Svalbardas yra nuo Lietuvos nutolęs daugiau nei 2500 kilometrų į šiaurę. Čia Edgaras atvyko ne šiaip sau – jis mokosi Arkties biologiją ir prisideda prie mokslinių darbų. Į šį salyną jis atvyko prieš pat koronaviruso pandemijos pradžią Lietuvoje – vasario 21 dieną.
Pati pirmoji savarankiška Edgaro kelionė įvyko 2015 metais ir prasidėjo prie Gariūnų kebabinės. Prieš tai niekada neskridęs vaikinas pasiryžo nutranzuoti nuo Vilniaus iki pat Graikijos vien tam, kad pamatytų didįjį elniavabalį. Kaip savigynos priemonę, bate pasislėpęs vežėsi peilį, laimei, panaudoti jo taip ir neprireikė.
Deja, bet pamatyti išsvajoto elniavabalio taip ir nepavyko, tačiau ši kelionė tapo pamatu ir visoms kelionėms ateityje – Sibire, Pamyre, Sacharoje, o dabar ir Svalbarde.
Iššūkių troškimas
„Niekada nebuvo taip, kad mane natūraliai trauktų šiaurė. Pamenu, kai mokiausi mokykloje, skaičiau apie tokią salą Špicbergenas ir man visada buvo įdomu, kaip ten žmonės gyvena, nes ji nutolus taip stipriai į šiaurę. Prieš 3 metus aplankiau Islandiją ir pagalvojau, gal galima dar kažkur šiauriau nuvykti ir gavosi, kad nukeliavau į Svalbardą.
Čia mažiau žmonių, laukinė gamta ir daug didesnė atsakomybė už savo veiksmus. Čia visada reikia laikytis budrumo ir žiūrėti, kas vyksta aplinkui. Man tai labai patinka“, – sako Edgaras.
Nors salyno plotas viršija 61 tūkst. kvadratinių kilometrų, tačiau Svalbarde šiuo metu gyvena maždaug 2,8 tūkst. gyventojų. Oficialiai arktinė diena ten prasidės tik balandžio 20 dieną, tačiau Edgaras sako, kad jau ir dabar vidurnaktį jaučiasi taip lyg Lietuvoje pasitikinėtų šviesią birželio naktį.
„Man nebuvo jokių problemų prisitaikyti prie šviesos. Kai buvau Svalbarde prieš pusantrų metų, buvau vasarą ir visada čia buvo šviesu. Visada turėdavome susirasti kokį nors tamsų kampelį, o dabar kambaryje tiesiog užsitraukiu užuolaidas ir būnu tamsoje.
Man tai iš tiesų patinka, nes sėdi 10–11 valandą vakaro ir iš tiesų turi energijos kažką daryti, bendrauti, tavęs nemigdo, neišsiskiria tie hormonai, kurie stimuliuoja miegą“, – pasakoja jis.
Stingdantis šaltis
Kadangi Svalbardas priklauso Norvegijai, šiuo metu dėl pandemijos, kaip ir žemyninėje dalyje, taip ir salyne uždarytos visos viešos vietos, nevyksta paskaitos. Tačiau prieš visus planus sujaukiant koronavirusui, Edgaro diena prasidėdavo kelione į universitetą.
„Įprastai į universitetą išeidavau pusę 9 ryto. Iki universiteto turėjau nueiti apie 3 km. Aišku, eidamas grožiesi vaizdais, nes jie tiesiog kvapą gniaužia ir niekada nenusibosta. Atėjęs į universitetą nusiimi batus, pakeiti šlepetėmis ir eini į paskaitą. Pavyzdžiui, pirmadieniais paskaitos metu būna teoriniai užsiėmimai.
Trečiadieniais su sniegomobiliais važiuodavome link ežerų. Prieš tai išklausydavome saugumo instruktažą, kur važiuosime, ką veiksime. Vėliau pajudėdavome link logistikos skyriaus, kur mus aprengdavo tokiais meškos kombinezonais, su kuriuo net aš, turėdamas bėgiko sudėjimą, jausdavausi didelis kaip Mike Tysonas, toks galingas. Tada sėsdavome ant sniegomobilių ir vykdavome, kur reikia“, – juokiasi jis.
Jaunas vyras šypteli, kad pats pasiruošimas vykti prie ežerų irgi būdavo neįprastai įdomus. Jeigu lauke labai šalta, prieš išvykdami pasiimtą benzininį grąžtą apvyniodavo striukėmis, apdėdavo karšto vandens buteliais, apsukdavo folija, kad nuvykus į vietą pavyktų jį užvesti.
