„Korona plačiau atvėrė mūsų akis ir parodė, kad vis tik galime ir kitokiu gyvenimo tempu gyventi. Kažką naujo atrasti“, – tikina Vidanija.
Nudžiugina vaikus
Jau kelerius metus išpuošta erdve kitus, o kartu ir save, džiuginantys Gudavičiai prisipažino, kad šiemet dekoruoti savo kiemą ir namus juos paskatino ne tik tradicija nudžiuginti savo vaikus ir anūkus tapęs įprotis, bet ir šalį užgriuvusi pandemija.
„O ką veikti, kai esame uždaryti namuose?“ – pasiteiravus, kas paskatino tokiu nelengvu laikotarpiu imtis puošybos, su šypsena veide klausia Vidanija.
Gamino dekoracijas
„Būdavo, atvažiuoja anūkai, jie auga, pasilieka jų kaukės, rūbeliai. Prikimšau į juos šienelio ir savo rankomis padariau dekoracijas. Norisi, kad širdis džiaugtųsi, norisi, kad būtų smagu.
Visada norėjau, kad vaikams ir anūkams būtų didelis malonumas, atvykstant pas senelius“, – tęsia Vidanija.
„Mūsų šalyje tikriausiai nėra nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietęs šis nelengvas pandeminis laikotarpis. Bet galbūt atrasime save iš naujo, susimąstysime, padarysime išvadas, suprasime, kad labai gerai gyvenome prieš tai.
Žinoma, be galo skaudu, kad negalime bendrauti su mylimais vaikais ir anūkais, matyti, kaip jie auga, keičiasi. Rodos, aptemo dangus, nors kartais šypteli saulutė ir nebegalime susitikti, bet negalima pasiduoti.
Nesvarbu, kad gatvės tuščios, retai kada sutiksi kaimyną, visi prislėgti, o mes su vyru nutarėme pasipuošti sodybą. Nusiuntėme vaizdo įrašą savo vaikams ir anūkams ir taip pakėlėme šventinę nuotaiką ne tik sau, bet ir jiems“, – džiugesio neslepia Vidanija.
Su meile paruošti patiekalai
O anksčiau šv. Kūčių vakaras Gudavičių šeimoje buvo visiškai kitoks.
„Prisiminimuose šurmulys. Visi keturi mūsų vaikai suvažiuodavo su šeimomis. Mūsų Kūčių vakaras prasidėdavo Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, kur nuprausę savo sielą vykdavome namo prie bendro Kūčių stalo.
Netrūkdavo nieko, nes tiek dukros, tiek marčios, besidalydamos darbais ir mintimis, šventinį stalą nuklodavo su meile paruoštais patiekalais“, – prisiminimais dalijasi Vidanija.
Atvėrė akis
Šiemet Vidanija ir Ipolitas gražiausias metų šventes sutiko dviese, drausmingai laikydamiesi nurodymų.
„Ir mums visai nebuvo nuobodu. Korona plačiau atvėrė mūsų akis ir parodė, kad vis tik galime ir kitokiu gyvenimo tempu gyventi. Kažką naujo atrasti“, – tikina Vidanija.
Veiklos netrūksta
Pasirodo, Gudavičiams veiklos netrūksta ir šiltuoju metų laikotarpiu.
„Didžiąją laiko dalį skiriame sodybos tvarkymui. Žmona ypatingai mėgsta gėles, jų mūsų kieme šiltuoju metų laiku niekada netrūksta. Čia pat, prie namų turime 50 arų sklypą, kuriame yra tvenkinukas. Aš jį įžuvinau, o Vidanija padabino trijų spalvų lelijomis.
Taip pat kasmet džiaugiamės ir daržo gėrybėmis. Rodos, vos trys lysvės, o derliaus – pakankamai. Be to, sklype suformavome nedidelį parkelį, kuriame šalia ilgaamžio gluosnio išsijuosusios dirba bitutės, laksto vištos.
