Akivaizdžius dalykus yra, ko gero, sunkiausia įrodyti. Rusijoje Antrojo pasaulinio karo tema – tai greičiau nacionalinės religijos ir valstybės įtvirtintos teologinės doktrinos klausimas. Kaip pastebėjo rašytojas Borisas Strugackis: „Atmintis apie Didįjį Tėvynės [karą] tapo šventa. Nebėra daugiau nei sąvokos „tiesa apie karą“, nei sąvokos „istorinės tiesos iškraipymas“. Yra sąvoka „šventumo išniekinimas“. Ir tokį pat santykį stengiamasi sukurti su visu sovietiniu laikotarpiu. Tai jau nebe istorija, bet, iš esmės, religija. Žvelgiant iš tikinčiojo, Bažnyčios pozicijų, nebūna „Biblijos tiesų“ iškraipymo – būna pasikėsinimas prieš šventumą, tikėjimo įžeidimas, erezija.“ Prieš keletą dešimtmečių sovietinės propagandos mašinos sukurtas ideologinių štampų rinkinys nesunkiai prigijo ir įsikerojo mūsų Rytų kaimynystėje. Postsovietiniu laikotarpiu neginčytinų postulatų monolitą ištiko erozija – visų pirma taip vadinamos „suvorovinės istoriografijos“ pavidalu. Kita vertus, oficiozinės propagandos, homo sovieticus tikėjimų bei sovietinio folkloro lydinys išlieka gana tvirtas, kuo nesunku įsitikinti ne tik akademiniame, bet ir kasdieniame gyvenime.
Markas Soloninas, kurio knygą „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ išleido leidykla „Briedis“ yra vienas autorių, kuriuos Tėvynėje agresyvioji dauguma skubotai paskelbė atskalūnais. Apibendrinant Rusijos istorijos mokslo fariziejų bei juos audringai palaikančios minios svaidomus kaltinimus, autorius kaltinamas dviem dalykais: a) Tėvynės ir rusų tautos išdavyste; b) diletantizmu.
Pradėkime nuo antrojo punkto. Tęsiant mintį apie istorinės atminties, kaip nacionalinės religijos atmainą, M. Soloninas greičiau apibūdintinas ne kaip „eretikas“, bet kaip „reformatas“. Autorius ryžosi prabilti apie akivaizdžius ir nebe pirmą dešimtmetį akis badančius faktus, skatinamas tik geriausių paskatų – pagaliau atsisakyti ne tik akiplėšiško, bet ir beviltiškai kvailo melo. M. Soloninas nėra vienišas kovotojas, akluose ir kurčiuose tyruose prabilęs apie agresyvią SSRS politiką prieškariu ar stulbinančio sutriuškinimo 1941 m. nacių „Rytų kampanijos“ metu priežastis. Šia tema darbus paskelbė profesionalūs istorikai (kaip antai Michailas Meltiuchovas veikale „Prarastas Stalino šansas. Sovietų Sąjunga ir kova už Europą 1939-1941 m.“), taip pat istorine tema rašantys publicistai (pavyzdžiui, Viktoras Bešanovas „Tankų pogromas 1941 m.“, „Raudonasis blickrygas“, Borisas Sokolovas „Raudonasis kolosas. Kodėl nugalėjo Raudonoji Armija?“, Vladimiras Nevežinas „Jeigu rytoj į žygį...“ ir t. t.). Vienų autorių kūryboje skamba sovietinės politikos prieškariu pateisinimo motyvas (esą SSRS dėsningai ir teisėtai „rankiojo“ po Rusijos imperijos griūties „prarastas žemes“), kiti autoriai, tame tarpe ir M. Soloninas, nevengia kritiškai atsiliepti apie sovietinę sistemą ir jos atstovų veiklos metodus. Ta proga autoriui kliūna aštrios porcijos kritika iš „antisuvorovinės“ krypties atstovų pusės, pavyzdžiui: „...M. Solonino knyga neturi tikros vertės nei mėgėjui, nei profesionalui. Ji visa skirta ne konstruktyviam 1941 m. įvykių nušvietimo tikslui, bet teiginio „komunistai menkystos“ įrodymui. Tiesiog nevertėjo šiuo tikslu sėstis rašyti knygą.“
„Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ – tai nuoširdus ir kruopščiai atliktas darbas, parašytas paprasta ir plačiąjai auditorijai suprantama kalba. Be abejo, visuomet atsiras teigiančių, jog knygos pabaigoje pateikiamas maždaug 200 pozicijų literatūros ir šaltinių sąrašas yra nepakankamas ar aplamai netinkamas, o rašymo stilius – pernelyg „žurnalistinis“. Kaip tik dėl to dažniausiai kyla kaltinimai „diletantizmu“. Kita vertus, nesunku nuspėti kritikų bei dalies skaitytojų auditorijos reakciją, jeigu autorius suręstų tekstą remdamasis sovietinių akademikų gelžbetoninėmis sakinių konstrukcijomis, vadovaudamasis „socrealistinio mokslo“ taisyklėmis. Atsisakius populiaraus ir plačioms masėms suprantamo stiliaus, kaip mat imtų aidėti nenuilstančių kritikų (tų pačių, kurie ką tik keikė už pernelyg „laisvą dėstymo stilių“) stūgavimas, esą autorius rašo pernelyg „nuobodžiai“, „sausa akademine“ kalba, tekstai neįdomūs ar tiesiog nesuprantami.
