Ieva ir Pijus susipažino 2016 metų lapkritį, tačiau vos susitikus suprato, kad judviejų paieškos baigtos. Kaip ir įprasta šiais laikais, jiedu susipažino populiarioje pažinčių programėlėje „Tinder“. Tuo metu Pijus jau planavo savo kelionę, tačiau dėl merginos ją atidėjo, kad vėliau į kelią galėtų leistis kartu.
„Manome, kad svarbiausia yra žengti tą pirmą žingsnį ir tiesiog iškeliauti. Kartais žmonėms, kurie pasiruošia, domisi prieš išvažiuodami ir žino, ko tikėtis, žengti tą žingsnį yra gerokai lengviau. O kartais atvirkščiai, spontaniškai niekam nesiruošus, metus darbą, išvykti būna labai paprasta, kol dar neužvaldo mintys, „kas toliau?“.
Yra žmonių, kurie svajoja taip keliauti, bet tiesiog bijo padaryti tą pirmą ir reikalingiausią žingsnį – paimti ir iškeliauti. Trumpai, manome, kad norint keliauti ilgą laiką turi turėti arba žinių ir gebėjimų jas pritaikyti, kaip tai gali įgyvendinti, arba maišą pinigų. Tai visada lieka keliautojo pasirinkimas“, – šypsosi pora.
Pirmasis keliauti pasiryžo Pijus
Apie tokį nuotykį – kelionę aplink pasaulį – Pijus pradėjo galvoti nuo 2015 metų pradžios, kai pas vieną draugą ant sienos išvydo didelį pasaulio žemėlapį. Jo galvoje iškart pradėjo regztis planai, kur būtų galima nukeliauti, ką pamatyti ir kiek laiko truktų pasaulio pažinimas. Iš pradžių jis manė, kad tam prireiks vos vienų metų.
„Pradėjus daugiau apie tai galvoti, didelę dalį savo laisvo laiko skyriau skaitymui ir domėjausi, kaip ir kur keliauja kiti keliautojai, su kokiais iššūkiais jie susiduria ir kaip juos nugali. Daug domėjausi, kaip galima taupiai keliauti, kas yra svarbiausia ir ar man tai būtų priimtina.
Nusprendžiau, jog nepabandęs nesužinosiu ir 2016 metus skyriau treniruotėms! Dirbdamas pamaininį darbą vienoje iš didesnių finansų įmonių Lietuvoje, galėjau sau leisti kiekvieną mėnesį pasidaryti didesnį tarpą tarp darbų. Tuo metu apie 70 proc. savo atlyginimo atsidėdavau didžiajai kelionei, o už likusius 30 proc. egzistavau ir kiekvieną mėnesį keliavau į netolimas, bet įdomias vietas arba tiesiog tas, kurių dar nebuvau matęs“, – apie pasiruošimą kelionei po pasaulį pasakoja Pijus.
Nors jis stengėsi labai taupyti, tačiau kas mėnesį bandydavo išvykti į keliones, kuriose galėtų pasimokyti keliauti taupiai. Norėjo pasižiūrėti ar atsilaikys pagundoms, kai sąskaitoje esanti pinigų suma yra ganėtinai solidi.
„Pavyzdžiui, mažinant keliavimo kaštus, pagrindinis transportas atvykus į šalį – pakeleivingų mašinų stabdymas. Atsimenu Italiją, kur tikrai labai sunku būdavo paaiškinti žmonėms, ypač nemokantiems gerai kalbėti angliškai, kad tu turi pinigų, tačiau čia yra iššūkis arba treniruotė ir nesėsi į jokį traukinį ar autobusą, net jei už tave sumokės. Juokinga, kai prisimeni“, – pasakoja jis.
Planus koregavusi pažintis
Įsibėgėjus Pijaus kelionių treniruotėms, jis sutiko Ievą. Mergina tuo metu buvo pradėjusi studijuoti magistrantūrą, bet Pijus viską apmąstęs nusprendė, kad verta jos laukti ir į kelionę leistis kartu.
„Šiek tiek nusikėlus mano galimai išvykimo dienai, radau laiko pasiruošti darbui kelionės metu. Planas buvo paprastas, turėjau dvi aiškias kryptis, kur norėjau patobulėti ir gebėti iš to užsidirbti keliaujant. Pirma kryptis buvo mano aistra ir hobis – jėgos aitvarų sportas, o antroji – anglų kalbos mokymas.