Dirbti ir auginti sau – vienas malonumas. Nuosavoje sodyboje beveik nesijaučia izoliacijos“, – tikina Ipolitas.
Mėgsta eiles
Na, o kai visi buities darbai atlikti, Vidanija su Ipolitu laisvą laiką skiria savo asmeniniams pomėgiams. Moteris pamėgusi kurti eiles, siūti, siuvinėti.
„Mėgstu savo emocijas išlieti eilėmis. Rašiklis ir maža užrašų knygelė – mano palydovai. Kai tik užplūsta mintys, nesvarbu ar liūdnos, ar džiugios, tuoj pat užrašau jas.
Per gyvenimą susikaupė labai daug minčių, o dabar telieka išpildyti vieną savo norą – visas jas aprašyti ir palikti savo vaikams ir anūkams. Tik laiko taip maža, per trumpa ta para. Bet kai nemigos naktys užklups, manau, įgyvendinsiu savo svajonę“, – viliasi Vidanija.
Saugo sveikatą
Ipolitas jau kurį laiką užsiima vėjarodžių gaminimu, vyro dėka kaskart perdažomos kiemo tvorelės ar atliekami kiti smulkūs buities darbai.
Vidanijai ir Ipolitui gyventi tikrai neliūdna, svarbiausia, anot jų, turėti sveikatos. O ją Gudavičiai labai saugo.
Ipolitas tikina per gyvena nėra surūkęs nė vienos cigaretės: „Kas siūlė, tiems atkirsdavau, jog patys trauktų tą „katino uodegą“ ir man nesiūlytų“, – pajuokauja vyriškis.
O kad sveikesni ir žvalesni tėveliai būtų, jaunėlis sūnus Julius specialiai jiems sudarė kineziterapinius mankštos pratimus.
Turi 4 vaikus
Ir kur tik bekreiptume temą, Vidanijos ir Ipolito žodžiuose vis kartojasi Eglės, Živilės, Justo ir Juliaus vardai. Tai – jų atžalos, kuriais tiek tėtis, tiek mama nepaliauja didžiuotis.
Dukra Eglė – pedagogė, žentas Aivaras – agronomas-ūkininkas. Jie padovanojo seneliams du anūkus Simoną ir Joną.
Kita Gudavičių dukra Živilė VU įgijo filologės specialybę. Jos dukra Juta tame pačiame universitete tapo diplomuota sociologe.
Sūnus Justas, baigęs VU, įgijo matematikos-informatikos specialybę ir dirba JAV programavimo paslaugų įmonėje. Su žmona Inesa jiedu susilaukė dviejų sūnų Teodoro ir Margirio.
Jaunėlis Julius, išsiųstas pas seserį į Vilnių, ėmėsi krimsti kineziterapijos mokslus. Šiuo metu jis dirba Santaros klinikose, jo žmona Vilma – teisininkė“, – vienas kitą papildydami apie savo vaikus ir anūkus pasakoja Vidanija ir Ipolitas.
„Už vaikų sėkmingą startą esame dėkingi Akademijos vidurinės mokyklos, dabar gimnazijos, puikiems pedagogams. Jų investicija, jų duotas startas turėjo labai daug reikšmės“, – padėkos žodžių negaili Vidanija.
Rūpinasi tėvais
Ipolitas su žmona džiaugiasi savo atžalomis. Vaikai pasiekė savo užsibrėžtus tikslus, sukūrė gražias šeimas, o svarbiausia, kad jie nepamiršta ir savo brangių tėvų.
„Visi vaikai be perstojo rūpinasi mūsų gerove, psichologine būsena. Štai gauname iš Vilniaus siuntinuką, vitaminų rinkinius, kitų lauktuvių“, – pasidžiaugia daugelį metų pragyvenę sutuoktiniai.
Gyveno dėl vaikų
Laimingos šeimos receptas, anot Vidanijos, kai šeimoje tvyro kantrybė, meilė, šiluma ir rūpestis.
