Darbo vietų yra net ir kaime. Tačiau plėšytis už tūkstantį litų bedarbiai neskuba: nieko neveikiant galima gyventi nė kiek ne blogiau - tai atspindi nedarbo spąstų rodiklis. Sovietmečiu įkaltą tiesą, kad darbas žmogų puošia, pakeitė nauja retorika. Nuo darbo nebūsi bagotas, o tik kuprotas. Taip pasakytų sėkmingai iš pašalpų besiverčiantis bedarbis. Iš čia ir paradoksas: bedarbiai neskuba užimti laisvų darbo vietų, persikvalifikuoti. Vis dėlto dauguma žmonių nori turėti legalų užsiėmimą, už kurį atlyginama. Tačiau prognozuojama, kad artimiausiu metu situacija darbo rinkoje negerės, o atlyginimai didės lėčiau nei infliacija.
Per brangi darbo vieta
Darbo turėjimas lemia ne tik žmogaus pajamas, bet ir socialinę padėtį. Juk susipažinę paprastai klausiame: „Kuo užsiimi?“ Tad darbas tampa ir žmogaus vertės matu. Nors sakoma, kad žmogus iš prigimties yra inertiška būtybė, tai yra labiau linkusi tingėti nei veikti, iš tiesų darbas yra ir sveikatos šaltinis. Antai net ir pasiturinčios moterys, būdamos namų šeimininkėmis ir negalėdamos realizuoti savęs suserga depresijomis ir anksčiau ar vėliau užsinori ištrūkti „į laisvę“ ir veikti. O jei neturint darbo trūksta duonos, drabužių, degalų kelionei į svečius ar miestą, pinigų savo ar vaikų studijoms – gyvenimas tampa nesibaigiančiu stresu ir sveikata gali rimtai sutrikti. Tačiau analitikai nei daug naujų darbo vietų, nei didesnių pinigų kol kas neprižada.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodin sakė, kad pagrindinė didelės bedarbystės priežastis susijusi su makroekonomine Lietuvos ir Europos Sąjungos situacija. Darbdaviams nerimą kelia ir didelis situacijos neapibrėžtumas tiek mūsų šalyje, tiek ES. Lietuva 60 proc. produkcijos eksportuoja būtent į ES. „O padėtis Europoje ir euro zonoje nevienareikšmiškai balansuoja tarp recesijos ir stagnacijos. O kur dar Graikijos pasitraukimo iš euro zonos ir šios zonos griūties tikimybė“, - verslininkų nerimą atskleidė A. Izgorodin. Nors BVP Lietuvoje pamažu auga ir ekonominiai rodikliai gerėja, darbo vietos – ne grybai, dygstantys po pirmo gausesnio lietučio. Kad iš esmės pasikeistų situacija, ekonomiką tręšti ir laistyti reikia ilgai ir kantriai.
„Darbo rinkos rodikliai į ekonomikos pokyčius reaguoja pavėluotai, - pasakojo A. Izgorodin, - į ekonomokos atsigavimą – taip pat. Mūsų skaičiavimais, kad nedarbo lygis Lietuvoje sumažėtų 1 procentiniu punktu, ekonomika Lietuvoje turi paaugti 4,5 proc“.
Prieš dvi savaites LPK atliko įmonių apklausą. Teiravosi, ar Lietuvos gamintojai antrąjį šių metų ketvirtį ketina keisti darbuotojų skaičių. Net 80 proc. didžiųjų šalies gamintojų atsakė, kad darbuotojų skaičiaus keisti neketina, o 18 proc. apklaustųjų priims naujų žmonių. Pramonininkai neslėpė, kad kiekviena darbo vieta jiems brangiai kainuoja, o Lietuvoje taikoma darbo jėgos apmokestinimo sistema nepalanki užimtumo didėjimui.
LPK analitikas tvirtino: „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje mokestinių pajamų santykis su BVP yra mažiausias ES ir siekia 27 proc. Lyginant su kitomis šalimis, bendras mokesčių dydis yra vienas mažiausių, tai yra mokesčiai Lietuvoje yra gana maži. Bet tai, deja, negalioja darbo jėgos mokesčiams, kurie sparčiai artėja prie ES vidurkio“. Darbo jėgos mokesčių (juos sudaro gyventojų pajamų mokestis (GPM), „Sodros“ mokestis) tarifas Lietuvoje siekia 31,7 proc., o ES vidurkis yra 33,4 proc. „Reikia pripažinti, kad toks didelis darbo jėgos apmokestinimas neskatina įmonių kurti naujas darbo vietas. Verslininkai gerai apskaičiuoja, ar jiems verta priimti naują žmogų. Didelis tarifas neskatina užimtumo didėjimo, ir Lietuvoje darbas ir atlyginimas kur kas mažiau patrauklūs nei pašalpos ir išmokos“, - neslėpė A. Izgorodin.
