Anapilin velionio išlydėjimo laikas itin skausmingas kiekvienam. Maža to, šiandieninės rekomendacijos gedulingas apeigas ragina atlikti tik pačių artimiausių žmonių rate.
Vienintelė Lietuvoje gedulingų apeigų vedėja Birutė Ambložiejė pastebi, kad šiai dienai dėl įvairių karantino ribojimų neišvengiamai pasikeitė ir laidojimo apeigos.
„Žinoma, pirmiausia yra ribojamas žmonių skaičius, ko niekada nėra buvę laidotuvėse. Laidojimo rūmų darbuotojai laikosi išleistų įstatymų, negana to, ir patys žmonės šiai dienai prisibijo dalyvauti laidotuvėse. Jie vengia masinių susibūrimų ir lankančiųjų skaičius šermenyse dabar yra daug kartų mažesnis“, – pasakoja gedulingų apeigų vedėja.
Užuojautą išreiškia nuotoliniu būdu
Sunkią atsisveikinimo valandą velionio artimiesiems iki šiol stipriu paguodos pečiu tapdavo į šermenis atvykę pažįstami žmonės, kolegos, artimieji. B. Ambložiejė patikina, kad užuojauta pareikšta namiškiams yra ir toliau vykdoma. Tiesa, šiek tiek kitokiu būdu, kuris nereikalauja kontakto.
„Šiomis dienomis ne dalyvavimu šermenyse ir apkabinimu, o skambučiais bandoma palaikyti gedinčius. Namiškiai iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų. Norinčiųjų pareikšti užuojautą skambučiai netyla.
Savaime suprantama, kad žmonės tokiu būdu palaikydami artimuosius atlieka savo pareigą, bet, deja, tuo pačiu ir dar labiau išvargina gedinčiuosius. Ne kartą teko išklausyti besiguodžiančius namiškius, kad virtualių užuojautų priiminėjimas vargina gerokai labiau, nei gyvas kontaktas laidotuvių metu“, – sako pašnekovė.
Nepaisant to, kad šiomis dienomis laidotuvių metu artimieji užuojautas priima mobiliais telefonais, ne ką mažiau paguodos žodžių jie sulaukia ir viešoje erdvėje: „Facebook“ ar „Messenger“ programėlėje.
„Artimieji po laidotuvių iki sunkmečio turėdavo bent galimybę išvykoms, gelbstint save nuo gedulo įtampos. Deja, šiandien sugriežtinto karantino metu artimojo netekę žmonės grįžta tik į savas, uždaras erdves. Manau, kad tai psichologiškai tik dar labiau sutirština slogias mintis. Bendravimas virtualioje erdvėje kurį laiką tęsiasi: užuojautos, padėkos, skambučiai ir toliau netyla. Į tai galima pasižiūrėti dviprasmiškai, bet aš esu linkusi matyti teigiamą pusę.
Sakoma, kad niekas taip nepadeda išsaugoti prisiminimų, kaip kalbėjimas apie išėjusįjį. Žmogus yra gyvas tol, kol apie jį kalbama. Tad kalbėkime, skambinkime, apkabinkime žodžiu gedinčius. Žodis gydo, žodis teikia viltį. Tikiu, kad nors ir nuotolinis bendravimas per atjautą, padėkas tikrai palengvina artimo netekties išgyvenimus“, – mano gedulingų apeigų vedėja.
Gedulingi pietūs persikėlė į namus
Tarp B. Ambložiejės teikiamų paslaugų taip pat galima pasirinkti ir filmų sukūrimą, kuriais moteris įprasmina velionio gyvenimą. Pašnekovė pastebi, kad tokių filmų šiomis dienomis nori vis daugiau klientų, mat tai ne tik puiki galimybė patiems artimiesiems dar kartą prisiminti velionio gyvenimo akimirkas, bet taip pat tokį filmą nusiųsti ir bičiuliams, kurie atvykti į atsisveikinimą neturėjo galimybės.
Tiesa, be tokių sukurtų filmų šių dienų laidotuvių dalyviai renkasi ir dar kitokiu būdu panaudoti internetines galimybes. B. Ambložiejė pasakoja, kad jai teko dalyvauti ir šermenyse, kurias tiesiogiai internetu artimiesiems transliavo velionio šeima.
„Šios paslaugos pasiūla gedulo namuose buvo teikiama ir anksčiau, bet retas ja naudojosi. Šiandien nuotolinis bendravimas – kasdienybė. Džiugu, kad nuotolinis ryšys neaplenkė ir laidotuvių“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Gedulingų apeigų vedėja prasitaria, kad dirbdama tokį darbą ne vienerius metus širdyje nešiojosi viziją, kaip kitaip organizuoti gedulingų pietų procesą. Moteris sako, kad ji mintyse įsivaizduodavo, kaip toks velionio paminėjimas vyksta tik pačių artimiausių žmonių rate. Ir ne prabangiuose restoranuose ar kavinėse, o ten, kur velionio širdžiai buvo jaukiausia – jo namuose.
