Iš reemigrantų darbininkų nebus?
„Mūsų reikalavimai pardavėjoms tikrai nėra labai dideli – reikia išmokti dirbti su kasos aparatu ir sugebėti šiek tiek papasakoti atėjusiam pirkėjui apie prekes. Informacijos apie laikrodžius, kuriais prekiaujame, mes duodame, reikia tik pasiskaityti. Bet iš 10 viena paskaito, o kitoms net neįdomu. Sako, kad pas mus labai dideli reikalavimai, sunku dirbti“, – guodėsi viena prabangiais laikrodžiais didžiuosiuose Lietuvos miestuose prekiaujančio tinklo bendrasavininkių E.Ž. (pavardė redakcijai žinoma).
Moteris sako, kad visai nesidomi tuo, ką pardavinės, ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės. „Sako: „Kodėl aš turiu kalbėti, šnekinti, jei galiu guminukus pardavinėti – man pirštu parodys, ką perka, ir gausiu pusantro tūkstančio”, – cituoja ji. O tuos, kurie padirbėjo užsienyje, moteris sako jau „peržegnojusi” – nebus Lietuvoje iš reemigrantų darbininkų.
„Tų, kurie išvažiavę dirbo „juodą darbą”, iš viso negalima samdyti, nes dauguma jų jau pasmerkti dirbti tą juodą darbą. Jie taip atbunka, kad grįžę į Lietuvą net nenori mąstyti. Jie galvoja, kad už pastovėjimą turi gauti atlyginimą. Taip ir sako: „Man Anglijoje nereikėjo nei siūlyti, nei kalbėti, ir gaudavau daugiau, negu man čia siūlai”. Net jei nori dirbti – priimi, o po mėnesio vėl susikrauna daiktus ir išvažiuoja. Ką nors papasakoti atėjusiam klientui joms sunkiau, negu dirbti fizinį darbą”, – stebisi prekybininkė.
Jos teigimu, įdarbinti studentus ar baigusius studijas – ne išeitis. „Pavyzdžiui, įdarbinome vieną universitetą baigusią merginą – sakė, kad labai reikia darbo. Bet dvi savaites stengėsi, o paskui jau pradėjo sakyti, kad reikia skubiai išeiti. Net meluoti pradėjo, kai neišleidome – mamą operuoja, tėtis ligoninėje. Galų gale paaiškėjo, kad išvažiuoja į užsienį“, – apmaudauja moteris.
Pasak verslininkės, dėl to, kad žmonės nenori dirbti, kaltas ne mažas atlyginimas. Minimumą darbuotojai gauna praktiškai už tai, kad stovi prie prekystalio.
„Nemažai mūsų pirkėjų yra turistai, todėl alga priklauso ir nuo sezono, bet kas nori dirbti, tikrai ne minimumą gauna. Prieš naujus metus merginos užsidirbo ir po 2 tūkstančius litų. O vasarą užsidirba dar daugiau, nes gauna motyvacinį priedą, kuris priklauso nuo atlyginimo”, – atskleidžia E.Ž.
„Atrodo, kad sunkų fizinį darbą užsienyje dirbti lengviau, negu namie smegenis pakrutinti, – stebisi verslininkė, nuolat bergždžiai ieškanti naujų darbuotojų įvairiuose Lietuvos miestuose. Ir ne tik ji.– Kolegos neseniai naują būsto interjero parduotuvę atidarė, tai irgi tik spėja priimti, o darbuotojai prašosi atleidžiami. Nenori dirbti. O kitas vadovui tiesiai į akis „drebia“: ,,aš geriau namie sėdėsiu ir pašalpą gausiu, negu čia nugarą lenksiu už 2000 (taip, tai ne klaida) litų“.