„Vieną dieną temperatūra buvo 31 laipsnis šalčio, o ledo storis – apie 130 cm. Gręži, jau visi grąžto prailginimai išnaudoti, rankos šąla, bet vis tiek toliau bandai. Pagaliau išgręžus skylę į ežerą, panardini sietelius, kuriais paimi vandens mėginius ir vėliau išmatuoji gaunamos šviesos intensyvumą, organikas ir taip praleidi visą dieną.
Kitą dieną praleidi jau laboratorijoje. Vakarais skaitau mokslinius straipsnius, nes visą laiką turime rašyti kažkokius grupinius projektus“, – pasakoja jis.
Nesibaigiantys drabužių sluoksniai
Pasak Edgaro, visos jo viešnagės metu vidutinė oro temperatūra yra maždaug 22 laipsniai šalčio. Tokia temperatūra nėra įprasta net ir Šiaurėje – žiemos čia šiltesnės, o paskutinį kartą tokie šalčiai buvo tik 2006 metais. Tačiau dieną, kuomet kalbėjomės, buvo vos 5 laipsniai žemiau nulio.
Tačiau su šalčiu jam susidraugauti sekasi neblogai ir viskas, ko reikia, yra tinkama apranga.
„Šias Velykas švenčiau rusų miestelyje, kadangi keliavome su sniegomobiliais, tai reikėjo apsirengti tikrai šiltai. Pirmiausiai užsimaunu kojines, kurias tinkamos esant 30 laipsnių šalčiui. Tada užsimaunu apatines merino vilnos kelnes, ant jų – žygio kelnes, o ant jų kombinezoną, kuris atrodo labai storas.
Tuomet apsivelku marškinėlius, ant jų dar 2 merino vilnos marškinėlių ilgomis rankovėmis sluoksnius, tada užsidedu bliuzoną su kapišonu, ant jo – megztinį su kaklu, tada užsidedu merino vilnos tokį kaip šaliką, užsidedu veido kaukę. Tada apsivelku vėjo neperpučiamą striukę ir tik tada užsidedu sniegomobilio kostiumą.
Ant galvos užsidedu neperpučiamą, o ant jos ir vilnonę kepurę, o tada storą šalmą. Turiu ir dvi poras pirštinių. Viena yra iš merino vilnos ir skirta tam, kad galėčiau išsitraukti ranką ir pasiimti kamerą pafilmuoti, o tada turiu dideles ir masyvias pirštines“, – pasakodamas, kaip atrodo pasiruošimas į lauką, juokiasi Edgaras.
Jis sako, kadangi pats yra bėgikas ir yra liekno sudėjimo, taip apsirengęs jaučiasi kaip milžinas arba bent jau meška.
„Tik gal per pirmą išvyką, kai nežinojau, ką ir kaip daryti, viską apsirengęs pajaučiau tokią, kaip klaustrofobiją, jaučiausi įkalintas tame kostiume, kaip mumija uždaryta sarkofage“, – šypteli jis.
Be ginklo – nei žingsnio
Pirmą kartą Svalbarde Edgaras su draugais lankėsi prieš pusantrų metų. Tuomet buvo vasara ir jie nusprendė pažygiuoti po salą. Išsirinko gana sudėtingą ir 170 kilometrų apėmusią trasą. Nors šios kelionės metu sunkumų buvo daug, tačiau, pasak jo, išliko tik geriausi prisiminimai.
„Tą kartą po pusantros valandos plaukimo kateriu, kai mūsų visi kostiumai buvo permirkę ir sušlapę, sakėme, kad buvo labai faina, bet čia daugiau ir nebegrįšime, bet gavosi taip, kad grįžau.
Mane traukia teritorijos, kurios yra nedaug paliestos žmonių. Pavyzdžiui, Islandijoje viskas, kas yra netoli Reikjaviko yra labai turistiška – pristatyta įvairiausių bažnytėlių, daug takelių išmintų. Man labiau patinka laukinė gamta. Svalbarde yra tokia nepaliesta gamta ir čia esi atsakingas pats už save.
Man nepatinka, kai viskas būna paduota ir lengva, o man patinka išbandymai. Gal todėl mane čia ir traukia, nes jeigu eisi išsižiojęs tave gali užgriūti sniego lavina arba meška sukramsnoti“, – šypteli jis.
Pačiam Edgarui dar neteko akis į akį susidurti su meška, o ir ją matė tik kartą, kai per žiūronus draugas parodė tolumoje judantį gelsvą tašką.
„Čia šautuvas tikrai reikalingas. Pavyzdžiui, aš čia turiu snieglentę ir noriu nusileisti nuo ledynų, bet turiu ir šautuvą pasiimti. Kopimas į ledyną su papildomai 6 kg sveriančiu šautuvu nėra pats fainiausias užsiėmimas.