„Šiandien mano vizija realizavosi – gedulingi pietūs organizuojami namų aplinkoje. Maistas dažniausiai yra užsakomas ir pristatomas laikantis visų saugumo reikalavimų, kiek rečiau giminės gamina patys. Ir vis tik aš buvau pranašiškai teisi, nes artimieji susibūrę namuose tampa nuoširdesni, įsivyrauja ramybė ir triumfuoja prisiminimai apie velionį.
Pradedant vaikais, baigiant anūkų demonstruojamomis anapilin išėjusio senelio ar močiutės dovanomis. Niekas neskuba namo, nes visi namuose. Gal būt ilgainiui tai taps norma, bet šiandien taip vyksta tik todėl, kad restoranai ir kavinės uždaryti dėl visų mūsų saugumo“, – viltingai kalba moteris.
Fiksuojamos laidotuvių akimirkos, laidoti neskubama
Dar prieš kelis dešimtmečius fotografuoti šermenis ar velionį buvo visiems įprastas dalykas. Bėgant metams, šios tradicijos artimieji ėmė atsisakyti, tačiau dabar, kai nemažai artimųjų atvykti atsisveikinimui su velioniu negali dėl vienokių ar kitų priežasčių, ši tradicija ir vėl pamažu sugrįžta.
„Dabar, kuomet ribojamas žmonių skaičius ir visi norintieji atvykti į laidotuves negali, šermenų ir laidojimo proceso nuotraukomis ir vaizdo įrašais yra noriai dalijamasi internetu, montuojami 2–3 minučių klipai", – pasakoja pašnekovė.
Kalbant apie pokyčius laidojimo apeigose, B. Ambložiejė patikina, kad daugelis neskuba atsisveikinti su velioniu. Velionio palaikai yra kremuojami ir saugomi savo ar gedulo paslaugas teikiamuose namuose. Tokį pasirinkimą diktuoja pasaulinė pandemija. Žmonės tikisi sulaukti visuotinės suirutės baigties, kai galės suvažiuoti visi artimieji ir tinkamai palaiminti, atsisveikinti ir išlydėti mirusįjį.
„Mano šeima ne išimtis. Velionio dukros buvo laukiama daugiau nei mėnesį, kol galės sugrįžti iš Ispanijos. Ir tik tuomet, kai sugrįžus baigėsi saviizoliacija, buvo organizuotas palaidojimo faktas“, – pasakoja moteris.
Atsisveikinimas kapinėse
B. Ambložiejė pastebi, kad pokyčius jaučia ne tik laidotuves organizuojantys žmonės, bet ir jų dalyviai ar kunigai. Gedulingų apeigų vedėja sako, kad vis dažniau žmonės atsisveikinti ateina ne į viduje vykstančias šermenis, bet prisijungia laidotuvių procesijos metu, kuri vyksta lauke.
Siekdami išvengti užsikrėtimo virusu taip pat elgiasi ir kai kurie kunigai. Štai B. Ambložiejė sako, kad jai teko dalyvauti laidotuvėse, kurių metu velionis buvo palaiminamas ne šermenų metu patalpose, o jau tik kapinėse:
„Esu liudininkė, kuomet netgi kunigas-klebonas, vardan visų saugumo, atsisakė palaiminti velionį gedulo salėje ir laidotuvių procesiją pasitiko tik kapinėse. Prie kapo duobės buvo atidengtas karstas, kaip ir dera palaimintas mirusysis, kapo duobė ir laikantis visų religinių normų įvykdytas palaidojimo faktas“, – patirtimi dalijasi B. Ambložiejė.
Pokyčiai skatina iniciatyvas
Gedulingų apeigų vedėja B. Ambložiejė sako, kad jeigu reikėtų palyginti laidotuves iki pandemijos ir šiandienos karantino laikmetyje, ji jas pavadintų kamerinėmis laidotuvėmis.
„Minimalus laidotuvėse dalyvaujančių žmonių skaičius gedinčiuosius verčia labiau dalintis sava gėla, skausmu. Skausmas žmones suartina ir tai paskatina kalbėti", – sako ji.
Anot moters, šiuo laikmačiu patys žmonės rodo iniciatyvą jausmingiau atsisveikinti su velioniu:
„Rašau gedintiems nekrologus, atsisveikinimo kalbas, kurias skaito patys artimieji atsisveikinant, išvykstant iš gedulo namų, ir prie kapo duobės. Pati savęs klausiu, kas paskatino žmones šiuo sunkmečiu viešiems atsisveikinimams? Radau tik vieną atsakymą, kad tai natūralus noras kompensuoti ir žodžiu užpildyti tą negalėjusių atvykti ir dalyvauti laidotuvėse erdvę.
Jei šeimoje yra muzikuojančių ar gebančių dainuoti, nuskamba atsisveikinimo natos, kaip paskutinė dovana mirusiajam, kaip išlydėjimo himnas į ten iš kur negrįžtama“, – priduria pašnekovė.