Darbo yra, dirbančių – ne
Lietuvos darbo birža (LDB) apibendrindama pirmųjų trijų šių metų mėnesių duomenis skelbia, kad ankstyvas atšilimas paankstino ir sezoninių darbų pradžią. Todėl kovo mėnesį žemės ūkyje ir kituose nuo oro priklausančiuose sektoriuose siūloma gerokai daugiau laisvų darbo vietų. „Palyginti su vasariu, daugiausia darbo pasiūlymų buvo pateikta žemės kasimo, žemės ir miškų ūkio variklinių mašinų ir įrengimų operatoriams, kepėjams, dažytojams, mūrininkams, statybininkams, miškininkystės darbininkams, sodininkams, medelynų ir daigynų augintojams. Iš viso kovą buvo įregistruota 26,8 tūkst. laisvų darbo vietų, o bedarbių – 18,8 tūkst.“, – skelbia LDB.
Dar viena priežastis pasidžiaugti – kovą teritorinių darbo biržų specialistai į darbo rinką padėjo sugrįžti 26,5 tūkst. asmenų. Dalis iš jų įsigijo verslo liudijimus ir ėmėsi savarankiškos veiklos, kone 2 tūkstančiai įdarbinti subsidijuojant, daugiau kaip tūkstantis pasiųsta į viešuosius darbus... O darbo jėgos paklausa kovo mėnesį beveik 29 proc. didesnė negu buvo vasarį.
Tačiau yra ir kitokie skaičiai. Jie rodo, kad kai kuriuose sektoriuose laisvų darbo vietų gerokai daugiau, negu bedarbių. LDB pateiktoje lentelėje net 19 profesijų. O pirmasis penketukas štai toks: Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas: 43 bedarbiai, 2452 laisvos darbo vietos. Pardavimo vadybininkas: 389 bedarbiai, 1300 ;laisvų darbo vietų. Siuvėjas: 132 bedarbiai, 968 laisvos darbo vietos.
Toliau rikiuojasi virėjas, administratorius, pardavimo vadybininkas, vairuotojas ekspeditorius, betonuotojas, statybininkas, padavėjas, suvirintojas, dar toliau kepėjas, sandėlininkas, buhalteris... Net kelio darbininkų darbdaviai ieško keturis kartus daugiau, negu norinčių dirbti tokį darbą.
Atrodo, akivaizdu – jau netrukus bedarbių gretos sumažės dar labiau, o visam būriui mūsų tautiečių bus pasiūlyta persikvalifikuoti ir po kurio laiko jie taip pat mins kokios nors įmonės, o ne darbo biržos slenkstį.
Anaiptol. „Darbdaviai dažniausiai nori darbuotojų su patirtimi. Deja, neretai siūlomas atlyginimas būna labai mažas, o darbo valandos ilgos. Nors iš esmės darbuotojų stygiaus darbdaviai nejaučia, bet kartais taip ir lieka neaišku, ar įmonei darbuotojų trūksta, ar žmonių netenkina darbo užmokestis ir sąlygos“, – priežasties, kodėl darbdaviai ir potencialūs darbuotojai vieni kitų taip ir neatranda, nesiryžta įvardinti Tauragės teritorinės darbo biržos (TDB) Darbo išteklių skyriaus vedėjas Vytautas Simonavičius.
Jo kolega telšiškis Arūnas Juozas Auškalnis teigė, jog net dviem regiono įmonėms trūksta kelių dešimčių siuvėjų, o Plungėje keliolikos žuvų perdirbimo įrenginių operatorių. Panevėžio regione, pasak TDB Darbo išteklių skyriaus vedėjos Jurgitos Grigalionienės, ypač trūksta virėjų, siuvėjų, barmenų, kvalifikuotų automobilių remonto šaltkalvių, automobilių elektrikų. Paklausūs šiuo metu ir statybos inžinieriai bei inžinieriai elektrikai. „Tačiau darbdaviai pageidauja, kad inžinieriai turėtų įvairių atestatų, kurių jauni darbuotojai neturi“, – sako ji.
Klaipėdoje didžiausia laivo metalinių konstrukcijų montuotojų ir tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojų paklausa. Pavyzdžiui, montuotojais tenori dirbti 10 žmonių, o laisvų darbo vietų įregistruota net 89.
