Moters drąsa neįmanoma nesižavėti, tačiau pati Jurga kuklinasi, kad ji nepadarė nieko ypatingo ir nenėrė stačia galva į nežinomybę.
„Mano tėvas jaunystėje važinėjo su „Java“ ir šeimoje buvo daugybė pasakojimų apie tai. Motociklas man visada atrodė kitokia transporto priemonė, norėjau su ja važinėti ir keliauti. Paauglystėje turėjau motorolerį ir daug su juo važinėjausi.
Kurį laiką nieko nedariau, bet vėliau „pramušė“ noras ir vėl sėdau prie motociklo vairo. Iš pradžių važinėjau miškais ir bekele, o vėliau įgijau motociklininko teises ir pradėjau keliauti“, – pasakoja Jurga.
Pirmoji savarankiška kelionė po Aziją
Iš tikrųjų moters gyvenime viskas vyksta palaipsniui – iš pradžių važinėdavo Lietuvos miškuose, kai įgavo drąsos, kartu su kitų žmonių grupe išvyko į kelionę motociklais per Vietnamą ir Laosą, o galiausiai pasiryžo leistis ir į beveik tris mėnesius trukusią savarankišką kelionę.
„Prieš tai dar buvau keliavusi motociklu, bet ne pati vairavau. Žinojau tą jausmą, ką reiškia ilga kelionė ant motociklo. Pirmieji savarankiški išvažiavimai buvo Azijoje. Praėjusią žiemą buvo taip, kad mano draugai keliavo Europoje su nameliais ant ratų. Jie nuvežė mano nedidelį „Honda Enduro“ motociklą iki Ispanijos.
Nors aš išvažiavau viena, bet visada buvo žmonių, kuriems galiu paskambinti ir kurie man iškart atvažiuotų padėti. Taip nebuvo, kad sugalvojau važiuoti būtinai viena ir būtinai bekele. Kiekvieną sezoną buvo po mažą postūmį į priekį“, – pasakoja ji.
Jurga ilgai negalvojo ir leidosi į nuotykį. Iš pradžių neramino mintis, kad tokios ilgos kelionės metu vienai bus liūdna ir sunku. Juk maršrutas driekėsi per kalnus. Į kelią moteris leidosi lapkričio mėnesį, kai Ispanijoje įtemptai lijo.
„Buvau ir įklimpusi molyje ne kartą. Buvo tokios sąlygos, kad iš pradžių ir galvojau, kam aš pasiryžau. Po kelių dienų pagerėjo oro sąlygos ir aš pati apsipratau, pajutau tą džiaugsmą, kad galiu viena važiuoti per kalnus ir man yra tiesiog gera. Tai gavosi lyg meditacija: visą dieną galėjai būti su savo mintimis. Be to, vaizdai irgi nuostabūs – kalnai, jūros, skardžiai, miškai.
Vėliau aš jau nebesvarsčiau, ar aš galiu važiuoti viena. Mano draugų kompanijos jau išsiskirstė ir aš persikėliau į Maroką. Prieš tai aš ten buvau buvusi 2 kartus, tai nebuvo taip, kad leidausi nežinodama, kur važiuoju. Viskas buvo ganėtinai apgalvota“, – sako ji.
Viena įveikė tūkstančius kilometrų
Taip 2018-2019 metų žiemą Jurga apvažiavo Ispaniją, Maroką ir Portugaliją.
„Po kelionės Maroke palikau motociklą Portugalijoje ir grįžau į Lietuvą atšvęsti Kalėdų ir Naujųjų metų. Vėliau grįžau atgal ir tęsiau kelionę motociklu. Šiose šalyse nuvažiavau daugiau nei 10 tūkst. kilometrų ir ji pati truko beveik 3 mėnesius“, – pasakoja Jurga.
Pasak moters, tokiai kelionei tikrai reikalingas bent nedidelis fizinis pasiruošimas. Ypač dėl to, kad tekdavo važiuoti per žvyrą, molį, smėlį, traukti juose įstrigusį motociklą ar kelti jį pargriuvus.
„Važiuodamas bekele visada turi įveikti kažkokias kliūtis, todėl kritimai yra neišvengiami. Tačiau jų baimintis nereikia: nešiojame apsaugas ir važiuojame nedideliu greičiu, todėl nieko nenutinka, jei važiuoji ramiai ir su niekuo nelenktyniauji. Dažniausiai, blogiausia, kas gali įvykti, tai užsilenkti motociklo apsaugos, kojelės ar rankenėlės. Vieną kartą buvau parkritus ir skaudžiau.
Tiesiog apsukinėdama motociklą praradau pusiausvyrą ir susitrenkiau pakaušį. Buvau su šalmu, bet vis tiek jaučiau, kad svaigsta ir kaista galva. Nuvažiavau į artimiausią miestelį ir ten mane patikrino ir peršvietė. Tuo metu buvo tikrai liūdna, kad viena guliu ligoninėje. Tačiau viskas buvo gerai – aš tiesiog pasitempiau kaklą ir kitą dieną jau galėjau važiuoti toliau“, – pasakoja ji.