Kadangi esu su mainų programa studijavęs Kinijoje, žinau, jog anglų kalbos mokymas populiarus visoje pietryčių Azijoje. Kur įpusėjus kelionei galimai reikėtų strigti ir šiek tiek padirbėti. Iš draugų žinojau, jog greičiausiai prašys patirties arba sertifikatų. Baigęs studijas anglų kalba, toliau dirbdamas kompanijose, kur reikėjo dirbti naudojantis anglų kalba, įsidarbinau į antrą darbą ir keletą mėnesių dirbau vienoje šauniausių anglų kalbos mokyklų Vilniuje, kur įgavau man reikiamos patirties ir kontaktų.
Artėjo vasara ir tuo pačiu laikas imtis mano hobio – jėgos aitvarų sporto. Palikus ofisą, persikėliau į pajūrį, kur galėjau dažniau leisti laiką ant vandens. Mano pastangos nenuėjo veltui, rudens pradžioje gavau instruktoriaus sertifikatą leidžiantį man mokyti jėgos aitvarų sporto beveik visame pasaulyje esančiuose mokyklose“, – pasakoja jis.
Taip nejučia praėjo laikas ir Ieva baigė magistro studijas. Dar kartą pasikalbėję ir išsiaiškinę, kad į kelionę vyks kartu, pora nusprendė, kad pasiruošimas užtruks metus. Juk reikėjo nusipirkti reikiamą įrangą, aprangą, susitaupyti ir daugiau pinigų. Kadangi svajojo pradėti kurti tinklaraštį, reikėjo sukurti ir jį.
„Nors ir ankščiau fotografija buvo hobis, tačiau daugiau galvojant apie kelionę, pradėjau plačiau domėtis ir labiau gilintis į profesionalią fotografiją. Net ir trumpos išvykos, bandant įgyvendint užsibrėžtą visų Lietuvos apžvalgos bokštų aplankymą, padėjo tobulėti prieš kelionę aplink pasaulį. Pradėjau domėtis ir socialiniais tinklais, stebėti, kaip tai daro profesionalūs keliautojai ir tinklaraštininkai.
Taip pat, dar nepabaigus magistro studijų, pradėjau mokytis programavimo, tai prisidėjo ir prie magistrinio baigimo, ir atvėrė naujas perspektyvas darbo rinkoje, net ir keliaujant. Mokydamasi suprogramavau visą mūsų tinklaraštį „Wander Spot Explore“ nuo nulio! Dirbant pilnu etatu darbe, sportuojant ir po darbo sprendžiant įvairius uždavinius, statant mūsų tinklaraštį, darėsi įprasta praktika“, – šypsosi Ieva.
Artimieji planus laikė sapalionėmis
Iš pradžių į judviejų planus artimieji žiūrėjo kiek įtariai ir galbūt net šiek tiek pašaipiai: kelionė aplink pasaulį jiems skambėjo, kaip sapalionė. Jie netikėjo Ievos ir Pijaus užsispyrimo iki pat iškeliavimo, tačiau pora sako, kad žengiant tokį žingsnį, svarbu, kad palaikytų šeima ir draugai.
Greit bus metai, kai jiedu keliauja po pasaulį. Nors kelionė yra suplanuota, tačiau pora nebijo ir nuklysti ar šiek tiek kitaip pakreipti viso plano. Kelionė prasidėjo autostopu per Lenkiją – tam prireikė kiek mažiau nei vienos dienos. Vėliau jiedu keletą savaičių praleido Ukrainoje.
Keletą savaičių keliavo po Ukrainą, kur dar kartą atvyko atsisveikinti Ievos šeimyna. Iš ten išvyko į Moldovą. Trečioji šalis buvo Rumunija, po to sekė Bulgarija, Graikija, Turkija, Sakartvelas, Azerbaidženas, Armėnija, o tuomet – Iranas.