„Pagrindinė problema yra struktūrinis nedarbas. Šalies darbdaviams daugelyje sektorių vis sunkiau surasti tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Bet jų siūlomos darbo vietos ne visada būna kokybiškos: mažas atlyginimas, prastos darbo sąlygos, darbo aplinka, prastas psichologinis klimatas. Ypač mažuose miesteliuose žmonės greitai sužino apie darbdavius, kurie laiku nemoka atlyginimų, nevertina darbuotojų ir panašiai“, – pripažįsta LDB atstovai.
Pigios darbo jėgos Lietuvoje neliko
„Viena iš problemų – socialinių išmokų sistema truputį sugadino žmones ir jie renkasi arba dirbti, arba gauti pašalpą. Dažnai sako „neapsimoka dirbti“, – aiškina paradoksalios situacijos priežastis personalo atrankos kompanijos CV-online“ marketingo vadovė Rita Karavaitienė.
Paklausta, kodėl darbuotojų neprisišaukia net tos įmonės, kurios moka toli gražu ne minimalių atlyginimą, o ir darbas anaiptol ne „purvinas“, ji sakė: „Žmonės pradeda lyginti ne tik darbo sąlygas, atlyginimą vietinėje rinkoje, bet lygina su užsieniu. Tiems, kurie bent kartą yra išvažiavę padirbėti į užsienį, jau sunku susitaikyti su darbo sąlygomis ir atlyginimu Lietuvoje. Jie sako: „O va Airijoje arba Norvegijoje tokios darbo sąlygos ir tokį atlyginimą moka“.
Neigiamai veikia ir bet kokie nepalankūs atsiliepimai apie įmonę. Taip pat gali bauginti ir nuolat atnaujinamas skelbimas. Žmonėms, sako R. Karavaitienė, tai formuoja įvaizdį, kad neapsimoka eiti į tą įmonę, nors priežasčių gali būti įvairių. Jos teigimu, regionų problema – iš ten žmonės dairosi į didmiesčius. Pavyzdžiui, biržiečiai žiūri, kokių darbų yra Panevėžyje, kelmiškiai Šiauliuose.
„Rinkoje trūksta techninių darbuotojų – žmonių, kurie turi ne tik aukštąjį išsilavinimą, bet ir profesiją, pavyzdžiui, statybos inžinierių. Bet kokios rūšies inžinerija plius vadybiniai gebėjimai – jei yra įgūdžiai ir patirtis, tai aukso vertės specialistai. O IT sritis tai iš viso atrodo kaip nušienautos pievos. Nieko nelikę, todėl įmonių skelbimai sukasi kelis mėnesius“, – aiškina R. Karavaitienė.
Pasak jos, Lietuva jau nėra pigios darbo jėgos šalis. „Lietuva dabar konkuruoja su užsieniu darbo sąlygomis ir atlyginimais, nes norint susimokėti mokesčius Lietuvoje ir pragyventi, reikia tikrai nemažai uždirbti. Žmonės pasižiūrėti, ką siūlo užsienis, ir sako „kuo mes prastesni?“ o darbdaviai neturėtų galvoti, kad atsiras vieną dieną darbuotojų – jų neatsiras“, – primena ji.
Kodėl dalis žmonių nusiteikę geriau gauti pašalpą negu dirbti, net jeigu atlyginimas gerokai didesnis, klausiame.
„Galima sakyti, kad beveik susiformavo karta, kuri bando gyventi iš pašalpų, neoficialių darbų, prasimanyti pinigų „juodais“. Tai jau iš esmės sugadinta karta. Dabar jau reikia galvoti apie tuos, kurie tik ateina į darbo rinką – apie dvyliktokus, kurie svarsto, kur studijuoti“, – dalijasi mintimis R. Karavaitienė. Pasak jos, jau yra įmonių, kurios pačios augina sau specialistus, tačiau kol kas dalis darbdavių vis dar tikisi susirasti pigios darbo jėgos.