Spąstai, iš kurių sunku ištrūkti
Ekonomistai nuo visuomenės nebeslepia, kad šiandien Lietuvoje nedirbti gali būti naudingiau nei lieti prakaitą. Šiai situacijai apibūdinti įvestas “nedarbo spąstų” rodiklis.
Jis parodo, kokią vidutinio mėnesinio užmokesčio dalį (procentais) sudaro privalomieji atskaitymai (gyventojų pajamų ir darbuotojo mokami privalomojo valstybinio socialinio draudimo mokesčiai), darbuotojui po nedarbo pradėjus dirbti, t. y. kai jam bus nebemokamos bedarbio, socialinės pašalpos ir panašiai.
„Nedarbo spąstų rodiklis šiuo metu siekia 70 proc., tai reiškia, kad pradėjusio dirbti žmogaus pajamos iki mokesčių būtų maždaug 30 proc. didesnės nei tos, kurias jis gavo būdamas bedarbis. Ir tai tuo atveju, jei žmogus gaus vidutinį atlyginimą. Jei minimumą, rodiklis bus dar didesnis“, - atskleidė A. Izgorodin.
Todėl nenuostabu, kad nemažai bedarbių, kadaise pergyvenusių dėl darbo praradimo, netrukus pajunta naujoviško gyvenimo skonį ir neskuba jo atsisakyti. „Dabar turiu daug laiko, prasidėjus vasarai užsiauginsiu sodo ir daržo gėrybių, siuvu, mezgu, šeimai pagaminu skaniau ir pigiau nei tada, kai dėl užimtumo neturėdavau laiko. Gyvenu net geriau nei dirbdama, ir dėl keliolikos ar net 30 proc. didesnių pajamų nei dabar gaunu tikrai neisiu dirbti“, - VL prisipažino Vilniaus rajone gyvenanti Agnė P. Kad iš nedarbo spąstų sunku ištrūkti, pabrėžė ir kalbintas analitikas. „Tokia situacija tikrai neskatina grįžti į darbo rinką. Greičiau – skatina dirbti nelegaliai, gauti atlyginimą vokelyje ir dar pašalpas. Tai suprantama: žmogus skaičiuoja, ar jam verta grįžti į darbo rinką, jei daugiau nei pusę atlyginimo suris mokesčiai“, - akcentavo A. Izgorodin.
Kaip danguje, taip ir ant žemės
Nors netekę pragyvenimo šaltinio ir negalintys emigruoti miestiečiai su viltimi žvalgosi į kaimą, kur pigesnis šildymas ir galima užsiauginti savo daržovių bei vaisių bei įsigyti nebrangių sveikų produktų iš vietos ūkininkų, provincijoje norintiesiems dirbti ir uždirbti – ne rojus. Pinigų prasimanyti galima turint savo žemės, technikos ir ūkininkavimo įgūdžių arba įsidarbinus pas ūkininkus ar žemės ūkio bendrovėse. Mat bendrovės ir ūkininkai kaime – pagrindiniai darbdaviai. Tačiau ir kaime reikia jaunų, išsilavinusių, išmanančių technologijas ir – svarbiausia – darbščių žmonių.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Jeronimas Kraujelis prisiminė pernai gruodį atliktos apklausos rezultatus. Paaiškėjo, kad bendrovės dažniausiai pageidauja jaunų ir išsilavinusių, technologijas išmanančių darbuotojų. „Antai Alytaus rajone įsikūrusioje „Atžalyno“ žemės ūkio bendrovėje vidutinis darbuotojų amžius – 39 metai. Dalyvavau jų surengtoje šventėje, žavėjausi, kiek daug šaunaus jaunimo, - pasakojo pašnekovas. - Vyresnioji karta sunkiai įsisavintų naujas technologijas, ne kiekvieną galima prileisti prioe šiuolaikinio traktoriaus – juk tai ne „belorusai“. Arba viena pažangiausių šalyje gyvulininkystės bendrovių – Voniškių bendrovė Šakių rajone. Ten melžėjų, su šakėmis dalijančių karvėms pašarus, nepamatysi. Viena melžėja su turima modernia įranga gali pamelžti 150 karvių. Suprantama, šiuolaikiškuose, kompiuterizuotuose ūkiuose ir reikalavimai darbuotojams gana aukšti. Kuo bendrovėje geriau išvystytos technologijos, tuo mažiau darbo jėgos reikia. O šiuolaikiškų bendrovių, suprantama, tik daugės“, - dėstė J. Kraujelis. Tokios bendrovės išgali savo darbuotojams mokėti gerus atlyginimus ir net suteikti butus, tačiau specialistų ne visada paprasta rasti. Veterinarijos gydytojui „Voniškių“ bendrovė net namuką pastatė, kad būtų čia pat, apsigyventų kaime. Ir vieta graži, šalia Nemunas, yra sklypas, kur galėtų daržovių užsiauginti. Tačiau veterinaras iš miesto „bėgti“ neskubėjo į darbą važinėja po 50 kilometrų. Vietoje tokio specialisto neatsirado.