„Keliaudami iš Irano, pirmą kartą naudojomės kita transporto priemone nei autostopu ir tai buvo keltas į Jungtinius Arabų Emyratus, kur pas draugus praleidome šiek tiek daugiau, nei savaitę. Iš JAE laukė pirmas skrydis į Indiją bei pirmasis pražiopsotas skrydis, papildomi keli šimtai nuostolių į biudžetą. Kadangi keliaujant į Indiją darėmės e-vizą, oficialiai turėjome įskristi ir išskristi iš šalies per nurodytus oro uostus, tad ilgai svarstėme ar keliauti į Bangladešą, ar jį praleisti.
Daug žmonių mums sakė, juk Bangladešas ta pati Indija, tik ten dar blogiau viskas. Labai džiaugiamės, jog ten nuvykome ir dabar turime savo nepalyginamai kitokia nuomonę apie šią šalį ir apie jos žmones.
Iš ten keliavome į Tailandą, kur sutikome Kalėdas ir naujus metus, nes taip tiesiog buvo pigiau nei keliauti tiesiai į Mianmarą, kuris turėjo būti kita mūsų aplankyta šalis.
Praleidus keturias savaites Mianmare, grįžome į Tailandą, per kurį keliavome į Kambodžą. Vėliau kirtome sieną į Laosą ir apsistojome vienoje iš 4000 salų Mekongo upėje“, – pasakoja Pijus ir priduria, kad tai yra šalis, kurioje jie apsistoję šiuo metu.
Dažniausias klausimas – apie pinigus
Jiedu juokauja, kad dažniausiai užduodami ir labiausiai visiems rūpimi klausimai yra apie biudžetą.
„Kokį banką jūs apiplėšėte, kad galite sau leisti tiek keliauti? Kiek pinigų jūs išleidžiate? Kaip jūs sekate biudžetą? Iš kur tokios lėšos?
Kad ir kaip norėtųsi būti apiplėšus kokį banką ar turėti neišsemiamą maišą pinigų – taip nėra. Visko pagrindas yra savikontrolė, gebėjimas sekti, kur ir kiek išleidi ir sprendimai ar tau to reikia, ar galima atrasti kitą, galbūt geresnę alternatyvą“, – sako Pijus.
Ruošdamiesi kelionei pora taupė ir visada kelissyk apgalvodavo, ar pirkinys jiems iš tikrųjų yra reikalingas. Taip pat jiems labai padėjo tai, kad nereikėjo mokėti už nuomą – vasaromis jie gyvendavo nenaudojamame mamos bute, o žiemą – tetos name.
„Abiem pusėms buvo naudinga. Mes turėjome vietą, kur nereikėjo mokėti už nuomą, o už tai rūpinomės, prižiūrėjome ir išlaikėme namus per sezoną. Taip pat, laikėmės mitybos plano, kurio laikantis, išlaidos maistui išaugo, nes valgydavome tikrai daug ir kokybiškai, tačiau atkrisdavo bereikalingi šokoladai, ledai, traškučiai, alkoholis ir kitos prekės. Negana to kiekvieną mėnesį žinojai, kiek maždaug biudžeto reikės skirti maistui“, – sako jis.
Pijus sako, kad stengiasi neišleisti daugybės pinigų ir taupyti, kur tik galima. Todėl vietoj mokamo transporto dažniau keliauja autostopu. Gyvenimo išlaidas stengiasi mažinti naudodamiesi „coushsurfing“ paslaugomis, kai žmonės priima į savo namus pernakvoti keliautojus.
„Sekame kiekvieną pirkinį ar tai būtų viza, ar lėktuvo bilietas, o gal šokoladas ar ledų porciją. Pirminis planas buvo, jog mūsų dienos biudžetas neviršytų 10 eurų per dieną. Čia jau įtraukiant apskritai viską. Tad pavyzdžiui keletą dienų iš eilės išleidęs 2 eurus, kitą dieną gali nusipirkti 30 eurų kainuojančią vizą ir viskas išsilygina.
Dabar dėl didesnio išlaidavimo, atsiradusių vizų kaštų, praleisto skrydžio į Indiją esame šiek tiek virš planuoto biudžeto ir jis siekia šiek tiek daugiau nei 11 eurų per dieną“, – pasakoja jie.