„Sakoma, kad nėra namų be dūmų, taip ir mūsų ne išimtis. Buvo visko. Svarbiausia, nepasiduoti ir atkakliai siekti savo tikslo. O mano šūkis: „Neturėti teisės gyventi savo gyvenimo, kol neužauginti vaikai, kol atžalos nepastatytos ant kojų“.
Taip šį reikalą ilgą gyvenimo laikotarpį, trukusį kone 52 metus, ir sprendėme su Ipolitu“, – pabrėžia Vidanija.
Susitiko šokiuose
Vidanija su Ipolitu puikiai mena savo vestuves, vykusias 1968 metų gruodžio 31 dieną, ir pirmąją pažintį.
Susipažino jie anuomet populiarioje gegužinėje. 52 metus bendru gyvenimo keliu einantys Vidanija ir Ipolitas tikina, jog viskas įvyko taip greit, jog net sunku buvo suvokti.
„Tais laikais buvome studentai. O susitikome kaip ir visi – šokiuose“, – teigia Ipolitas.
Patraukė dėmesį
„Pamačiau tokį apkūnų, rusvo įdegio bernioką. Nors nekrito iš karto man į akį, bet dėmesį patraukė. Iš pradžių kiek baugino mintis, jei tas išskirtinis berniokas pakvies šokti, tačiau kai tai padarė, akimirksniu suvokiau, kad jis ne toks kaip visi“, – prisiminimais dalijasi Vidanija.
Tuo tarpu Ipolitui taip pat netrūko dvejonių. Jaunuolis manė, kad tokia žavi dama juo nesusižavės.
Sumainė aukso žiedus
Tačiau po tų lemtingųjų gegužinės šokių likimas viską sudėliojo savaip. Kiek daugiau nei po savaitės pora padavė pareiškimus į santuokų rūmus, o po trijų mėnesių sumainė aukso žiedus.
Patirties šeimyniniame gyvenime per savo amžių jau spėję įgyti Gudavičiai jaunoms šeimoms linki kantrybės.
„Niekada nesivadovauti šūkiu „Čia ir dabar gyvenu“, viską reikia pasverti ir pamatuoti, kad po to nereikėtų apgailestauti ir paslysti ant subirusių meilės trupinių.
Gyvenimas – ir baltas, ir juodas, tačiau tie kontrastai ir suteikia žmogui pusiausvyrą. Vadovaukimės Tėvelio Stanislovo žodžiais, juk po audros visada ateina giedra.
Santuoka – didelis darbas, kai metai iš metų reikia ieškoti sąlyčio taškų, reikia neskubėti braukti brūkšnio, privalu atsakingai priimti sprendimus. Tai – tarnystė vienas kitam.
Kaip nėra žmogaus be nuodėmės, taip ir santuokos be dūmų – svarbu nepasilikti nuodėmėje.
Su vyru visiems palinkėsime sveikatos, kad laimė ir džiaugsmas dažnai užsuktų į Jūsų namus, o negandos aplenktų.
Tegul šie metai apdovanoja mus dvasine harmonija, dėkingumu už būties džiaugsmą, linkime 2021 metais vaikščioti tik gėrio takais ir džiaugtis įstabiausiais gyvenimo vaisiais“, – linki Vidanija ir Ipolitas.
Vidanijos kūryba
Atleisk, suteik malonę,
Nubrauki kaltę nuo širdies.
Atsimink, bet nepriminki,
Šiandieną ranką tu ištiesk.
Tik žmonės pro duris išeina,
Sunkumai lieka širdyse.
Tebus tiktai prisiminimuos
Gėla ir neviltis šalia.
„Momento Mori“ – nereikės jau nieko,
Kai nusileis tavo sparnai.
Todėl pabusk! Prikelki savo sielą!
Tik meilei, laimei, džiaugsmui – atvirai!
Teksto autorius: Džestina BORODINAITĖ
