Per stebuklą liko gyvas tik „Pachtakor“ treneris Olegas Bazilevičius, kuris paskutiniu momentu neįlipo į lėktuvą, išvykęs į skubią komandiruotę į Kijevą.
Naujokas dispečeris
Baltarusijos SSR civilinės aviacijos lėktuvas „Tu-134A“ tą dieną skrido iš Taškento per Guryjevą (dabar – Atyrau) Kazachstane ir Donecką Ukrainoje į Minską. 13 valandų 11 minučių Maskvos laiku lėktuvas su 77 keleiviais išskrido iš Donecko į Minską. Beveik trečdalį lėktuvo keleivių sudarė SSRS aukščiausioje futbolo lygoje žaidžiantys „Pachtakor“ futbolininkai, skridę į Minską susigrumti su vietos „Dinamo“.
Kiek anksčiau, 12 val. 53 min. Maskvos laiku, iš Voronežo oro uosto išskrido kitas „Tu-134A“ skridęs reisu Čeliabinskas – Voronežas – Kišiniovas (Moldova). Šiuo lėktuvu skrido 88 keleiviai, iš kurių net 12 buvo vaikai iki 12 metų, ir šeši ekipažo nariai.
Tą dieną Charkovo skrydžių valdymo centre, kuris prižiūrėjo skrydžius Ukrainoje, budėjo septyni dispečeriai. Sektorių virš Dneprodzeržinsko prižiūrėti buvo paskirtas trečios klasės dispečeris Nikolajus Žukovskis, neseniai baigęs skrydžių dispečerių mokyklą. Jo darbą prižiūrėti buvo paskirtas pirmos klasės dispečeris Vladimiras Sumskas, nors pagal instrukciją tai galėjo daryti tik pamainos vyresnysis arba pats skrydžių vadovas.
Dispečerių valdymo pultas buvo sudarytas iš radijo ryšio įrangos ir radiolokatoriaus indikatoriais, kuriuose buvo sužymėti jų prižiūrimos skrydžių zonos lėktuvų reisai. Lėktuvų skrydžių apskaičiavimas buvo vykdomas rankiniu būdu, remiantis tuo, ką jiems pranešdavo patys lėktuvų pilotai.
Radijo ryšio problemos
13 val. 17 min. Maskvos laiku su dispečeriu Žukovskiu susisiekė moldavų lėktuvas, skridęs 8400 metrų aukštyje, pranešė numatomą atvykimo į Charkovą laiką ir paprašė leidimo užimti 9600 metrų aukštį. Tačiau Žukovskis jam atsakė, remdamasis tuo, kad 9600 metrų aukštyje skrido kitas lėktuvas.
13 val. 25 min. su dispečeriu susisiekė baltarusių „Tu-134A“, kuris pranešė, kad lėktuvas skrenda 5700 metrų aukštyje ir pranešė numatomą atskridimo į Denpropetrovską laiką. Baltarusių ir moldavų lainerių maršrutas kirtosi stačiu kampu virš Dneprodzeržinsko. Žukovskio skaičiavimais lėktuvai turėjo praskristi susikirtimo tašką trijų minučių skirtumu. Tačiau tikrasis intervalas sudarė mažiau nei minutę, nes dispečeris įvedė į lėktuvų skrydžio grafiką neteisingus moldavų lėktuvo atskridimo į Charkovą duomenis.
Be tolimesnio papildomo lėktuvų padėties patikrinimo radiolokatoriaus pagalba dispečeris liepė baltarusių „Tu-134A“ užimti 8400 metrų skrydžio aukščio „kelią“ ir laukti leidimo kilti aukščiau, kuomet praskris 9000 metrų aukštyje skridęs kitas lėktuvas, „Il-62“.
Dispečeris Sumskojus, išgirdęs baltarusių lėktuvo vado ataskaitą, kurioje šis raportavo, kad praskrido Dnepropetrovską 8400 metrų aukštyje, bei pamatęs lokatoriaus ekrane, kad abu „Tu-134A“ lėktuvai sparčiai artėja vienas į kitą viename aukštyje, pabandė juos nukreipti į skirtingus aukščius. Jis atėmė iš Žukovskio mikrofoną ir įsakė „Il-62“ ekipažui pakilti į 9600 metrų aukštį, o baltarusių „Tu-134A“ – į 9000 metrų aukštį ir perspėjo abu ekipažus, kad susikertančia kryptimi atskrenda kitas lėktuvas.
Išgirdęs atsakymą, suprato tai kaip baltarusių sutikimą užimti 9000 metrų aukščio skrydžio juostą, dispečeris Sumskojus nusprendė, kad išsprendė problemą. Abu dispečeriai netgi pasižiūrėjo į lokatorių, kad įsitikintų, ar baltarusių „Tu-134A“ ekipažas įvykdė nurodymą pakeisti skrydžio aukštį.
Iš tiesų tai dėl kilusių radijo ryšio problemų baltarusių „Tu-134A“ komanda dispečerio informacijos negavo, o eteryje nuskambėjo „Il-62“ ekipažo, skridusio į Taškentą, atsakymas.
13 val. 35 min. „Tu-134A“ 95 laipsnių kampu rėžėsi į savo „dvynį“. Abu lėktuvai skrido debesys ir jų pilotai neturėjo galimybių vizualiai pastebėti vienas kitą. Smūgio galia ir aukštis, kuriame skrido laineriai, nepaliko juo skridusiems žmonėms jokių galimybių išsigelbėti.
Iš dangaus krintantys kūnai
Praėjus minutei lėktuvo „An-2“ ekipažas išvydo siaubingą vaizdą: kiek dešiniau jų iš debesų pradėjo byrėti lėktuvo nuolaužos: nulūžusi uodega, sparno gabalas, važiuoklė ir žmonės.
14 val. 08 min. iš „Podgorodnoje“ oro uosto Ukrainoje pakilo gelbėtojų tarnybos lėktuvas „An-2“. Netrukus jų vadas pranešė, kad Kurilovka kaimo apylinkėse matomos metalinės nuolaužos, o ant žemės rūksta du lėktuvai.
Katastrofos teritorija buvo išsyk „uždaryta“ kariuomenės ir milicijos, o po kelių dienų speciali komisija pradėjo tragedijos priežasčių tyrimą.
Po devynių mėnesių įvyko kaltųjų teismas. Ant teisiamųjų suolo atsidūrė dispečeriai Žukovskis ir Sumskis. Abu jie buvo nuteisti po 15 metų kalėjimo griežtojo režimo kolonijoje.
Po šios katastrofos į SSRS futbolo čempionato reglamentą buvo įtrauktas potvarkis, kuris numatė tris sezonus, nepriklausomai nuo „Pachtakor“ demonstruojamų rezultatų, išsaugoti šiai komandą vietą aukščiausioje lygoje. Taškente žuvusiems komandos nariams buvo pastatytas paminklas.
