Taip suskirstė išeivius Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, vetuodamas pilietybės įstatymą, tuo įdrėbdamas dar vieną samtį jovalo į dar vis užsienio lietuvių Pilietybės įstatymą tebeverdantį ir nuolat prisvylantį katilą košės.
Tiksliai rašiau prieš dvi savaites šioje skiltyje apie galimą per ankstyvų niujorkiečių džiaugsmą ir padėką juos lankiusiam premjerui Gediminui Kirkilui už paramą šį įstatymą ruošiant bei didele balsų dauguma jį priimant Seime. Bloga, nors tuo laiku ir su mažu nuošimčiu tikimybės nuojauta pasitvirtino, tačiau jau stipriau sukrėtė išeiviją papiktinusio ir giliai įžeidusio Prezidento veto kažkur labai toli nuo tikrovės plasnojanti priežastis. „Šis įstatymas prieštarauja Konstitucijai ir kartu apeina griežtą Konstitucinio Teismo nutarimą“ – sakė Prezidentas ir, jam tai įrodžiusių teisininkų analizėmis bei išvadomis pasikliaudamas, atsistojo Konstitucijos pusėje. Aišku, taip gal ir galėtų būti. Jeigu Adamkus būtų įvardijęs jam taip patarusius teisininkus ir paskelbęs jų analizes bei išvadas, nesunku būtų šio jo sprendimo logiką patikrinti. Tačiau nežinia kodėl, čia kol kas – paslaptis. Todėl kyla rimtos abejonės dėl jau ne kartą į vieną ar kitą Konstitucijos pusę šokinėjusio Adamkaus, ypač prisimenant jo pirmojo kandidatavimo sąlytį su šiuo pagrindiniu valstybės įstatymu dėl gyvenamosios vietos, ar šio veto priežastis iš tikrųjų yra Konstitucija? Štai šias abejones ryškinantis pavyzdys.
Prezidento veto ir kartu su juo Seimui įteikti pasiūlymai neliečia Lietuvos pilietybę turėjusių prieš okupaciją ir jos laikotarpiu į užsienį pasitraukusių lietuvių. Jiems, nors ir priėmusiems gyvenamųjų kraštų pilietybes, pagal prieš tuziną metų Seimo priimtą įstatymą, Lietuvos pilietybė palikta. Veto taikomas tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, taigi po 1990 m. kovo 11-tosios, iš tėvynės išvykusiems trečiabangiams. Tai reiškia, kad, sakykim, vieni Amerikoje gyvenantys ir šio krašto pilietybę įsigiję lietuviai Lietuvos pilietybės neprarado, nes jie iš tėvynės išvyko okupacijos laikotarpiu, o kiti tokie pat lietuviai, tapę Amerikos piliečiais, Lietuvos pilietybės neteko, nes jie iš tėvynės išvyko jau okupacijai pasibaigus. Taip skirtingai Adamkus sprendė vadovaudamasis ta pačia Konstitucija, nors joje apie tai nieko nėra parašyta. Kodėl? Ar tik todėl, kad taip spręsti Lietuvos Prezidentą įtaigavo kažkokie neįvardyti teisininkai? Pagal jį, pirmieji Lietuvos valstybės atžvilgiu konstitucingi, o antrieji – ne, tik dėl to, kad jie iš tėvynės išvyko skirtingais laikotarpiais. Kur tokio sprendimo logika, nekalbant jau apie kokį nors kvailą įstatymą, kurio netgi nėra.
Suprantama, šių dviejų išeivių grupių iš tėvynės pasitraukimo priežastys skiriasi. Pirmoji iš Lietuvos bėgo nuo okupanto persekiojimo, jo kalėjimų, tremties arba tiesiog – mirties, nes kito pasirinkimo neturėjo. Apsigyvenę Vakarų pasaulyje visi jie be išimties jungėsi į talką Lietuvos laisvės kovai. Priimta gyvenamojo krašto pilietybė šiam tikslui siekti jiems daug padėjo. Kai kuriems, ypač vadovaujantiems ir mezgantiems ryšius su politikais ir per juos norintiems ką nors laimėti okupuotos Lietuvos naudai, kaip, pvz., JAV, Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, šių kraštų pilietybė buvo net būtina. Antrieji Lietuvai padeda kol kas tik užsidirbtais pinigais. Bet ką bendra tai turi su Lietuvos Konstitucija, kuri šių abiejų grupių atžvilgiu yra ta pati? Tai labai gerai žino ir pats Prezidentas. Todėl gal bent šiek tiek suprantamesnis būtų buvęs jo veto, jeigu juo būtų panaikinama ir antrabangių pilietybė. Tačiau jis, gerai nujausdamas atsiliepimus dėl trečiabangių nupilietinimo, to paties daryti antrabangiams jau nebedrįso. Nesunku įsivaizduoti, kokį triukšmą būtų jie pakėlę, primindami, kad tarp jų neseniai buvo ir pats Adamkus ir, ko gero, ketina vėl grįžti. Bet tada, kuriems galams veto pateisinimui Konstitucijos iš viso reikėjo griebtis, ją vienodai atitinkančius lietuvius skirstyti į konstitucingus ir nekonstitucingus ir pagal tai spręsti jų pilietybės klausimą? Ir graibyk, kad nori, atsakymą tokiame katile košės? Ši Adamkaus nurodyta veto priežastis – tik akių dūmimas ir daugiau nieko. Tikroji – kur nors kitur.