Lietuvoje žemės ūkio veikla užsiima 257 žemės ūkio bendrovės, 242 uždarosios akcinės ir akcinės bendrovės, 19 individualių įmonių ir dar kelios dešimtys įvairias aptarnavimo paslaugas teikiančių įmonių. Visos jos kartu deklaravo 368 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, vidutinio dydžio žemės ūkio bendrovė valdo 920 ha, ir įdarbina vidutiniškai po 34 darbuotojus. Tačiau yra ir rekordininkių. Antai Krakių žemės ūkio bendrovė įdarbinusi 140 žmonių, darbo užmokesčiui kasmet išleidžia apie 2 mln. litų. Tuo tarpu statistinė vidutinė ŽŪB per metus darbo užmokesčio sumoka po 524 tūkst. litų, plius „Sodros“ mokesčių 170 tūkst. litų. „Kaime tai reikšmingi skaičiai. Gal ne kiekvienas visu etatu įsidarbintas, bet žemės ūkio bendrovės žmonių užimtumui turi nemažą įtaką“, - sakė J. Kraujelis. Vidutinis dirbančiųjų žemės ūkio bendrovėse atlyginimas 2011 metais siekė 10 Lt už valandą arba 72 Lt per dieną (1400 Lt per mėnesį ar 17 000 Lt per metus) „ant popierio“. Dar daugiau žmonių žemės ūkyje būtų galima įdarbinti, jei suklestėtų gyvulininkystė. Tačiau galvijų Lietuvoje mažėja, ir, anot J. Kraujelio, vargu ar pasieksime prieš šimtą metų (1913 m.) buvusį jų skaičių – 1,2 mln.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmontas sakė, kad kaime darbų yra, tačiau „nesutvarkius pašalpų reikalų“, niekas neis dirbti. „Dabar oficialiai įsidarbinti žmonės dažniausiai nenori, nes pašalpų sumažės, kompensacijų už kurą neliks, vaikai nemokamo maitinimo negaus. O darbai pavasarį ar vasarą nelaukia, juos reikia greit atlikti. Antai pasiūliau vietos bedarbiui už 50 litų per dieną plius nemokamus pietus rinkti laukuose akmenis. Nuvežčiau į darbo vietą, parvežčiau. Tiek šų akmenų ir tėra, darbas nesunkus. O žmogus neina, sako, kad 1000 litų per mėnesį ir taip surenka iš pašalpų, šildymo lengvatas gauna, dar - už vaikus. Pašalpos viršija tai, ką galėtų mokėti ūkininkas“, - sakė J. Talmontas. Jam pritarė LŪS vicepirmininkas Raimundas Jovarauskas: „Kaime nedarbas didelis, bet ūkininkai darbo jėgos neranda, nes per darbymetį pasamdyti normalų žmogų kaime, kuris gali dirbti, nėra šansų. Gyvulininkystės ūkyje žmogus virš 2000 litų per mėnesį gali uždirbti. Bet niekas nenori. Apie minimumą net nekalbu, neitų už tiek triūsti niekas, nes pašalpų sistema per gerai išvystyta“.
Atlyginimus ryja infliacija
Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas
Pirmąjį 2012 m. ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje ūgtelėjo 3,2 proc., kai tuo tarpu praėjusių metų viduryje darbo užmokesčio augimo tempai apskritai buvo stabtelėję. Ne paslaptis, kad 2011 m. bendrovių finansiniai rezultatai buvo kur kas geresni nei 2010 m., todėl logiška, jog ir premijų išmokėta daugiau, o tai savo ruožtu spartino vidutinio darbo užmokesčio augimą. Tačiau ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį išryškėjo pelno mažėjimo tendencijos, kurios dėl lėtėjančios Lietuvos ekonomikos plėtros bei didėjančių sąnaudų gali užsibūti ir šiais metais. Per likusius šių metų ketvirčius veikiausiai vyraus nuosaikus 2-3 proc. atlyginimų kilimas, kuris šiaip ne taip kompensuos infliaciją ir tai tik tuo atveju, jeigu ji lėtės. Vidutinio darbo užmokesčio statistika galėtų maloniai nustebinti nebent daugiau nei prognozuota išaugus šalies BVP. Tam tikrą niuksą vidutinio darbo užmokesčio rodikliui suteiks planuojamas 2012 m. liepos 1 d. minimalios mėnesio algos padidinimas nuo 800 Lt iki 850 Lt, kuris, belaukdamas Seimo rinkimų, jau spėjo apželti „žila barzda“.
D. Norkienė