Vienišumas užklupdavo vakarais
Moteris sako, kad vėliau ji pati suprato, kad važiuoti vienai bekele nėra protinga. Tačiau ji priduria, kad važiuodama viena, gali atrasti patogesnį greitį ir maršrutus.
„Vienišumo galvojau, kad bus daugiau, bet pati nustebau, kad jo tiek daug nebuvo. Visą dieną važiuojant gamtoje, man nelabai trūko žmonių. Aš ir taip labiau mėgstu laiką leisti gamtoje. Kai važiuoji motociklu ir bandai įveikti pasirinktą maršrutą, tikrai nesijauti vieniša.
Tačiau, kai nusileidi vakare į miestelį ir eini viena nakvoti, vakarieniauti, kartais būna liūdna. Vakare į „Instagram“ keliu nuotraukas, pažymiu vietas, kuriose esu, tuomet atsiranda žmonių, kurie pataria, kur nuvažiuoti, tad toks virtualus bendravimas šiek tiek pagerina tuos vakarus. Kadangi būnu ganėtinai pavargusi, tai einu miegoti anksti, o kitą rytą atsikėlusi leidžiuosi į kelią“, – sako Jurga.
Papratai per dieną moteris važiuodavo apie šešias valandas. Žiemą net ir pietinėje Europos dalyje rytais dar ganėtinai šalta, o vakarais anksti temsta.
„Kartais važiuoju trumpiau, kartais ilgiau. Pasitaikydavo, kad ir pasiklysdavau kalnuose. Visko buvo. Dėl motociklo ir technikos nekilo nesklandumų, nes motociklas ir visa įranga buvo ganėtinai nauja, tad neturėjau baimės, kad sugesiu kalnuose ar Maroko smėlynuose.
Žinoma, pasitaikydavo situacijų, kai būti vienai dideliame viešbutyje pasirodydavo pavojinga, o kitą dieną sutinki keliautojų iš Europos grupę su „Enduro“ motociklais ir tai būna pati įdomiausia diena. Labai netolygios dienos ir patirtys, bet labai blogų patirčių nebuvo“, – kelionę prisimena ji.
Patogumų netrūko
Jurga sako, kad didžiausias malonumas yra susitikti su kitais keliautojais, nes pamato žmones, kurių pomėgiai yra labai panašūs, gali pasisemti jų patirties. Moteris juokiasi, kad ir jiems malonu bendrauti su ja, nes ne kasdien tenka sutikti Maroke vieną merginą su motociklu.
„Šeimoje iš tėvo pusės, kas liečia motociklus, mašinas ir katerius, visą laiką buvo tokie pomėgiai, tad nieko per daug nenustebino mano noras keliauti. Aišku, artimieji nerimavo, kad aš viena važinėju po kalnus ar smėlynus, jie jaudinosi ir kiekvieną vakarą laukė žinių, ar man viskas gerai. Todėl visada stengdavausi, kad mano telefonas būtų pakrautas ir būčiau pasiekiama, kad artimieji nesijaudintų“, –sako keliautoja.
Moteris juokiasi, kad tikriausiai didžiausias iššūkis važiuojant su „Enduro“ motociklu yra ribojamas krovinio svoris, todėl negali pasiimti daug daiktų, visų norimų batų ar drabužių, prisidėti kosmetikos.
Per visą kelionę Jurga nė karto nemiegojo palapinėje. Visada važiuodavo miestelį, kur galėdavo išsimiegoti, nueiti į kavinę pavalgyti ir savo kambaryje turėjo dušą. Tad ji juokiasi, kad negalima sakyti, kad visą laiką praleidau laukinėje gamtoje.
Svajonių kelionė
„Lietuvoje aš vasarą beveik nevažinėju motociklu, nes organizuoju šventes laivuose. Vasaros metu aš būnu labai užimta ir turiu mažiausiai laiko važinėtis motociklu. Lietuvoje važinėju miškais. Dažniausiai pavasarį, rudenį. Važinėjuosi viena arba su grupele merginų“, – sako ji.
Dabar visos kelionės yra atšaukiamos ir Jurga nebežino, ar jos nuotykis su merginomis pavyks: balandžio pabaigoje jos turėjo vykti į Rumuniją.
„Kitą žiemą aš norėčiau važiuoti Afrikoje, tai sena mano svajonė ir pamatysime ar pavyks įgyvendinti. Dabar galvoju apie būsimą maršrutą. Pirmiausiai, kuria Afrikos puse važiuoti, nes viena yra saugesnė nei kita. Pati aš esu buvusi tik Pietų Afrikos Respublikoje ir Maroke.
Turėsiu 3-4 mėnesius, tad per tiek laiko galima tikrai nemažai pavažinėti. Neturiu tikslo nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų, ar dienų. Noriu kuo daugiau pamatyti ir patirti, labiausiai mane domina dramblių rezervatai. Noriu pajausti tikrą Afrikos atmosferą“, – šypteli ji.
Visas moteris ir merginas, kurios norėtų pradėti važinėti motociklais ar ieško tam kompanijos, Jurga kviečia parašyti jai žinutę į „Facebook“ ar „Instagram“ @jurga_boatsandboards.