Tačiau kodėl Lietuvos Prezidentui ir dar buvusiam, o gal ir vėl netrukus būsimam, išeiviui, tos priežasties reikėjo? Kodėl jos ieškodamas jis lindo dar ir ne į savo daržą? Juk įstatymų konstitucingumo klausimus sprendžia specialiai šiam uždaviniui įsteigtas Konstitucinis Teismas, ir jeigu kitos priežasties įstatymo panaikinimui prezidentūroje nebuvo galima rasti, kodėl Adamkus negalėjo jo pasirašyti, o konstitucingumo klausimą palikti narplioti tai įstaigai, kuriai jis priklauso ir taip nusikratyti bent tos atsakomybės? Negi jis negalėjo suvokti šiandien jau akivaizdžių tokio žingsnio pasekmių. Išeivija nusivylusi, supykusi, sukelta ant kojų ir tikrai nenusiramins, nes šiuo atžvilgiu, būtent išbraukimu iš valstybės narystės, ji lieka labai nuskriausta. Iš tikrųjų, net ir nubausta. Kodėl savo tėvynę mylintis ir jai tik gero siekiantis lietuvis, tačiau iš uždarbio, jeigu darbą ir turi, negalėdamas joje pats pragyventi, ar dar blogiau – negalėdamas išmaitinti savo šeimos, išvyksta į kitą kraštą, uždirba ten kelis kartus daugiau, didelę to uždarbio dalį per savo likusią šeimą arba dalį jos, arba artimus gimines, grąžina į tėvynę, o norėdamas susidaryti geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas priima šio krašto pilietybę, už tai turi būti nubaustas savojo krašto valdžios, pašalinant jį iš valstybės narystės? Kuo gi jis nusikalto? Kodėl jam tokia bausmė? Taip, bausmė ir niekas kitas. Ir dar skaudžiau, kai ją užkrauna Prezidentu tapęs ir galią įgijęs buvęs toks pat išeivis. Neva už prasižengimą, kurį pats papildė pirmą kartą juo tapdamas. Kas vertė jį taip daryti? Ypač kai tokio žingsnio visiškai nereikėjo, ir jis buvo lengvai išvengiamas. Nebent kas nors jį būtų ypatingai spaudęs ir turėjęs pakankamai jėgos?
O gal ir taip galėjo būti? Kalti jo patarėjai, jie nesuvokia savo pareigų ir turi būti atleisti, tikina mus PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė. Bet kas jie? Pagrindiniais tarp jų žiniasklaida mini buvusį KT pirmininką kietą kraštutinį Egidijų Kūrį ir paties Prezidento Adamkaus paskirtą teisėją stribų liaupsintoją Tamarą Birmontienę. Tokiam Prezidento sprendimui priežastį jie galėjo turėti. Kas būtų su jų didybe ir „autoritetu“, jeigu iš naujo į KT pakliuvęs tas pats įstatymas sulauktų kitokio sprendimo? Ar jiems ne geriau, kai jis žlunga čia, prezidentūroje?
Lietuvoje dabar vyksta stiprus politinių idėjų susikirtimas. Kokia Lietuva turi būti: lietuvių tautinė ar tautybes naikinančių kosmopolitų puoselėjama pilietinė valstybė? Juo lietuvių tautiečių tėvynėje, o lietuvių Lietuvos piliečių už jos ribų mažiau, juo pastariesiems geriau. Kokią įtaką Prezidentui galėjo ši jėga padaryti? Jos skersvėjai po prezidentūros koridorius dažnai patraukia. Priimtas pilietybės įstatymas – jau stiproka tautinės valstybės puoselėtojų atrama.