Autoriaus savo kūrybinį sumanymą įgyvendino nuosekliai – belieka palinkėti toliau tęsti pradėtą darbą ir laukti naujų publikacijų. „Katastrofos anatomija“ – sudėtinga dėlionė, kurią vargu ar pavyks užpildyti artimiausiais metais. Ypač turint omeny Rusijos Federacijos archyvų politiką.
Autoriaus gimtojoje šalyje jam metami kaltinimai, esą šis Tėvynės ir rusų tautos išdavikas (ar net rusofobas), skamba kaip ritualinės anatemos frazės. Ko nors antirusiško M. Solonino kūryboje nėra – kaip tik jis patriotas, besistengiantis nuvalyti komunistinės propagandos luobą ir prabilti apie reikalo esmę („Dokumentų išslaptinimas galutinai patvirtins teiginį, kad Stalinas buvo vienas pagrindinių Antrojo pasaulinio karo organizatorių ir pradėjėjų; kad pirminiame to karo etape Sovietų Sąjunga reiškėsi kaip agresorė ir įvykdė daugybę karo nusikaltimų. Kaip visa tai gali paveikti Rusijos "politinį prestižą"? Niekaip, jei Rusija tvirtai ir aiškiai pareikš, kad ji nelaiko savęs stalininės imperijos politine įpėdine. Kaip dokumentai apie Hitlerio nacių piktadarystes atsiliepia šių dienų demokratinei Vokietijai? Niekaip.“). Be abejo, šiandieninėje Rusijoje daug kam autoriaus argumentai „Stalino betvarkės“ tema, kuria grindžiamas žaibiškas Raudonosios armijos sutriuškinimas pradiniame „Barbarosos“ operacijos etape (taip pat ir vėlesni karo epizodai), sukelia nepasitenkinimą. Teiginiais apie „puikią Stalino tvarką“, „genialius vadybininkus Staliną ir Beriją“ siekiama įrodyti buvus atvirkščiai. Stalininio stiliaus viešojo administravimo bei Lavrentijaus Berijos kadrų politikos ypatumų klausimą vertėtų aptarti atskiroje ir platesnėje diskusijai. Šiuo atveju nesiginčysime apie gulaginio ūkininkavimo efektyvumo koeficientus. Antrindamas M. Soloninui, tepacituosiu klasikinį pavyzdį (beje, iš prieškario Kinijos, kur sovietų „karo specialistai“ gyveno gana nevargingai, kurstydami kinų tarpusavio vaidus): „Patarėjas Pavlovas tapo savo paties silpnybių auka. Būdamas mirtinai prisigėręs, jis nuskendo. Dalis kaltės dėl jo tragiškos žūties tenka kinų draugams, negailėjusiems vaišių Pavlovui (ir žinojusiems apie vyriausiojo patarėjo aistrą stipriesiems gėrimams)“ arba „Mūsų bendradarbių tarpe išplatinta instrukcija dėl disciplinos sustiprinimo, dėl griežto vyresniųjų karo patarėjų nurodymų laikymosi. [...] Dažniausiai pasitaikantys pažeidimai – savavališkas pasišalinimas, girtuokliavimas, valdiškos aprangos pardavimas. Aplink mūsų objektus susikūrė „juodieji turgūs“, kuriuose verda gyva prekyba: kinai parduoda arba keičia mūsų kariams naminę ryžių degtinę, pigų tabaką ir kitą į rūbus“ (В. Л. Телицын. Пылающий Китай. Москва: ЭКСМО, 2003, c. 328,332). Tiek trumpai apie „stalininę tvarką“.