Vietiniai įkyri dėl išmaldos
Pora vengia nemalonių situacijų, tačiau net ir labiausiai stengiantis visiškai nepavyksta jų išvengti. Vieni nemaloniausių atsiminimų kyla iš Indijos, kur vaikščiodamas gatvėse, turėjai stengtis nebūti apgautas ar apvogtas.
„Vos nusileidus Mumbajuje, su visais daiktais pėsčiomis patraukėme link centro. Net nepriėjus garsių visame pasaulyje ir pačių didžiausių lūšnynų rajono „Dharavi“, buvome švelniai šokiruoti žmonių elgesiu ir priimtinomis normomis.
Kalnai šiukšlių, žmonių ir gyvūnų išmatos nuklojusios gatves ir šaligatvius, toliau kibirais pilamos šiukšlės į vietinės reikšmės upelį, kurio jau beveik nesimato per jas. Kadangi gyvenome su vietiniais, jie daug papasakojo ir mielai atsakinėjo į mūsų užduodamus klausimus.
Žmonių kiekis ir aktyvumas mieste mums pasirodė tikrai įspūdingas. Mumbajuje neoficialiai gyvena net apie 50 milijonų žmonių, o gal ir daugiau, tad tai yra vienas didžiausių miestų žmonių kiekiu visame pasaulyje. Turbūt labiausiai įstrigęs atmintyje vietinių elgesys yra išmaldos prašymas, dažniausiai piktai ir reikalaujančiai.
Buvo tokia dalis žmonių, kurie pamatę užsienietį puolą jį kaip pinigų maišą ir krato, kol jis pasipurto ir duoda, ko jiems reikia. Jei nepuola patys, užsiundo savo vaikus, kuriems tiesiog liepia nuo tavęs neatstoti, kol tu neduosi jiems pinigų. Su vienu tokiu ėjome beveik kilometrą, kol jis susivokė, kad nebemato mamos ir pasileido bėgti atgal“, – nemalonia patirtimi dalinasi jie.
Keliaudami traukiniais per Indiją jie įveikė daugiau nei 5500 kilometrų. Traukiniai Indijoje turi skirtingas klases: aukščiausioje yra ir kondicionieriai, o žemiausioje – vos turėsi, kur kojas padėti. Ieva su Pijumi dažniausiai keliaudavo miegamųjų vagonų klase, kuri, prasidėjus kelionei, atrodė labai prastai, tačiau patekus į žemiausią klasę, atrodė beprotiškai patogi.
„Pasibaigus miegamųjų klasės bilietams į Goa regioną teko pirktis bilietus į paprastąją klasę, kur nėra vietos. Tai klasei traukinyje priklausė tik vienas vagonas, atėjus prie jo, sunku buvo pastatyti koją ant žemės, nes ten jau buvo susirangę greitesni vietiniai keliautojai. Tačiau ten sutikome labai gerų žmonių, vienas jų iškart paragino išsitiesusį ant daiktų lentynos susiprastinti ir leisti mums ten užsiropšti.
Taip ir keliavome šiuo naktiniu traukiniu trise su dviem kuprinėm ant vienos daiktų lentynos, kur nebuvo patogios vietos sėdėti, ką jau kalbėti apie miegojimą. Ir tai buvo labai geros vietos, lyginant su kitais mūsų bendrakeleiviais apačioje. Kai atsimename Indiją, atvirai oficialių pareigūnų reikalaujami kyšiai prie Kambodžos ir Laoso sienos, 12 valandų kelionės ant suoliuko traukinyje Mianmare ar praleistas skrydis Dubajuje nublanksta“, – pasakoja Pijus.
Už kelionę autostopu gali laukti ir bauda
Pora sako, kad labiausiai įsimena žmonių gerumas, nuoširdumas ir noras dalintis geromis emocijomis. Kadangi didžiąją dalį kelionės jie keliauja autostopu ir apsistoja pas vietinius, jiems tenka susitikti daugybę žmonių, kurių dėka patiria aibę neplanuotų ir įdomių nuotykių bei patirčių.
„Vienas tokių nutikimų buvo keliaujant iš Bulgarijos į Graikiją, kur pakeliui sužinojome, kad Graikijoje mašinų stabdymas yra uždraustas, kai net ir vairuotojas baudžiamas 500 eurų baudą, jei priima žmogų. Žinojome, kad bus sunku, bet dar nepasiekus Graikijos, mums sustojo vairuotojas Irakli.