Žmonės, nebūkite vergais
„Nuo ko priklauso, kad Lietuvos gyventojų atlyginimai maži? Darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo kainų ir nedarbo lygių, nedarbo draudimo sąlygų, nedarbo draudimo išmokų dydžio, profsąjungų įtakos, valstybės pasiryžimo rinkoje taikyti vienodai teisingai žaidimo sąlygas abiem darbo rinkos pusėms, imigracijos, visuomenės požiūrio į dirbantį žmogų ir daugelio kitų veiksnių. Visi jie lemia, kokios bus darbuotojų derybinės galios. Ir kuo situacija darbuotojams nepalankesnė, tuo jų derybinės galios mažesnės. O kuo jos mažesnės, tuo mažesni atlyginimai“, – sako ekonomistė Aušra Maldeikienė.
Jos teigimu, kol nedarbo lygis Lietuvoje yra gana aukštas, jis stabdys darbo užmokesčio augimą. Anot A. Maldeikienės, „neatsitiktinai Lietuvos darbdaviai taip nori imigrantų – jie sutinka dirbti už gerokai mažesnius atlyginimus, bet taip jie numuša mūsų, vietinių darbo jėgos kainą“.
„Tačiau net ir ženklus nedarbo lygio sumažėjimas nepaskatins darbdavių mokėti didesnius atlyginimus, jei nedarbo draudimo išmokos ir toliau bus tokios juokingai mažos. Lietuvos žmonės klysta manydami, kad sumažinus nedarbo išmokas jų pajamos padidės. Kaip tik atvirkščiai: kuo mažesnės šios išmokos ir kuo labiau apsunkinamos jų gavimo sąlygos, tuo tvirtesnė darbdavių padėtis ir jie gali diktuoti sąlygas bei mokėti mažesnius atlyginimus“, – aiškina ekonomistė. Anot A. Maldeikienės, viena iš esminių priežasčių, dėl kurių Estijoje atlyginimų lygis aukštesnis – gerokai didesnės nedarbo išmokos.
Ekonomistė pabrėžia, kad daugelio pamėgtas teiginys, jog mūsų atlyginimai maži dėl to, jog mažas darbo našumas, neteisingas iš esmės. „Mažas darbo užmokestis ir darbo našumas nesusiję dalykai. Minėtos aplinkybės nulemia, kad mūsų darbuotojų derybinės galios labai menkos, o tai lemia ir mažus jų darbo užmokesčius. Pavyzdžiui, mokytojai susitelkė visi, streikavo, ir susitvarkė savo atlyginimus“, – primena ji.
„Tegul verslininko darbuotojai su savo darbdaviu ir aiškinasi – tai mikro lygmuo. Beje, tie darbdaviai, kurie siūlo truputį didesnius atlyginimus, negu rinkos vidurkis, išlošia – jie gauna geriausius tos srities darbuotojus. Tačiau tai nereiškia, kad tokia pati priklausomybė veikia ir makro lygyje“, – aiškina A. Maldeikienė.
Ji teigia nė kiek nesistebinti, kad nemažai žmonių nesutinka lenkti nugarą už menkus atlyginimus ir mieliau renkasi bedarbio pašalpą ar emigraciją. Dar daugiau. Anot jos, mes, dirbantieji, turime būti jiems dėkingi.
„Jie padeda tiems, kurie lieka. Įsivaizduojate, kas būtų, jeigu jie netreptelėtų ir neišvažiuotų? Mes turbūt uždirbtume dar perpus mažiau. Jie yra mūsų gelbėtojai, nes pasako darbdaviui „eik tu sau, aš neleisiu tau savęs mušti“, – sako A. Maldeikienė.
Žinoma ekonomistė pabrėžia, kad tik tada, kai visi darbuotojai atsisakys dirbti už mažus atlyginimus ir pasiūlys darbdaviams susirasti kitų, padėtis pradės keistis.
