Prieš 70 metų Šiaulių centre sušaudyti keturi žmonės, pas kuriuos okupantai vokiečiai buvo radę... vielos.
1941-ųjų rugsėjo 13-ąją pažiūrėti kruvino reginio susirinko tokia didelė šiauliečių minia, kokios dabartinė Šiaulių arena nematė net per praėjusį Europos krepšinio čempionatą. Užėmę mūsų šalį vokiečiai hitlerininkai tądien Šiaulių centre surengė viešą keturių valstiečių sušaudymą. Apie tai „Akistatai“ prieš mirtį papasakojo tiesioginis šios egzekucijos dalyvis šiaulietis Leiba Lipšicas. Ne savo noru tądien duobkasiu buvęs Leiba iki paskutinės dienos neužmiršo kraupaus reginio ir minios žmonių, ėjusių žiūrėti sušaudymo.
Per karą išgyvenęs, Štuhofo ir Dachau koncentracijos stovyklose kalėjęs L. Lipšicas neteko 62 artimųjų (Redakcijos archyvo nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
1941-ųjų birželio 22-ąją užpuolę Sovietų Sąjungą, kuriai priklausė mūsų Lietuva, vokiečiai Šiaulius užėmė jau ketvirtą karo dieną. Aplenkę piečiau šio miesto desperatiškai atsišaudančius kelis Raudonosios armijos tankus, birželio 26-osios popietę hitlerininkai į Šiaulius įžengė keliu iš rytų – nuo Radviliškio pusės.
Liepos 15-ąją Šiauliuose jau buvo pradėtas steigti žydų getas. Tuo metu 16 metų paauglys L. Lipšicas jame atsidūrė su tėvais ir jaunesniuoju broliuku.
Rugsėjo 13-osios pavakarę prie geto atidardėjo sunkvežimis. Iš jo iššokę keli baltaraiščiai – hitlerininkų policijos talkininkai – sučiupo pirmus pasitaikiusius 10 žydų, o tarp jų atsidūrė ir L. Lipšicas.
Nieko nepaaiškinus sulaipinti į sunkvežimio kėbulą suimtieji pamatė kastuvus, todėl nusigandę pamanė, jog bus vežami sušaudyti. Tačiau pravažiavusi vos kvartalą, sunkvežimis sustojo prie centrinės Šiaulių aikštės. Čia L. Lipšicas pamatė susirinkusią didžiulę žmonių minią. Jis prisimena, kad smalsuolių buvo tiek daug, jog sunkvežimio vairuotojas ne kartą turėjo spaudyti garso signalą, kad minia prasiskirtų ir praleistų mašiną.
Kraupus reginys
Sunkvežimis sustojo aikštės pakraštyje, prie pat turgaus tualeto, kur netoliese stovėjo į žemę įkasti keturi stulpai. Truputį nuošaliau lūkuriavo keli aukštesnio rango vokiečių karininkai bei gebitskomisariato štabo viršininkas Evaldas Bubė.
„Bubę aš pažinau, nes jis lankydavosi gete ir kartu su savivaldybės komisija atrinkdavo nedarbingus, silpnesnius žydus. Pasmerktųjų laukdavo vienas likimas – kelionė į netoli Šiaulių esantį Kužių mišką, kur būdavo jau iškasta duobė“, – pasakojo L. Lipšicas.
Tąkart iš sunkvežimio kėbulo L. Lipšicas viską puikiai matė ir įsidėmėjo. Dairydamasis jis pastebėjo ir ant sienos kabantį plakatą, kuris vokiečių ir lietuvių kalbomis skelbė: „Šeštadienį, rugsėjo mėn. 13 d. 18 valandą, senojoje turgavietėje įvyks 4 valstybės priešų viešas sušaudymas. Jie mėgino sabotažo aktais kovą su bolševizmu sutrukdyti ir vokiečių karo pajėgoms pakenkti.“
Netrukus policininkai atvedė keturis pasmerktuosius, pririšo prie stulpų. Pagal europietišką paprotį kareiviai sušaudomiesiems užrišo akis.
Pamatęs, kad šalia senyvo ir dviejų jaunų vyrų mirti pasmerktas ir kone visai dar vaikas, L. Lipšicas nustebo, kad toks jaunas galėjęs priešintis vokiečiams, tačiau, suprantama, garsiai savo samprotavimų nereiškė.
Paauglį pribaigė
Kilstelėjęs ranką, kad minia nutiltų, vienas karininkas garsiai perskaitė nuosprendį bei Šiaulių komendanto Brendelio įsakymą.