Jis buvo puikiai šnekantis angliškai ir vyko į Atėnus, bet kaip ir mes, stojo Salonikuose pernakvoti. Bevažiuojant, jis išsiklausinėjo mūsų apie kelionę ir ką mes veikiam – buvo nustebęs ir jam tikrai patiko. Kadangi žinojo, jog iš Salonikų nekeliausime per Graikiją, o iš ten trauksime į Turkiją, pasiūlė beveik po mėnesio susitikti Sakartvele, kur jo geriausias draugas rengia kelių dienų visureigių žygį per gražiausias Sakartvelo vietas. Mes padėkojome ir kadangi iki tol dar tiek visko turėjo nutikti, tiesiog pamiršome“, – šypteli Pijus.
Tačiau vėliau keliaudami po Turkiją jie prisiminė šį pasiūlymą ir pamatė, kad gali suspėti į žygį visureigiais. Jiems tai padaryti ir pavyko.
Pijus su Ieva stengiasi keliauti neapsikrovę: vaikino kuprinė sveria iki 13 kg, o Ievos iki 11 kg. Jiems svarbiausia, kad su kuprinėmis įveikus net ir keliasdešimt kilometrų pėsčiomis, galėtų džiaugtis akimirkomis ir nejausti nugaros skausmo.
Koronavirusas nesustabdė
Jiedu tikriausiai yra tik vieni iš nedaugelio lietuvių, kurių planų nesugriovė koronavirusas. Pijus ir Ieva seka naujienas ir supranta, kad esama situacija gali kiekvieną akimirką pasikeisti.
„Keliaudami taip pat pastebėjome, jog daugelio didžiųjų valstybių piliečių, kaip Vokietija, Italija ar Prancūzija niekas nenori įsileisti ir jie neturi pasirinkimo, kur keliauti. Tačiau mus iš mažytės Lietuvos, kurios niekas per daug nežino, šie draudimai pasiekia, tik jei paskelbia draudimus visai Europos sąjungai arba visiems užsieniečiams.
Nors, jau vykdami iš Mianmaro į Tailandą, pastebėjome patikros punktus, kurių prieš išvykstant ten nebuvo, keliaudami per centrinę ir rytinę šalies dalį nejautėme didelio nerimo, viskas klostėsi sklandžiai. Kai prasidėjo tyrimai ir pirmieji nustatyti atvejai Lietuvoje, po kurių sekė karantinas mūsų šalyje, mes jau buvome Kambodžoje, kurioje susirgusių oficialiai buvo užfiksuota mažiau.
Iš Kambodžos planas buvo keliauti į Laosą, kuriame tuo metu nebuvo nustatyta, nei vieno ligos atvejo. Tad ir siena kirtome be jokios papildomos patikros, kad nesergi. Jei po mėnesio situacija nesikeis ir visos kaimyninės valstybės bus užsidariusios sienas, galimai reikės koreguoti planą ir šiek tiek palaukti Laose, kol galėsime įvykti į Vietnamą“, – pasakoja jie.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pora gali džiaugtis, kad turistų labiausiai mėgiamos vietos šiuo metu yra visiškai tuščios ir dalis jų netgi nemokamos. Apie patį virusą jie sužinojo vos pasirodžius naujienoms apie pasaulyje blogėjančią koronaviruso situaciją.
„Ligos atvejų dar prieš keletą dienų nebuvo užfiksuota nei vieno, bet kadangi Europa ir kitos šalys užsidariusios, turistų kiekis yra smarkiai kritęs. Nepaprasta yra lankyti vietas, kuriose jau metų metus žmonės negalėdavo pasidaryti nuotraukos be šmėžuojančių keliautojų, neužsakę visos vietos uždaryti fotosesijai“, – šypteli jie.
Ieva ir Pijus sako, kad stengiasi daug judėti ir palaikyti stiprų imunitetą. Taip pat laikosi visų švaros rekomendacijų. Be to, stengiasi vengti vietų, kuriose būtų daug žmonių, tačiau tai padaryti yra stebėtinai lengva, nes keliautojų skaičiui sumažėjus, vietos, kurias nori pamatyti, dažniausiai yra tuščios.