Lietuvos skaitytojui knyga „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ įdomi daugeliu aspektų, visų pirma nagrinėjamais pavyzdžiais mūsų krašte. Karo veiksmų eiga bei jų vertinimas iš atsidūrusiųjų tarp dviejų kariaujančiųjų pusių – perspektyvi užduotis Lietuvos istorikams, nagrinėjantiems XX a. peripetijas. Tuo tarpu, kaip lengvai galima nuspėti, viena labiausiai audrinančių temų – žydų holokaustas Lietuvoje. Palikime patiems skaitytojams susipažinti ir spręsti apie temos išdėstymą, pateiktą M. Solonino knygoje. Autorius, duodamas interviu, teisingai pastebėjo: „Kai aš, pavyzdžiui, skaitau tokius pareiškimus: „Vokiečiai įtraukė lietuvius į į dalyvavimą žydų genocide ir mes (lietuviai) dabar turime tai srėbti“, – šitai, mano akimis, yra vergo (arba vaiko), bet jokiu būdu ne laisvo ir atsakingo žmogaus pozicija“. Vis dėlto reikėtų patikslinti, jog autoriaus pacituoti žodžiai jokiu būdu nėra mūsų valstybės politikos dalis, o juo labiau neatspindi visos visuomenės požiūrio. Rusijoje susiklostė savotiška politinio korektiškumo tradicija primygtinai priminti šią tragediją Baltijos šalims ir Ukrainai (Baltarusijai šiuo požiūriu „kliūna“ kiek mažiau), tuo pačiu nutylint apie analogiškus nusikaltimus nacių okupuotoje Rusijos teritorijoje. Klausimas, adresuotas visų pirma sau patiems, kaip adekvačiai diskutuoti šia tema, išsaugant pagarbą ir savigarbą, lieka atviras.
Rašydamas apie karinių veiksmų eigą „Pabaltijo karinėje apygardoje“, autorius pripažįsta egzistavus priešiškumą sovietinei valdžiai. Jis neįsiaudrina rašydamas apie „niekšiškus lietuviškų nacionalistų šūvius į kraujuojančių mūšiuose Raudonosios Armijos karių nugaras“: M. Soloninas pripažįstą ginkluoto pasipriešinimo sovietams birželio mėnesį faktą, atvirai kalba apie Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją, brutalią sovietizacijos politiką, kuri ir sukėlė antisovietinį bruzdėjimą, vėliau peraugusį į ginkluotus susidūrimus. Vis dėlto konkretūs kruvini sovietinio režimo nusikaltimai (pavyzdžiui, Rainių žudynės), lieka anapus autoriaus pažinimo, o gal tiesiog interesų lauko. Tai yra gera proga užmegzti kūrybinį dialogą tarp Lietuvos ir bent jau dalies Rusijos istorikų (ar pretenduojančių tokiais būti) bendros istorinės patirties tema. Juo labiau, kad ne tik M. Soloninas, bet ir kai kurie jo kolegos yra atviri diskusijai šiomis temomis – ne pasmerkti ar tiesiog viešai paniekinti „Pabaltijo nacionalistus“, o išklausyti ir išsakyti nuomones, gerbiant pašnekovą ir išliekant padoriais profesionalais. Požiūrių vienovės pasiekti nepavyks, tačiau ji nėra būtina. Kur kas svarbiau ramiai bendrauti su kaimynais skaudžių ir aktualių temų klausimais.
Susidomėjusiems šia knyga tuo tarpu belieka palinkėti teksto skaitymo malonumo.
Ramūnas Trimakas yra Mykolo Rom,erio universiteto dėstytojas