Tačiau buvo tokių situacijų, kuomet žmonės irgi galvojo, kad nesutiks meškos, bet visai netoli miestelio, ant kalno, 500 metrų aukštyje ėjo pasivaikščioti ir sutiko mešką. Vieną merginą meška sudraskė, o kita spėjo nušokti nuo uolos ir nors susilaužė koją, bet išsigelbėjo“, – pasakoja jis.
Koronavirusas sniegynuose
Nors Svalbardas yra nutolęs nuo žemyninės Europos, tačiau koronavirusas jaučiamas ir čia. Dabar turistų įprastai savaitgaliais užpildomos pagrindinės miestelio gatvės yra visiškai tuščios, o iš 300 studentų pasiliko vos 40.
„Karantino pradžia buvo labai stresinis laikotarpis, nes vietinė valdžia, matyt, nebuvo susidūrusi su tokiomis situacijomis. Kiekvieną valandą keitėsi įvairūs įsakymai. Pavyzdžiui, atėjus į universitetą, per laboratorinį darbą atėjusi dėstytoja pasako, kad turės pasitarimą universitete ir galvojama uždaryti universitetą, bet rytoj susirinkę pasikalbėsime, kas buvo nutarta.
Baigėsi paskaitos ir gavome žinutę, kad po dviejų valandų universitetas bus uždarytas ir iki to laiko turime susirinkti visus savo daiktus, o dėstytoja rytoj išskrenda į Daniją, nes vėliau skrydžių nebebus. Vėliau gavome ir žinutes, kad visi turistai, kurie atvyko po vasario 27 dienos turi išvykti, o vėliau buvo pasakyta, kad ir visi studentai atvykę tuo metu turi išvykti.
Taip sakant visus supakavo ir išskraidino. Taip pat iš vietinės valdžios buvo jaučiamas toks spaudimas, kad miestelyje maži medicininiai pajėgumai ir dėl to turi išvykti kuo daugiau atvykusių žmonių. Daugelis pasidavė tam spaudimui ir iškeliavo namo. Čia irgi turime laikytis vieno metro atstumo. Tranzitas, kaip ir atsidaręs, bet ne visiems“, – pečiais gūžteli Edgaras.
Svalbardas yra paskutinė Europos provincija, kurioje kol kas neužfiksuotas koronavirusas. Jaunas vyras pasakoja, kad vieną žmogų tyrė, bet testo rezultatai buvo neigiami.
Vėliau įvedė griežtas taisykles, kad atvykti į salą gali tik norvegai ir atvykę jie turės prabūti 14 dienų karantine. Čia atskrenda tušti lėktuvai. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas kaimynas išvyko į Norvegiją, tai visame lėktuve buvo vos 3 žmonės“, – sako jis.
Koronavirusą sutiko Filipinuose
Edgaras keliauja ne tik į šalis, kurias kausto šaltis, bet ir į šiltas, turistams patrauklesnes vietas. Pavyzdžiui, Filipinus. Tačiau tąkart kelionė sutapo su ugnikalnio išsiveržimu ir koronaviruso pradžia.
„Iš tiesų gavosi taip, kad pamačiau ne tik ugnikalnio išsiveržimą, bet ir pačio viruso pradžią. Į Filipinus atvykau darbo reikalais ir susipažinau su vietiniais, kurie pasakė, kad keliaus padėti nukentėjusiems vietiniams. Filipinuose jau taip yra, jeigu kažkam nutinka blogai, tai visa tauta susivienija ir veža nukentėjusiems žmonėms.
60 km važiavome dvi valandas, nes buvo tiek daug norinčių padėti žmonių ir savo automobiliais vežė maisto paramą nukentėjusiems. Ką man teko veikti tai nuvykau į humanitarinį centrą, mačiau, kaip gyvena žmonės, kokiomis sąlygomis, kaip išdavinėjami įvairūs daviniai“, – pasakoja Edgaras.
Visas savanoriavimas netruko ilgai – maždaug pusdienį, tačiau jis spėjo prisidėti ir prie paramos pirkimo bei jos pakavimo.
„Tuo pačiu metu prasidėjo ir žinios dėl Uhano viruso. Mano viešnagė sutapo ir su kinų naujaisiais metais, buvau saloje, kurioje buvo gausu kinų. Bet tuo metu jau buvo visi atsargūs. Įsėdome į lėktuvą ir kažkas nusičiaudėjo gale, į tą žmogų visi taip piktai atsisuko.
Pas mus tuo metu dar buvo visiškai nesvarbus koronavirusas, nes ir Kinijoje buvo vos keli šimtai atvejų. Tačiau, kai sausio 28 dieną grįžinėjau iš Filipinų, 300 vietų lėktuve maždaug 95 proc. keleivių jau dėvėjo apsaugines kaukes. Gavosi taip, kad nukeliavau pas virusą, o po to nuo jo pabėgau į salą“, – šypteli jis.
Daugiau apie jo nuotykius galite pamatyti čia:
