiu, iš pradžių tai atrodė keistai, nes Lietuva ir Kaukazo šalys gan skirtingos. Tačiau pernai mes pasirašėme bendradarbiavimo sutartis su visomis trimis šalimis, dabar mes norim joms perduoti savo patirtį. Stabilumu tose šalyse susirūpinusi ir ES, ir NATO. Greitai Lietuva taps ES ir NATO nare, todėl norime būti aktyvūs. Mes norim ne tik priimti paramą, bet ir suteikti ją tiems, kuriems jos būtinai reikia”.
Suprantama, kai kalbama apie geopolitines įtakas, visi kalba apie kilnius tikslus, apie “patirties perdavimą”, apie “palaikymą” ir “pagalbą”. Geopolitiniai tikslai niekada nebuvo kitaip prisidengę.
Regioninis Lietuvos lyderiavimas ir Rygos bei Talino pozicijos
O kaip kitos dvi Baltijos valstybės žiūri į regioninį Lietuvos lyderiavimą? Oficialių pareiškimų dėl šio klausimo iš Latvijos ir Estijos valdžios nebuvo ir dėl suprantamų diplomatinių priežasčių būti negalėjo. Tačiau kai kurie kaimyninių Lietuvos šalių politikų pasisakymai ir veiksmai nepalieka abejonių, kad ir Rygai, ir Talinui nepatinka tūnoti Vilniaus šešėlyje.Galima sakyti, kad Latvija ir Estija, žinodamos, jog Lietuvos iniciatyvos šaknys glūdi NATO ir JAV, tikriausiai priverstos “pakęsti” geopolitines savo kaimynės ambicijas (dalyvaudamos jos organizuojamuose forumuose), stengdamosi tam neteikti didelės reikšmės ir susikoncentruodamos į sritis, kuriose gali lyderiauti. Ryga pretenduoja į Baltijos verslo centro vaidmenį, Talinas laiko save labiau pažengusiu ekonominėse reformose. Dar neseniai Estija buvo vienintelė kandidatė į ES nares, o Lietuva ir Latvija dar ilgai tarp kandidatų nepateko. Pažymėtinu faktu galima laikyti ypatingą Estijos poziciją dėl “Vilniaus dešimtuko” išsaugojimo. Dešimtuko valstybių vadovų susitikime vienintelė Estija pasisakė už “savo užduotį įvykdžiusios” struktūros išsiskirstymą. Bet A. Paulauskui pavyko grupę išsaugoti.
Per Lietuvos prezidento vizitą į Užkaukazės šalis Lietuvos žiniasklaida ne kartą skelbė apie “nepasitenkinimą”, pareikštą Latvijos ir Estijos atstovų. Autoritetingas Lietuvos dienraštis “Lietuvos žinios” cituoja būdingą Baltijos kaimynų reakciją: “Lietuviai vėl bando iššokti priekyje kitų”. “Kaimyninės Baltijos šalys sutrikusios dėl to, kad Lietuva viena kovoja dėl šios iniciatyvos”, rašo laikraštis, turėdamas omenyje “3 plius 3”. Ir iš tikrųjų ar Lietuva tarėsi su Latvijos ir Estijos prezidentais ir valdžiomis prieš tai, kai R. Paksas išvyko į Kaukazą su iniciatyva, liečiančia ir kitas dvi Baltijos šalis? Mažai tikėtina. Visa regioninio Lietuvos lyderiavimo istorija, pradedant nuo “Vilniaus dešimtuko”, liudija, kad Lietuva veikia viena, kaip ir pridera iniciatoriui. Tai ir turi prasmės: jei pradėtų Vilnius aukščiausiu lygiu tartis su Ryga ir Talinu, reikalas užstrigtų, nes iškart iškiltų klausimas apie “savą” problemos suvokimą, apie “lyderiavimą”: nepasitenkinimas ir nuomonių skirtingumas, nacionalinės ambicijos (o tai, kad jų yra, rodo Lietuvos ir Latvijos “kiaulių karas”) išryškėtų dar pasirengimo metu. Tačiau, kai iniciatyva buvo parodyta, bendradarbiavimo grupė susikūrė, Latvija ir Estija turėjo sutikti su faktu. Lieka “dalyvauti” naujoje regioninėje grupėje. Galimybių pareikšti oficialų nepasitenkinimą lieka mažai, tuo labiau kad patyrę Lietuvos diplomatai naudoja ir toliau nepralaimintį, sprendime dėl Kaliningrado tranzito išbandytą būdą - nuolat pabrėžia, kad Lietuva veikia ne viena, o su Europos ir euroatlantinių struktūrų palaiminimu bei palaikymu. Kaip galima oficialiai stoti prieš Lietuvos lyderiavimą, jeigu ją skatina ES ir NATO? Tai reikštų stoti prieš šių galingų struktūrų interesus. Kurios Latvijai ir Estijai yra gyvybiškai vertingos.
Lietuvos geopolitinio mentaliteto šaknys
Toks mažos šalies geopolitinis pretenzingumas atrodo mįslingas (nei Latvija, nei Estija tokių žaidimų nežaidžia), jeigu neprisiminsime, kad Lietuva, kitaip nei kitos dvi Baltijos šalys, taip pat imperinė valstybė su labai sena istorija. Lietuva šimtmečius buvo rusiškų kunigaikštysčių ir iš dalies Maskvos centralizavimo siekių varžovė, nes po Maskvos buvo antru nevieningų rusiškų kunigaikštysčių konsolidacijos centru.
Slaviškų teritorijų ir populiacijos dalis LDK siekė iki 90 proc., valstybės administravimas ir įstatymų leidimas ilgai vyko senąja slavų kalba. Lietuva nuolat kariavo su Kijevu ir Maskva, su Lenkija (kuri vėliau tapo sąjungininke), vokiečių ordinais, Švedija. Ne tik Kaliningrado sritis, bet ir tokie miestai kaip Smolenskas, Pskovas, Tverė, o dar anksčiau, valdant Vytautui, net ir Kijevas buvo Lietuvos valdose.
Lietuvos kunigaikštis Jogaila buvo Lenkijos karalius, o Lietuvos - Lenkijos kunigaikštis Vladislovas 1610 m. Maskvos bajorų išrinktas Rusios caru ir ilgą laiką turėjo bajorų pasirašytą dokumentą, nenorėdamas su juo išsiskirti net ir tada, kai to iš jo reikalavo. Jogailos brolis Vladimiras buvo Kijevo kunigaikštis, po jo Kijevą valdė Skirgaila, o kai šis 1397 m. numirė, Vytautas miestą atidavė Jonui Algimantaičiui.
Tačiau galbūt tie lietuviškos pasaulinės šlovės laikai seniai tapo istorijos puslapiais, kuriuos studijuoja tik istorijos fakultetuose? Ne, tų laikų kultas, kuris pasireiškia kunigaikščių ir karalių garbinimu, ypač gyvas šiandieninėje Lietuvoje. Kalbu ne tik apie gatvių ir aikščių pavadinimus (centrinė Vilniaus gatvė pavadinta Gedimino prospektu). Mindaugo karūnavimo diena yra valstybinė šventė. Neseniai pačiame Vilniaus centre Mindaugui atidengtas paminklas. Už dviejų šimtų metrų, iš kitos Arkikatedros pusės, stovi paminklas kunigaikščiui Gediminui, riterio šarvais ir su kardu rankoje.
O aukščiau ant kalno stovi pačio Gedimino pilis, lietuvių ir turistų iš viso pasaulio lankoma vieta. 2003 m. lankytojų patogumui atidarytas funikulierius.
Taip pat paminėtina Lietuvos valdžios idėja sukurti (praktiškai nuo nulio) vadinamuosius Valdovų rūmus, kunigaikščių rezidenciją Gedimino kalno papėdėje. Projektas kainuos daugybę pinigų ir buvo ne kartą kritikuotas oponentų, kurie “dekoratyvinių rūmų” kūrimo (rastos tik pamatų liekanos po žeme) idėją laiko beprasme. Tačiau projekto įgyvendinimas vyksta sparčiai.
Panašu, kad lietuviai tiesiog išsaugojo “geopolitinį mentalitetą” iš imperinių laikų. Ar nepažymėtina tai, kad kai “didingą praeitį” turinti ambicinga Lietuva buvo paskelbusi nepriklausomybę nuo SSSR, Latvija ir netgi daugeliu kriterijų šiandien kaimynus lenkianti Estija atsargiai nagrinėjo situaciją galvodamos, ką daryti?
Psichologijos taip pat nereikia palikti nuošalyje. Praeityje didi nacija, valdžiusi milžiniškas teritorijas ir buvusi vienas iš pagrindinių veikėjų istorijos scenoje, sumažėjo iki mažos tautos ir mažos Baltijos valstybės, šimtmečiams buvo praradusi savo valstybingumą, patyrė žeminančias represijas ir tik neseniai vėl pasiekė nepriklausomybę. Šiuolaikinės Lietuvos geopolitinės pretenzijos gali būti kompensacinės: šia banga Lietuva išsilaisvina iš traumų ir primena sau savo didingą praeitį.
http://www.regnum.ru