Prieš pasmerktuosius išsirikiavo grandinė kareivių. Spengiančioje tyloje pasigirdo trys vokiečių leitenanto komandos: „Šautuvus prie peties!“, „Nusitaikyk!“, „Ugnis!!!“
Trenkus šautuvų salvei, minia aiktelėjo – kas iš siaubo, kas iš pasitenkinimo.
„Tris pasmerktuosius nušovė iškart, o jauniausiąjį tik sužeidė. Paauglys ėmė gailiai ir garsiai cypti, – tą kraupų reginį L. Lipšicas įsiminė iki savo mirties. – Sušaudymui komandavęs karininkas išsitraukė pistoletą ir priėjęs prie paauglio jį pribaigė, iššovęs į tiesiai galvą.“
Tuomet baltaraiščiai, niukindami šautuvų buožėmis ir ragindami spyriais, iš kėbulo išmetė geto kalinius ir įsakė jiems atnešti sušaudytuosius. Paknopstomis pribėgę žydai atrišo virves ir atnešę lavonus sumetė į sunkvežimio kėbulą.
„Visi bolševikai – rusai“
Tada baltaraiščiai žydus vėl sulaipino į sunkvežimį. Aplenkdamas besiskirstančią minią, šis nuburzgė link Šiaulių kapinių prie Talkšos ežero. Iš paskos pasuko juoda lengvoji mašina, kuria važiavo vokiečių karininkai. Aušros alėjos ir Tilžės gatvių sankryžoje abu automobiliai sustojo – gebitskomisaras E. Bubė su baltaraiščių vadu išlipo pasitarti, kur užkasti sušaudytuosius.
„Visi bolševikai – rusai, visi rusai – bolševikai, – nesuprasi, rimtai ar juokais nusprendė E. Bubė. – Užkaskite rusų kapinėse.“
Lengvasis automobilis pasuko į vokiečių armijos komisariatą, kuris buvo įkurtas dabartiniuose Šiaulių apygardos teismo rūmuose Dvaro gatvėje. Na o sunkvežimis nuburzgė į netoli Talkšos ežero įrengtas stačiatikių kapines, kur jos yra ir šiandien.
Kapinėse baltaraiščių vyresnysis pašaukė popą, su juo susitarė dėl nuošalios kapavietės kapinių patvoryje.
„Mes kasėme, o baltaraiščiai, išsitraukę degtinės ir užkandos, gėrė, – šio pasakojimo autoriui toliau pasakojo L. Lipšicas. – Netoliese, prie kapinių tvoros, pamatėme numestų eglišakių. Jomis išklojome duobę ir gražiai suguldėme kūnus.“
Žydai – už butelį
Priėję pažiūrėti baltaraiščiai įniršo. Spardydami ir mušdami žydus, jie privertė kūnus iškelti ir eglišakes surinkti. Po to buvo įsakyta lavonus paimti už rankų bei kojų, įsiūbuoti ir sumesti kaip pakliuvo į duobę.
Užkasus kapą sargybiniai žydams liepė kauburėlį sumindyti, kad iš kapavietės neliktų nė ženklo. Vis dėlto kažkuris iš žydų prie kapo nepastebimai padėjo vieno iš sušaudytųjų kepurę. Pagal ją vėliau Juzefa Misevičiūtė surado tėvo bei brolių kapą ir galėjo bent apraudoti.
Matyt, išgirdę girtų baltaraiščių riksmus ir keiksmus, priėjo du vokiečių kareiviai ir pasiteiravo, kas čia vyksta. Sargybinių vadas, sunkiai rinkdamas vokiškus žodžius, šiaip ne taip išaiškino, kad ką tik buvę viešai sušaudyti keturi bolševikai partizanai. Juos štai bebaigiantys užkasti geto žydai, kuriems, girdi, irgi reikėsią padaryti „pif paf“.
Tačiau vokiečiai papurtė galvas – esąs įklimpęs jų sunkvežimis, reikia vyrų, kad išstumtų. Už butelį romo kariai „nusipirko“ kapą užkasusius žydus, baltaraiščiams pažadėję juos patys nuvežti į Šiaulių getą. Geto kaliniai turėjo gerokai paplušėti, kol išstūmė purvyne prie kapinių įklimpusią didžiulę Krupo markės sunkiasvorę mašiną.
Nelemtas kabelis
Paskui patenkinti kareiviai žydus iš tikro nuvežė prie geto, kiekvienam dar įdavė po pusę kepaliuko kareiviškos duonos bei dėžutę konservų, o getą saugantiems baltaraiščiams įsakė parvežtuosius įleisti neiškratytus.
Gete L. Lipšicas sužinojo, už ką gi vokiečiai sušaudė tuos keturis nelaiminguosius, kurie iš tikro nė vienas nebuvo joks diversantas ar partizanas.
Pasirodo, 1941-ųjų rugsėjo 10-ąją prie pat Šiaulių esančiame Malavėniukų kaime (sovietmečiu netoliese buvo užtvenkta Švedės-Ginkūnų vandens saugykla) atlėkė pikti vokiečių karo policijos pareigūnai, lydimi šunų bei fašistų kolaborantų lietuvių baltaraiščių. Vėliau žmonės pasakojo, jog atėjūnai užsuko ne į vieną kaimo sodybą, vis vertė daiktus ir klausinėjo apie pamiškėje padarytą diversiją. Nieko nesuprasdami nuščiuvę žmonės tik traukė pečiais.
Pasirodo, prie Malavėniukų vokiečiai buvo įsirengę kažkokią štabavietę ir per pievą nusitiesę telefono kabelį. Rugsėjo 10-ąją ryšys dingo. Kareiviai su šunimis greitai atsekė, jog ganykloje, kur ūkininko Vazio galvijus ganė paauglys piemuo S. Vanagas, telefono kabelis nukirptas. Ir ne šiaip nutrauktas, bet išpjauta keliolika metrų laido. Dėl viso to vokiečiai įsiuto.
Suėmė penkis
Kareiviai pirmiausia pagavo maždaug 15 metų amžiaus piemenėlį, kuris turėjo įkaltį – viela išpintą botagėlį. Paauglys buvo sumuštas ir suimtas. Ištardę jį, vokiečiai su baltaraiščiais pasuko tiesiai į ūkininko Vinco Misevičiaus trobą.
V. Misevičius, kuriam tuomet jau buvo 62 metai, buvo visiškai apolitiškas, dirbo nuomojamą žemę, kad išmaitintų vaikus, kurių augino per penketą.
Žmonių prisiminimai prieštaringi: vieni teigia, jog vokiečiai Misevičių namuose radę viela išpintus lovų galų rėmus, vežimų kraštus ir tokį pat, kaip ir piemens, botagą su viela. Savo ruožtu likę gyvi iš Misevičių tvirtino, kad jokio botago pas juos neradę, o lovos ir vežimas buvę išpinti ne plonyte telefonine, o stora elektros laidų viela – tą jie bandę paaiškinti vokiečiams. Tačiau tie daug nesiaiškino – suėmė ir patį V. Misevičių, ir visus tris jo sūnus: Antaną (29 m.), Povilą (16 m.) ir jaunėlį S. Misevičių, kuriam tebuvo 12 metų. Ūkininko žmonos bei dukterų vokiečiai nelietė.
Suimtuosius baltaraiščiai nuvežė į Šiaulius ir uždarė miesto policijos pastato, kuriame dabar savivaldybė, rūsyje. Rytą dvylikametis buvo paleistas, o kiti trys Misevičiai ir S. Vanagas – tardomi ir neva teisiami.
Teismo parodija
„Akistatos“ žiniomis, Povilas Misevičius prisipažino kartu su piemeniu S. Vanagu pievoje matę vielą, tačiau dievagojosi jos nelietę.
Šiaip ar taip, faktas, jog nė vienas iš suimtųjų ketverto nebuvo nei komunistas, nei diversantas, siekęs pakenkti vokiečiams. Tačiau karo lauko teismu pasivadinę karininkai ilgai nesiterliojo – visus keturis paskelbė kaltais ir nuteisė myriop. Nuosprendį pasirašė Šiaulių apygardos komisaras Gevekė ir Šiaulių karo komendantas Brendelis.
Vokiečiai nutarė egzekuciją įvykdyti viešai. Manoma, jog tuo buvo siekiama ne kokio nors teisingumo, o tiesiog įbauginti lietuvius, parodyti jiems okupantų galią.
Iki egzekucijos nuteistieji buvo užrakinti Šiaulių kalėjime (dabar – tardymo izoliatorius).
Viena iš V. Misevičiaus dukterų, Juzefa, budėjusi prie kalėjimo, sulaukė su sargyba išvedamų artimųjų. „Matai, ką vaikai padarė, o mes turim už nieką žūti!“ – pamatęs rankas rąžančią seserį, Juzefai sušuko jos brolis Antanas.
Sigitas STASAITIS
